Komitetas 300. Bendra apžvalga (3)

Priklausomybė nuo JAV finansinės paramos faktiškai laiko užsienio šalis Tarptautinių santykių tarybos (TST) vergovėje. Remiamų šalių gyventojams tenka tik apgailėtini trupiniai, o didžioji paramos dalis nusėda valstybių lyderių, leidžiančių TVF grobuoniškai išsiurbti šalies gamtos resursus, kišenėse. Zimbabvės lyderis Mugabė – ryškus pavyzdys, kaip užsienis kontroliuoja šalies žaliavų resursus, šiuo atveju – aukštos kokybės chromo rūdą. Dabar visus Zimbabvės žaliavos resursus visiškai kontroliuoja kompanija Lonrho, gigantiškas konglomeratas, kurį savo pusseserės karalienės Elžbietos II vardu valdo svarbus Komiteto 300 narys Angus Ogilvi. Šalies gyventojai tuo tarpu vis labiau klimpsta į skurdą, nežiūrint į JAV išskirtą 300 mln$ paramą.

Lonrho turi monopoliją Zimbabvės chromui ir gali nustatyti jam bet kokią kainą, kokią tik panorės, tačiau viešpataujant Smito režimui, tai nebuvo leidžiama. Protingos kainos buvo palaikomos 20 metų, iki pat ateinant į valdžią Mugabei. Nors ir per 14 metų trukmės Jano Smito valdymą šalyje būta problemų, tačiau po jo nuvertimo nedarbas padidėjo 4 kartus ir dabar Zimbabvė panirusi į chaosą ir faktiškai bankrutavo. Mugabė gavo pakankamai užsienio pagalbos, kas leido jam pasistatyti tris viešbučius Prancūzijoje, Kap Ferate ir Monte Karle, kai tuo tarpu jo tauta kenčia nuo ligų, nedarbo ir neprivalgymo, nekalbant jau apie žiaurią diktatūrą, slopinančią bet kokius protestus. Palyginkite tai su Smito režimu, kuries niekas neprašė ir nėra gavęs nė cento iš JAV. Visiškai aišku, kad užsienio pagalba – tai galinga priemonė, leidžianti kontroliuoti Zimbabvę ir kitas Afrikos šalis.

Be to, pagalba užsieniui daro JAV piliečius priklausomais ir dėl to jie visiškai nesugeba sukurti rimtą opoziciją vyriausybei. Deividas Rokfeleris žinojo, ką daro, kai jo įstatymo projektas dėl pagalbos užsieniui tapo įstatymu 1946 metais. Nuo to laiko šis įstatymas tapo vienas iš labiausiai neapkenčiamų, ypač po to, kai buvo viešai demaskuotas valstybinis reketas, už kurį tenka mokėti paprastiems žmonėms.

Kaipgi pavyksta sąmokslininkams laikyti už gerklės visą pasaulį ir ypač JAV bei Angliją? Dažniausiai užduodamas toks klausimas: „Kaip viena atskira organizacija gali įvesti visuotinę kontrolę?“ Šioje knygoje mes pamėginsime atsakyti į šį ir kitus klausimus. Vienintelis būdas realiai priešintis sąmokslininkams – tai atvirai kalbėti ir pradėti diskusiją apie slaptas draugijas ir organizacijas, už kurių slepiasi tos draugijos, vyriausybines agentūras, bankus, draudimo kompanijas, transnacionalines korporacijas, naftos pramonę, apie šimtus tūkstančių kitų fondų, besislepiančių po įvairiomis iškabomis, tačiau priklausančių Komitetui 300 – Aukščiausiam kontroliuojančiam organui, kuris kontroliuoja pasaulį jau ne mažiau kaip 100 metų.

Kadangi apie Tarptautinių santykių tarybą ir Trišalę komisiją parašyta dešimtys knygų, pereikime tiesiai prie Romos klubo ir Vokiečių Maršalo fondo. Iki to laiko, kai paskelbiau informaciją apie šias organizacijas Amerikoje, apie jas buvo girdėję labai nedaug žmonių. Pano pirmasis darbas „Romos klubas“, paskelbtas 1983 metais, beveik nepatraukė dėmesio. Dauguma nesusigaudančių žmonių galvojo, kad Romos klubas – tai kažkas, susijęs su Katalikų bažnyčia, o Vokiškas Maršalo fondas susijęs su Maršalo planu.

Komitetas dėl to ir parenka tokius pavadinimus, kad supainiotų situaciją ir atitrauktų dėmesį nuo realių įvykių. JAV vyriausybė negali to nežinoti, tačiau kadangi ji yra sąmokslo sudėtinė dalis, tai visokeriopai padės slėpti informaciją, neleis tiesai būti paviešintai. Po kelių metų nuo mano darbo paskelbimo atsirado rašytojų, kurie staiga įžvelgė jame šviežios unikalios informacijos šaltinį ir puolė rašyti ir kalbėti šia tema, tarytum jie jau seniai ir giliai būtų ją ištyrę.

Jiems buvo naujiena, kad Romos klubas ir jo finansininkai, pasivadinę Vokišku maršalo fondu – tai puikiai organizuoti sąmokslininkų filialai, veikiantys po NATO priedanga, ir kad dauguma Romos klubo funkcionierių atėjo į jį iš NATO. Visas svarbiausias NATO nuostatas suformulavo Romos klubas, kuris, dėka Komiteto 300 nario lordo Karingtono veiklos, sugebėjo suskaldyti NATIO į dvi frakcijas: politinę valdžios grupę (kairieji) ir pačią karinę struktūrą.

Romos klubas ir toliau išlieka vienu svarbiausių Komiteto 300 užsienio politikos padalinių. Kitas toks padalinys – tai Bilderbergo klubas, sukurtas po to, kai Aurelijus Pečejis asmeniškai susisiekė telefonu su tais, kurie iš pradžių sudarė „Morgentau grupės“ branduolį ir paragino juos vėl susivienyti, kad būtų duotas naujas impulsas ir pagreitėtų planų sukurti Vieningą Pasaulinę Vyriausybę, dabar vadinama Naująja Pasaulio Tvarka, įgyvendinimas. Man labiau patinka pirmasis pavadinimo variantas, jis geriau atitinka šio fenomeno esmę. Naujoji Pasaulio Tvarka supainioja situaciją, kadangi istorijoje jau būta kelių „naujųjų pasaulio tvarkų“, tačiau Vieningos Pasaulinės Vyriausybės dar nebuvo.

Į Pečejo raginimą atsiliepė odioziškiausi „ateities architektai“ iš Amerikos, Prancūzijos, Švedijos, Anglijos, Šveicarijos ir Japonijos. Per laikotarpį nuo 1968 iki 1972 metų Romos klubas pavirto organizacija, vienijančia „naujojo mokslo“ mokslininkus, globalistus, futurologus ir įvairaus rango internacionalistus. Kaip išsireiškė vienas iš jo narių: „Mes pasidarėme panašūs į įvairiaspalvį Juozapo apdarą“. Doktrinos, kurią priėmė politinis NATO sparnas pagrindą sudaro Pečejo knyga „Žmogiškosios savybės“. Štai ištrauka iš jos:

„Pirmą kartą nuo to laiko, kai krikščioniškas pasaulis pasiekė pirmojo tūkstantmečio slenkstį, didžiulės žmonių masės neramiai laukia, kad neišvengiamai atsitiks kažkas nežinomo, kas pakeis jų bendrą likimą… Žmogus nežino, ką reiškia būti tikru šiuolaikiniu žmogumi… Žmogus sugalvojo pasaką apie piktą Šėtoną, bet jei ir egzistavo kada nors piktas šėtonas, tai buvo – PATS ŽMOGUS… Mes susiduriame čionai su žmogišku paradoksu: žmogus pakliuvo į savo ypatingų sugebėjimų ir pasiekimų spąstus. Kuo daugiau jis deda pastangų, tuo daugiau jų reikia dėti“. „Mes turime nenuilstamai kartoti, kaip kvaila paaiškinti mūsų dabartinę giliai liguistą ir patologinę žmonijos būseną kokiomis nors cikliškomis krizėmis ar atsitiktiniais aplinkybių sutapimais. Nuo to laiko, kai žmonija atvėrė „Pandoros skrynią“ su naujomis technologijomis, ji kenčia nuo nekontroliuojamo gyventojų prieaugio, augimo manijos, energetinių krizių, faktinio ar potencialaus resursų trūkumo, aplinkos užterštumo, branduolinės beprotybės ir daugelio kitų panašių nelaimių“.

Tai visiškai sutampa su „žaliųjų“ judėjimo programa, judėjimo, kuris atsirado gerokai vėliau, remiant Romos klubui, kad būtų pristabdytas ir pasuktas atgalios pramoninis augimas.

Plačiąja prasme Romos klubo siūloma programa apjungia „postindustrinių idėjų“ kūrimą ir platinimą Amerikoje, kartu su kontrkultūrinių judėjimų ir įpročių platinimu. Pastariesiems priklauso narkotikai, rokas, seksas, hedonizmas, satanizmas ir „žaliųjų judėjimas“. Tavistoko institutas, Stenfordo tyrimų institutas, Socialinių santykių institutas, taip pat plačiausias kitų tyrimo organizacijų spektras, užsiimantis taikomąja socialine psichiatrija arba turėjo savo atstovus Romos klube, arba veikė kaip patarėjai ir vaidino lemiamą vaidmenį NATO mėginimuose priimti kaip pagrindinę ideologiją „Vandenio eros sąmokslą“.

Laikoma, kad pavadinimas „Naujoji Pasaulio Tvarka“ atsirado po Persų įlankos karo 1991 metais, tuo tarpu Vieninga Pasaulinė Vyriausybė egzistuoja jau šimtus metų. NPT nėra nauja, ji egzistavo ir vystėsi vienu ar kitu pavidalu jau seniai, tačiau dabar ji laikoma ATEITIES programa, kas neatitinka realybės. NPT – tai PRAEITIS IR DABARTIS. Štai kodėl prieš tai aš rašiau, kad teisingiau būtų vartoti Vieningosios Pasaulio Vyriausybės terminą. Aurelijus Pečejis kažkaip prisipažino savo artimam draugui Aleksandrui Heigui, kad jaučiasi kaip „reinkarnuotas Adamas Veishauptas“. Pečejis geriausiai įvaldė nuostabų Veishaupto sugebėjimą organizuoti ir valdyti šiuolaikinius iliuminatus, ir tai pasireiškė, kai Pečejis vadovavo NATO ir formavo bloko politiką globaliu mastu.

30 metų Pečejis vadovavo „Atlanto instituto ekonomikos tarybai“, tuo pat metu būdamas Fiat Motor Company vykdomuoju direktoriumi. Kompanija priklausė Džiovaniui Anjeliui, priklausančiam „juodąjai aristokratijai“ (bažnytinei) ir vienam svarbiausių Komiteto 300 narių. Jis vaidino lemiamą vaidmenį kuriant projektus Sovietų Sąjungoje. Romos klubas – tai oficiali priedanga sąmokslininkų organizacijai, kurią sudaro anglosaksų finansininkų ir senųjų Europos „juodosios aristokratijos“ šeimų sąjungą. Kalba daugiausiai eina apie taip vadinamus „aristokratus“ iš Londono, Venecijos ir Genujos. Jų sėkmę valdant pasaulį užtikrina tai, kad šios šeimos sugeba kurti valdomus ekonominius nuosmukius ir depresijas. Komitetas 300 laiko globalinius socialinius kataklizmus ir ekonomines krizes paruošiamosiomis priemonėmis prieš artėjančius gerokai rimtesnius įvykius, o taip pat jiems tai yra metodas, leidžiantis suformuoti visame pasaulyje žmonių mases, kurios ateityje taps paklusniais Komiteto „bedarbio pašalpų“ gavėjais.

Susidaro įspūdis, kad dauguma svarbių Komiteto sprendimų, susijusių su žmonija, buvo kuriami, pasitelkus lenkų aristokrato Felikso Dzeržinskio filosofiją, pagal kurią žmonės savo išsivystymu stovi tik truputį aukščiau už gyvulius. Būdamas artimas draugas britų žvalgybininkui Sidnėjui Reiliui (faktiškai Reilis kontroliavo Dzeržinskį bolševikų revoliucijos pradiniame etape), jis dažnai atviraudavo anglui ilgalaikių užgėrimų metu. Dzeržinskis – tai tas pats išgama, kuris vadovavo raudonojo teroro aparatui. Kartą, eilinių išgertuvių metu, jis pasakė Reiliui: „Žmogus neturi jokios reikšmės. Pažiūrėkit, kas vyksta, kai marinate juos badu. Jis pradeda ėsti savo mirusius gentainius, kad išgyventų. Žmogus suinteresuotas tik savo paties išgyvenimu. Tik tai yra realu. Visa spinoziška filosofija – tai tik šlamšto krūva“.

Romos klubas turi savo privačias žvalgybos agentūras, be to, „skolinasi“ informaciją iš Interpolo, kurį kontroliuoja Deividas Rokfeleris. Su juo labai glaudžiai bendradarbiauja visos žvalgybos tarnybos Amerikoje, taip pat KGB ir Mosadas. Vienintelė spectarnyba, nepatekusi jo įtakon, buvo Rytų Vokietijos Štazi. Romos klubas taip pat turėjo savo gerai organizuotas politines ir ekonomines agentūras. Būtent jos paliepė prezidentui Reiganui palikti savo poste Polą Volkerį, dar vieną svarbų Komiteto narį. Volkeris liko FRS pirmininku, nežiūrint į Reigano pareiškimą, kad pašalins jį, kai tik jis, Reiganas, bus išrinktas prezidentu.

Suvaidinęs lemiamą vaidmenį Karibų krizėje, Romos klubas pabandė įpiršti Kenedžiui savo „krizių valdymo“ sistemą (FEMA pirmtakę). Keli Tavistoko mokslininkai aplankė prezidentą, kad paaiškintų jam programos esmę, tačiau Kenedis atmetė jų patarimus. Tais pačiaias metais, kai Kenedis buvo nužudytas, Tavistoko atstovai vėl pradėjo Vašingtone derybas su NASA. Šį kartą derybos buvo sėkmingos. NASA sudarė su Tavistoku kontraktą dėl savo būsimosios kosminės programos įtakos amerikiečių visuomeninei nuomonei vertinimo.

Kontrakto vykdymas buvo pavestas Stenfordo tyrimų institutui ir korporacijai RAND. Didžioji šio projekto medžiagos, parengtos Tavistoke, Stenforde ir korporacijoje RAND taip ir neišvydo dienos šviesos iki šių dienų. Keli senato priežiūros komitetai ir pakomitečiai, į kuriuos aš kreipiausi informacijos, pranešė man, kad „jie niekad apie tai nieko negirdėjo“ ir neturi jokio supratimo, kur galėčiau rasti ieškomą informaciją. Tokia yra Komiteto 300 valdžia ir toks jo prestižas.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą