Komitetas 300. Bendra apžvalga (4)

1966 metais kolegos žvalgybininkai patarė man kreiptis į daktarą Anatolį Rapoportą (Anatol Rappaport), kuris parašė knygą, kuria, kaip buvo kalbama, buvo suinteresuota valdžia. Dokumento tikslas buvo padaryti galą kosminei NASA programai, kuri, kaip tvirtino Rapoportas, jau seniai tapo beverte. Rapoportas su malonumu pateikė man savo darbo kopiją, darbo esmė, jei nesileisime į smulkmenas, buvo ta, kad visa NASA kosminė programa turi būti išmesta į šiukšlyną. Agentūroje susitelkė pernelyg daug mokslininkų, kurie daro blogą įtaką Amerikai, nes skaito lekcijas mokyklose ir universitetuose apie tai, kaip veikia raketos, pradedant jų judėjimo principais, baigiant konstrukcijos detalėmis. Rapoportas tvirtino, kad dėl to ateityje atsiras ištisa karta suaugusių žmonių, nusprendusių tapti kosmoso tyrimų specialistais, kurie tam tikru momentu taps nebereikalingais, kadangi iki 2000 metų jų žinių niekam nebereikės.

Kai tik Romos klubas pristatė NATO šią trumpą Rapoporto ataskaitą, Komitetas 300 pareikalavo pradėti veikti. Tarp NATO funkcionierių Romos klubo narių, kuriems buvo pavesta pravesti kampaniją prieš NASA, buvo Harlandas Klivlendas, Džozefas Sleiteris, Kleibornas K. Pelas, Volteris Dž. Levis, Džordžas MakDži, Viljamas Votsas, Robertas Štrausas Hupė (JAV pasiuntinys NATO) ir Donaldas Lešas. 1967 gegužės mėnesį „Šiaurės Atlanto Asamblėjos mokslinis techninis komitetas“ ir „Užsienio politikos tyrimų institutas“ organizavo susitikimą, pavadintą „Konferencija dėl transatlantinio disbalanso ir bendradarbiavimo“, kuri įvyko rūmuose, priklausančiuose karalienei Elžbietai Devilyje, Prancūzijoje.

Svarbiausias Devilio konferencijos tikslas buvo padaryti galą technologinei ir pramoninei pažangai Amerikoje. Konferencijos medžiaga tapo pagrindu dviem knygoms, viena iš kurių, Bzežinskio „Technotroninė era“ čia jau buvo minėta. Kitą parašė konferencijos pirmininkas Aurelijus Pečejis ir vadinasi „Prie bedugnės“ (The Chasm Ahead). Pečejis iš esmės sutinka su Bžezinskiu, tačiau priduria, kad ateityje pasaulis panirs į chaosą, JEI JO NEVALDYS VIENINGA PASAULINĖ VYRIAUSYBĖ. Šia prasme Pečejis tvirtino, kad Sovietų Sąjungai reikia tęsti konvergenciją (susiliejimą) su NATO ir kad ši konvergencija baigsis lygiateisiška partneryste su JAV ir NPT. Abi nacijos turės ateityje būti atsakingos už būsimą „krizių valdymą ir globalinį planavimą“. Romos klubas pavedė pirmą kontraktą „globaliniam planavimui“ Masačiusetso technologijos universitetui (Massachusetts Institute of Technology (MIT), vienam svarbiausių Komiteto 300 tyrimų institutų. Projektui vadovauti buvo paskirti Džėjus Forestoras ir Denis Midouzas.

Kokia gi jų ataskaitos esmė? Vėl buvo iškeltas senas klausimas apie tai, kad gamtinių resursų visiems neužteks. Forestoro-Midouzo ataskaita buvo atvira apgavystė. Joje, pavyzdžiui, nutylima apie tai, kad įrodęs savo galią žmogiškasis genijus bet kokiu atveju gali rasti sprendimą resursų trūkumo problemai. KURTI gamtiniams resursams galima naudoti šaltosios termobranduolinės sintezės energija – didžiausias Komiteto 300 priešas. Pavyzdžiui, su šaltosios termobranduolinės sintezės pagalba galima iš kvadratinio kilometro dirvožemio gauti tiek aliuminio, kad jo pakaks patenkinti mūsų poreikius 4 metus.

Pečejis niekad nesiliovė kovojęs prieš nacionalines valstybes. Jis nuolat kartojo, kad jos yra žmonijos pažangos stabdis ir ragino imtis „kolektyvinės atsakomybės“. Nacionalizmas kaip vėžio auglys žmogaus kūne – štai kelių svarbių kalbų, kurias pasakė Pečejis, prasmė. Jo artimas draugas Ervinas Laslas 1977 metais parašė ataskaitą panašia tema, pavadintą „Žmonijos tikslai“. Šis darbas tapo svarbiu etapu Romos klubo vykdomuose tyrimuose. Visa ataskaita, kuri iš esmės yra programinis dokumentas, sudaryta iš aršių išpuolių prieš pramoninį augimą ir urbanizaciją. Visus tuos metus Kisindžeris, kaip Karališkojo tarptautinių santykių instituto įgaliotinis, palaikė glaudžius ryšius su Maskva. Kisindžerio draugai Kremliuje reguliariai gaudavo ataskaitas apie „globalinį modeliavimą“.

Dėl trečiojo pasaulio šalių, Romos klubo narys Harlandas Klivlendas parengė pranešimą, kurį galima laikyti cinizmo viršūne. Tuo metu Klivlendas dirbo JAV pasiuntiniu NATO. Iš esmės pranešime kalbama apie tai, kad trečiojo pasaulio šalys turi pačios tarp savęs nuspręsti, kurios iš jų sunaikins savo gyventojus. Vėliau Pečejis rašė (remdamasis Klivlendo pranešimu): „Trijų stambiausių šalių ir pasaulinių blokų priešpriešos metu pažeistas egzistavusi tarptautinė ekonomikos tvarka tiesiog mūsų akyse byra į gabalus… Būtinybė atrinkti tuos, kurie turi būti išgelbėti – tai pakankamai niūri perspektyva. Bet jeigu, deja, įvykiai plėtosis būtent šia linkme, teisė priimti tokius sprendimus neturėtų būti suteikta vos kelioms šalims, kadangi tai suteiks joms grėsmingą galią viso pasaulio badaujančių atžvilgiu“.

Tuo remiasi Komiteto politika, tikslingai siekianti sunaikinti Afrikos tautas badu, ką regime, stebėdami šalis, esančius piečiau Sacharos. Tai buvo atstumiantis cinizmas, kadangi komitetas 300 pasisavino teisę vienašališkai spręsti gyvybės ir mirties klausimus, o Pečejis žinojo apie tai. Anksčiau jis kalbėjo apie tai knygoje „Augimo ribos“. Pečejis visiškai neigė pramoninę ir žemės ūkio pažangą ir vietoje to reikalavo, kad visas pasaulis paklustų vieningai koordinacinei tarybai, turėdamas galvoje, žinoma, Romos klubą ir NATO įstaigas, sudarančias Pasaulio Vyriausybę.

Gamtinių resursų paskirstymas turi priklausyti globaliniams planuotojams. Nacionalinės valstybės arba turi pripažinti Romos klubo viršenybę, arba gyventi pagal džiunglių įstatymus ir kovoti už savo išlikimą. Pirmu „bandomuoju atveju“ Midouzas ir Forestoras planavo, kad arabų-žydų karas 1973 metais nedviprasmiškai parodytų pasauliui, kad gamtiniai resursai, tokie kaip nafta, turi ateityje pereiti globalinių planuotojų kontrolėn, turėdami galvoje, žinoma, Komitetą 300.

Tavistoko institutas paragino konsultuotis su Pečeju, ką jau darė MakDžordžas Bandis (McGeorge Bundy), Houmeris Perlmuteris (Homer Perlmutter) ir daktaras Aleksandras Kingas (Dr. Alexander King). Iš Londono Pečejis nuvažiavo į Baltuosius rūmus, kur susitiko su prezidentu ir jo komanda. Paskui sekė vizitas į valstybės departamentą, kur jis tarėsi su valstybės sekretoriumi, Valstybės departamento žvalgybos bei Valstybinės politinio planavimo tarybos vadovais. Tokiu būdu JAV vyriausybė nuo pat pradžių buvo visiškai informuota apie Komiteto 300 planus šios šalies atžvilgiu. Štai ir atsakymas į dažnai užduodamą klausimą: „Kodėl mūsų vyriausybė leidžia Romos klubui vykdyti ardomąją veiklą Amerikoje?“

Ekonominė ir monetarinė Volkerio politika buvo sero Džefrio Hou, britų finansų ministro, Komiteto 300 nario politikos atspindys. Tai puikus pavyzdys, kaip britai valdė Ameriką nuo 1812 metų karo laikų ir tebekontroliuoja šią šalį per Komiteto 300 politiką.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą