Komitetas 300. Bendra apžvalga (7)

Romos klubas dalyvavo taip pat ir sukurstant karą Salvadore, kuris tęsėsi 25 metus. Šis karas tapo dalimi daug platesnio plano, kurį sudarė Eliotas Abramsas iš JAV Valstybės departamento. Salvadoro sukilėlių „paskutinį žygį“, kuris, laimei, patyrė nesėkmę, finansavo Komiteto 300 narys Vilis Brandtas, Socialistinio internacionalo lyderis, buvęs Vokietijos kancleris. Salvadorą Komitetas panaudojo tam, kad paverstų Centrinę Ameriką naujojo Trisdešimtmečio karo zona. Šio plano su nekaltu pavadinimu „Andų planas“ įgyvendinimas buvo patikėtas Kisindžeriui.

Valstybių sienos – ne kliūtis sąmokslininkų operacijoms. Pavyzdžiui, Vilio Brandto suplanuota akcija „paskutinis puolimas“ tapo įmanoma po jo vizitą pas Felipę Gonsalesą, kuris tuo metu ruošėsi tapti Romos klubo paskyrimu Ispanijos premjeru. Išskyrus mane ir keletą mano kolegų niekas nieko nežinojo apie Gonsalesą, kol jis nepasirodė Kuboje. Romos klubas panaudojo Gonsalesą Salvadore kaip karininką specialiems pavedimams, jis tapo pirmuoju socialistu, atėjusiu į valdžią Ispanijoje po generolo Franko mirties.

1980 gruodį Gonsalesas atvyko į Vašingtoną sudalyvauti antireiganiškame socialistų susitikime, kurį organizavo Romos klubas. Gonsaleso susitikime su Kastro dalyvavo kairysis sukilėlis Giljermas Ungo, globojamas Politinių tyrimų instituto (Institute for Policy Studies (IPS), vieno iš labiausiai odiozinių kairiosios orientacijos smegenų tresto, kurį, savo ruožtu, globojo Komitetas 300. IPS būstinė buvo Vašingtone. Ungo veiksmams tiesiogiai vadovavo šio instituto darbuotojas, kuris žuvo neaiškiomis aplinkybėmis pakeliui iš Vašingtono į Havaną, kur keliavo susitikti su Kastro.

Daugelis mūsų puikiai žinome, kad visos politinės kryptys, tiek kairiosios, tiek dešiniosios yra kontroliuojamos vienų ir tų pačių žmonių. Tai paaiškina faktą, kad Ungo buvo senas velionio Napoleono Duartės, Salvadoro dešiniųjų lyderio draugas. „Paskutinis puolimas“ prasidėjo būtent po šio susitikimo Kuboje.

Pietų Amerikos ir JAV poliarizacija buvo speciali užduotis, kurią Kisindžeriui pavedė Komitetas 300. Folklendų karas ir toliau sekęs Argentinos vyriausybės nuvertimas, po kurio sekė ekonominis chaosas ir politiniai neramumai, buvo suplanuoti Kisindžerio padėjėjo, kuris veikė drauge su lordu Karingtonu, vienu iš svarbiausių Komiteto 300 narių.

Vienas pagrindinių Komiteto 300 centrų Amerikoje „Aspeno institutas“ kolorade irgi padėjo planuoti įvykius Argentinoje, kaip ir įvykius, kurie privedė prie Irano šacho žlugimo. Lotynų Amerika yra svarbi JAV ne tik dėl to, kad mes turime daug karinių sutarčių su tenykštėmis šalimis, bet ir dėl to, kad šis žemynas yra potencialiai milžiniška rinka amerikietiškoms technologijoms ir sunkiosios pramonės įrangai – tai duotų impulsą daugeliui mūsų silpstančių kompanijų ir sukurtų tūkstančius naujų darbo vietų. Šiam dalykui reikėjo bet kokia kaina užkirsti kelią, net jeigu tai sukeltų naują Trisdešimties metų karą.

Vietoje to, kad žvelgtų į šį gigantišką potencialą pozityviu aspektu, Komitetas 300 įžvelgia jame grėsmę nuliniam pramonės augimui JAV ir nedelsdamas ėmėsi priemonių, kad paverstų Argentiną pavyzdžiu kitoms Lotynų Amerikos šalims, kad priverstų jas atsisakyti vystyti nacionalinę savimonę, nepriklausomybę ir suverenų vientisumą. Tai yra priežastis, dėl ko daugelis regiono šalių pasuko į narkotikų gamybą kaip vienintelę priemonę užsidirbti lėšų pragyvenimui, ir tai galėjo būti pagrindinis sąmokslininkų tikslas.

Amerikiečiai apskritai atsainiai žvelgia į Meksiką, ir Komitetas siekia, kad amerikiečiai būtent taip žvelgtų į šią šalį. Mums būtina pakeisti požiūrį į Meksiką ir apskritai į Lotynų Ameriką. Meksika yra potencialiai milžiniška rinka amerikietiškoms prekėms, kuri galėtų sukurti tūkstančius darbo vietų tiek amerikiečiams, tiek meksikiečiams. Mūsų pramonės pajėgumų perkėlimas „į pietus nuo sienos“ ir išmokami vietiniams darbuotojams vergiški atlyginimai neatitinka nei vienos, nei kitos pusės interesų. Tai atitinka tik „olimpiečių“ interesus.

Meksika gavo didžiają dalį savo branduolinių technologijų iš Argentinos, tačiau Folklendo karas padarė tam galą. Romos klubas dar 1986 metais nutarė, kad atominių technologijų eksportas į besivystančias šalis bus nutrauktas. Turėdama atomines elektrines, gaminančias pigią elektros energiją, Meksika taptų „Lotynų Amerikos Vokietija“. Tokia įvykių eiga taptų katastrofa sąmokslininkams, kurie 1991 metais nutraukė bet kokį branduolinių technologijų eksportą, išskyrus tas, kurios skirtos Izraeliui.

Komitetas 300 planuoja, kad Meksika liktų šalis su feodaliniu žemės ūkiu, kas leis lengvai kontroliuoti ir grobti meksikietišką naftą. Stabili ir klestinti Meksika naudinga gali būti tik JAV. Bet būtent tam sąmokslininkai stengiasi priešintis, dėl to jie dešimtmečiais inspiruoja įvairias insinuacijas, skleidžia šmeižtus ir varo tiesioginį ekonominį karą prieš Meksiką. Iki ateinant į valdžią buvusiam prezidentui Lopesui Potiljui ir iki jam nacionalizavus bankus, Meksika kiekvieną dieną prarasdavo 200 mln$ dėl kapitalo nutekėjimo, kurį organizavo, ir kurį valdė Komiteto 300 atstovai bankuose ir Volstrito brokerių kontorose.

Jei Ameriką valdytų ne politikieriai, bet valstybininkai, galėtume veikti išvien ir užkirsti kelią Pasaulinei Vyriausybei – NPT, kurie paverčia Meksiką bejėge valstybe. Jeigu galėtume suardyti Romos klubo planus Meksikos atžvolgiu, tai taptų šoku komitetui 300, nuo kurio jis negreit atsigautų. Iliuminatų ainiai kelia didelį pavojų ne tik Meksikai, bet ir JAV. Suradę bendrą kalbą su meksikiečių patriotiniais judėjimais, mes Amerikoje sudarytume galingą jėgą, su kuria neįmanoma nesiskaityti. Tačiau tam reikia stiprių lyderių, o būtent lyderystės šiandien ir trūksta.

Komitetas 300, padedamas jo kontroliuojamų organizacijų, sugebėjo sunaikinti Reigano prezidentavimo rezultatus. Štai ką apie tai pasakė Stiuartas Batleris iš „Paveldo fondo“ (The Heritage Foundation): „Dešinieji galvojo, kad 1980 metais jie nugalėjo, tačiau realybėje jie patyrė pralaimėjimą“. Batleris kalbėjo apie situaciją, kurioje atsidūrė dešinieji, kai suprato, kad visi svarbūs postai Reigano administracijoje buvo užimti žmonių, kuriuos paskyrė „Fabianininkų draugija“, rekomenduojant „Paveldo fondui“. Toliau Batleris sakė, kad „Paveldo fondas“ naudos dešiniųjų įdėjas, kad įpirštų Amerikai kairiuosius radikalius principus, tas pačias radikalias idėjas, kurias seras Piteris Vikersas Holas, pagrindinis JAV fabianininkas ir pirmas asmuo „Paveldo fonde“ atvirai aptarinėjo prieš metus iki prezidento rinkimų.

Seras Piteris Vikersas Holas liko aktyviu fabianininku, nežiūrint į tai, kad vadovavo konservatyviam „smegenų trestui“. Kaip britų oligarchų Vikersų šeimos, kuri valdo ginklų gamybos įmones, narys, jis disponavo įtaka ir valdžia. Vikersų šeima tiekė ginklus abiem kariaujančioms pusėms per I Pasaulinį karą, tiekė ir Hitleriui, kai jis atėjo į valdžią. Oficialia Piterio Vikerso Holo priedanga tapo Miesto ir regionų vystymo institutas prie Kalifornijos universiteto. Ilgą laiką jis buvo Entonio Vedževudo Beno, britų leiboristų lyderio ir Komiteto 300 nario patikėtiniu.

Vikersas ir Benas turi glaudžius ryšius su „Tavistoko žmogiškų santykių institutu, svarbiausia įstaiga pasaulyje smegenų plovimo srityje. Vikersas pakankamai efektyviai naudoja savo tavistokišką pasirengimą, sakydamas kalbas. Siūlome žvilgtelėti į tokį pavyzdį:

„Yra dvi Amerikos. Viena – tai XIX amžiaus visuomenė, kuri remiasi sunkiąja pramone. Kita – auganti postindustrinė visuomenė, kuri iškilo ant senosios Amerikos griuvėsių. Būtent santykių tarp šių dviejų pasaulių krizė sukels ekonominę ir socialinę katastrofą sekantį dešimtmetį. Šiedu pasauliai aršiai prieštarauja vienas kitam, jie negali egzistuoti drauge, lygiagrečiai. Galiausiai postindustrinis pasaulis turės ištrinti kitą pasaulį nuo žemės paviršiaus“.

Ši kalba buvo pasakyta 1981 metais ir dabar matosi iš mūsų ekonomikos bei pramonės būklės, kokios tikslios buvo sero Piterio prognozės. Kai žmonės manęs klausia, kiek tęsis 1991 metų ekonominis nuosmukis, aš supažindinu juos su sero Piterio pareiškimu ir priduriu nuosavą nuomonę, kad nuosmūkis baigsis ne anksčiau 1995-96 metų, ir mūsų šalis jau nebebus ta Amerika, kurią turėjome 7 ir 8 dešimtmečiais. Toji Amerika mirė.

Aš publikavau sero Piterio kalbą savo informaciniame biuletenyje iškart po to, kai jis ją pasakė. Kalba buvo pranašinga, tačiau Amerikos ateitį buvo nesunku nuspėti iš jau parašytų Komiteto 300 ir jo vykdomojo organo – Romos klubo planų. Apie ką gi kalbėjo seras Piteris savo eufemistine maniera? Išvertus į paprastą kalbą tai reiškia, kad senasis amerikietiškas gyvenimo būdas, mūsų tikroji ir visuotinį pasitikėjimą užsitarnavusi konstitucinė respublikinė valdymo forma turi būti pakeista Naująja Pasaulio Tvarka, NPT. Amerika, kurią mes žinojom, turi arba pasitraukti pati, arba būti sunaikinta.

Kaip jau sakiau, Komiteto 300 nariai neretai veikia visiems matant. Seras Piteris nėra išimtis. Kad visiems būtų suprantama, iš kur jis atėjo, seras Piteris baigė savo kalbą tokiu pareiškimu:

„Esu labai laimingas, kad dirbau su „Paveldo fondu“ ir kitomis panašiomis grupėmis. Tikrieji fabianininkai tikisi, kad su „Naujųjų dešiniųjų“ pagalba jiems pavyks prastumti kai kurias savo radikalias idėjas. Daugiau kaip 10 metų propaganda nuolat įteiginėjo britų visuomenei, kad pramonė stumia ją į bedugnę. Visa tai teisinga, tačiau galutinis šios propagandos rezultatas turi būti gyventojų demoralizacija“.

Būtent tai ir planavo „naujojo mokslo“ specialistai iš Tavistoko.

„Tai vyks Jungtinėse Valstijose blogėjant ekonominei situacijai. Demoralizacijos procesas reikalingas tam, kad priverstume žmones padaryti nelengvą pasirinkimą. Jeigu nebus ateities planavimo arba jeigu rinkėjai trukdys progresui, ateis toks visuomeninis chaosas, kurio mastus šiandien sunku įsivaizduoti. Miestietiškos Amerikos laukia labai niūrios perspektyvos. Dar yra galimybė kažką padaryti su stambiais miestais, miestų gyventojų skaičius sumažės ir pramoninė bazė patirs nuosmukį. Tai sukels socialines konvulsijas“.

Ar seras Piteris buvo mediumas, didis magas, ar tiesiog pranašautojas šarlatanas, kurį lydi sėkmė? Žinoma, ne. Seras Piteris tiesiog garsiai perskaitė Komiteto 300 ir Romos klubo planą, numatantį lėtą kitados galingos pramoninės Amerikos mirtį. Atsigręžę 10 metų atgal, ar gali kas nors suabejoti, kad Komiteto 300 palanai sugriauti Amerikos pramonę, tapo realybe?

Sero Piterio pranašavimai pasirodė neįtikėtinai tikslūs, ar ne tiesa? Reikia pažymėti, kad seras Piteris Vikersas (sero Piterio Vikerso Holo uošvis) dirbo prie Stenfordo tyrimų instituto ataskaitos „Žmogaus pavidalo keitimas“, iš kurios buvo paimta didžioji dalis esminių rekomendacijų (3000 puslapių apimtis), kurias pasiuntė Reigano administracijai. Dar daugiau, būdamas aukšto rango britų žvalgybos MI6 karininkas, seras Piteris Vikersas galėjo suteikti „Paveldo fondui“ nemažai slaptos informacijos. Kaip Komiteto 300 ir NATO narys seras Piteris Vikersas prisidėjo prie to, kad NATO pavestų Romos klubui sukurti specialią programą, turinčią iš esmės pakeisti Amerikos vystymosi kryptį. Romos klubas pagal Tavistoko nurodymą pavedė Stenfordo tyrimų institutui sukurti tokią programą ne tik Amerikai, bet ir visoms Atlanto bloko šalims, o taip pat šalims, priklausančioms Europos saugumo ir bendradarbiavimo tarybai (ESBO).

Stiuartas Batleris, sero Piterio protežė, perdavė Reiganui 3000 puslapių „rekomendacijų“, kuriose, be abejo, atsispindėjo tam tikra nuomonė, išsakyta britų parlamento deputato ir Komiteto 300 nario Entonio V. Beno. Jis pareiškė Socialistų Internacionalo nariams, susirinkusiems Vašingtone 1980 gruodžio 8 dieną: „Jūs galite išlošti Volkerio kreditinio kolapso metu, jeigu padėsite Reiganui paspartinti kreditinį kolapsą“.

Faktas, kad Batlerio rekomendacijas Reigano administracija priėmė ir panaudojo, patvirtina paskolų-taupymo ir bankų sričių krachas, kuris paaštrėjo Reigano ekonominės politikos sąlygomis. Kai Benas kalbėjo apie „pagalbą“, jis išties turėjo galvoje, kad Reiganui reikia praplauti smegenis. Reikia pažymėti, kad fon Hajekas – vienas iš „Paveldo fondo“ įkūrėjų – prastūmė savo mokinį Miltoną Fridmaną vadovauti Romos klubo planų, susijusių su Amerikos deindustrializacija, vykdymui, naudojantis Reigano politika, kad būtų paspartintas visų pirma plieno, automobilių ir statybos pramonės kolapsas.

Be to, uždavinys sužlugdyti JAV plieno pramonę buvo iškeltas taip pat ir Komiteto 300 anriui Etjenui d’Avinjonui (Etienne D’Avignon), kuris priklausė prancūziškai „juodąjai aristokratijai“. Vargu ar jis išklausė bent vieną iš tūkstančių metalurgų ir laivų statytojų, praradusių darbą per paskutinius 10 metų. Aš publikavai pilną d’Avinjono planą Economic Review 1981 metų balandžio numeryje.

Tame lemtingame Romos klubo susirinkime 1980 gruodžio 10 dieną Vašingtone dalyvavo ir vienas paslaptingas žmogus iš Irano. Paaiškėjo, kad tai buvo Bani Sadras, specialusis ajatolos Chomeinio pasiuntinys.

Mano ypatingą dėmesį patraukė viena 1980 gruodžio 10 konklavoje pasakyta kalba, visų pirma dėl to, kad ją apsakė Fransua Miteranas – žmogus, kurį prancūzų isteblišmentas atstūmė. Tačiau vienas mano šaltinis žvalgyboje anksčiau buvo pranešęs, kad jau vyksta darbas, kad Miteranas būtų ištrauktas iš politinių senienų skrynios, nupurtytas nuo dulkių ir grąžintas į valdžią – dėl to jo žodžiai sukėlė man didelį susidomėjimą:

„Kapitalistinis pramoninis vystymasis nesuderinamas su laisve. Mes turime padaryti jam galą. Ekonominės XX ir XXI amžiaus sistemos naudos mašinas žmonių slopinimui, visų pirma atominės energetikos srityje, kur jau pasiekta esminių rezultatų“.

Miterano sugrįžimas į Eliziejaus rūmus tapo didžiu socializmo triumfu. Jsi įrodė, kad Komitetas 300 tapo pakankamai įtakingas, kad iš pradžių numatytų įvykius, o paskui juos įgyvendintų arba naudodamas jėgą, arba kitomis priemonėmis, kurių gali prireikti siekiant užsibrėžtų tikslų. Tai įrodė, kad Komitetas gali palaužti bet kokį pasipriešinimą, netgi tokiu atveju, kaip Miterano, kurį absoliučiai atstūmė Paryžiaus politiniai sluoksniai.

1980 gruodžio susitikime Vašingtone dar vienai grupei atstovavo kaip stebėtojas Džonas Grehemas, žinomas taip pat kaip Irvinas Sualas, Antidifamacinės lygos tyrimų komiteto (Anti‑Defamation League (ADL) šefas. ADL tiesiogiai kontroliuojama britų žvalgybos ir yra valdoma visų trijų jos skyrių. Savo platų purvinų triukų rinkinį Sualas pasisėmė iš Londono ist Endo nuotėkų griovių. Sualas ir dabar dirba itin slaptije SIS valdyboje – elitiniame specialiąjame padalinyje, kuris atlieka Džeimso Bondo tipo operacijas. Nereikia nuvertinti ADL galios, jos rankos ilgos.

Sualas darbuojasi glaudžiai kontaktuodamas su Holu ir kitais fabianininkais. Britų žvalgyba atkreipė į jį dėmesį kaip į potencialų agentą, kai jis mokėsi Ruskir Labour koledže Oksfordo universitete, tame pačiame komunistinio švietimo centre, kuris davė mums Milnerį, Rodsą, Biordžesą, makliną ir Kimą Filbį. Oksfordo ir Kembridžo universitetai jaus seniai tapo mokymo įstaigomis elito sūnums ir dukterims, kurių tėvai priklauso britų aukštuomenės grietinėlei. Oksforde Sualas įstojo į „Jaunimo socialistinę lygą“ ir netrukus po to buvo užverbuotas britų žvalgybos.

Sualas buvo pasiųstas į Ameriką, kur jį globojo vienas labiausiai odiozinių kairuoliškų šalies ideologų Volteris Lipmanas. Pastarasis įkūrė ir vadovavo „Lygai už industrinę demokratiją“, o taip pat organizacijai „Studentai už demokratinę visuomenę“. Abi organizacijos priklauso karingiesiems kairuoliams, kurių tikslas – sukelti konfrontaciją tarp pramonės darbininkų ir taip vadinamos „kapitalistų klasės“. Abu Lipmano projektai tapo neatskiriama Komiteto 300 struktūros dalimi, struktūros, kuri išplito po visą Ameriką, o Lipmanas buvo vienas svarbiausių Komiteto 300 narių.

Sualas taip pat yra tampriai susijęs su JAV Justicijos ministerija ir gali gauti iš FTB dosjė apie bet kurį žmogų, kuriuo jis susidomės. Justicijos ministerija pavedė suteikti Sualui bet kuriuo momentu viską, ko jis paprašys. Pagrindinė Sualo veikla nutaikyta į tai, kad „būtų stebimos bet kokios dešiniosios pakraipos grupuotės ir asmenybės“. ADL atviros ir Valstybės departamento durys, departamentas leido Lygai naudotis savo įspūdinga žvalgybos valdyba.

Valstybės departamentas turi ištisą tarpsluoksnį agentų dešiniųjų stovykloje, jie skelbia save „bebaimiais kovotojais antisemitais“. Ši informatorių grupė turi keturis lyderius, trys iš kurių yra paprasti žydai homoseksualistai. Grupė veikia jau 20 metų, ji leidžia antižydiškus „laikraščius“ ir parduoda plataus asortimento antisemitinę literatūrą. Vienas svarbiausių grupės skyrių yra Luizianoje. Tarp grupės narių yra rašytojas, kurį tiesiog dievina krikščioniškuose dešiniuosiuose sluoksniuose. Visa grupė ir tie asmenys, kurie ją palaiko, yra globojami ADL. Sualas buvo giliai įtrauktas į ABSCAM operacijas (slaptų provokacinių FTB operacijų sistema, skirta išaiškinti kyšininkus ir korupcionierius) ir neretai buvo pasitelkiamas teisėsaugos organų į pagalbą tyrimuose bei įgyvendinant provokacines operacijas.

Sualui buvo pavesta „koreguoti“ Reiganą, kad tasai nenukryptų nuo kurso, kurį naujai išrinktam prezidentui numatė „Paveldo fondas“, o jeigu Reiganas pradėtų krypti į šalį ar pamėgintų praverti akis, Sualas turėjo jį įspėti. Sualas padėdavo atsikratyti nepatogių dešiniosios pakraipos patarėjų prezidento administracijoje, jeigu tasai neįtikdavo „Paveldo fondui“. Tarp jų buvo Rėjus Donovanas, darbo ministras Reigano vyriausybėje, kuris galiausiai buvo nušalintas ADL „purvinų reikaliukų skyriaus“ pastangomis. Džeimsas Beikeris III, kandidatūra, kuri jau buvo „Paveldo fondo“ rekomendacijų sąraše, buvo tarpininkas, perduodantis prezidentui pilnus neapykantos Sualo laiškus apie Donovaną.

Dar vienas sąmokslininkas – Filipas Eidžis, taip vadinamas CŽV „perbėgėlis“. Nebūdamas Komiteto 300 nariu, jis, vis dėlto, buvo jo agentas ypatingiems pavedimams Meksikoje, jo veiksmams vadovavo Karališkasis tarptautinių santykių institutas ir Tarptautinių santykių taryba. Skaitytojo žiniai: viskas, kas vyksta Amerikoje, būtinai sankcionuojama Karališkojo tarptautinių santykių instituto. Tarp JAV ir Anglijos galioja susitarimas, kurį pirmą kartą ATVIRAI (iki tol buvo daug slaptų susitarimų) pasirašė Čerčilis ir Ruzveltas 1938 metais. Pagal susitarimo sąlygas, JAV žvalgyba įsipareigojo perdavinėti slaptus duomenis britų žvalgybai.

Tokia yra taip vadinamų „ypatingų santykių“ tarp šių šalių, kuriais gyrėsi Čerčilis ir lordas Halifaksas, esmė, ir būtent šie „ypatingi santykiai“ privertė Ameriką kovoti Persų įlankoje prieš Iraką britų interesų labui, ypač tai pasakytina apie kompanijos BP, vienos svarbiausių Komiteto 300 kompanijų, kurioje karalienės Elžbietos šeima turi stambią dalį, interesus.

Nuo 1938 metų visa žvalgybinė veikla buvo vykdoma kontroliuojant šiai specialiai jungtinei valdymo struktūrai. Filipas Eidžis įstojo į CŽV pabaigęs Notr Damą, kur buvo įšventintas į jėzuitiškos frankomasonybės ratą. Eidžis pirmą kartą pateko į mano akiratį 1968 metais kaip žvalgybos karininkas, organizavęs riaušes Mechiko universitete. Vienas svarbiausių meksikietiškų studentiškų riaušių ypatumas yra tai, kad jos įvyko tuo pačiu metu, kaip ir studentų neramumai Niujorke, Bonoje, Prahoje ir Vakarų Berlyne.

Turint patirties veiksmų ir specialaus žvalgybos tinklo, kuriam priklauso ir Interpolas, koordinavime, Komitetui 300 visiškai nesunku įgyvendinti kruopščiai suderintas laiko atžvilgiu globalines akcijas, ar tai būtų studentų riaušės, ar suverenių (kaip daug kam atrodo) valstybių lyderių nuvertimas. Iš Meksikos Eidžis peršoko prie kito tikslo – Puerto Riko teroristinių grupių. Tuo metu jis tapo Kubos diktatoriaus Fidelio Kastro patikėtiniu.

Nereikia manyti, kad Eidžis įgyvendino visas šias operacijas kaip „raudonasis“ agentas. Priešingai, visą tą laiką jis dirbo CŽV. Problemų iškilo, kai DGI – Kubos žvalgyba – sugebėjo jį „išlukštenti“. Eidžis toliau dirbo kaip CŽV agentas, kol jo dvigubas vaidmuo nebuvo atskleista. Prie to prisidėjo stambiausias sovietų pasiklausymo centras Lurde, Kuboje. Ten dirbo 3000 sovietų specialistų, informacijos perėmimo ir iššifravimo srityje, Lurdo bazė sugebėjo tuo pat metu sekti tūkstančius elektroninių signalų. Dauguma privačių telefoninių pokalbių tarp kongreso narių ir jų meilužių buvo perimti ir rezultatyviai panaudoti.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą