Komitetas 300. Bendra apžvalga (2)

Pereikime prie konkrečių istorinių įvykių, pavyzdžiui, pakalbėkime apie bandymą komunizuoti ir deindustrializuoti Italiją. Komitetas 300 jau seniai nusprendė, kad ateityje pasaulis bus geresnis ir mažesnis – gerokai mažesnis negu dabar. Štai kame geresnio pasaulio esmė. Milijardai nenaudingų valgytojų – ribotų gamtos resursų naudotojų – turi būti išbrokuoti ir sunaikinti. Tuo tarpu industrinė pažanga skatina gimstamumą, vadinasi, Būties Knygos priesakas veistis ir daugintis bei dirbti žemę turi būti pakeistas.

Kaip neišvengiama to pasekmė – krikščionybės pagrindų griovimas, lėtas, bet neišvengiamas industrinių nacionalinių valstybių naikinimas, šimtų milijonų žmonių, kuriuos Komitetas 300 laiko „pertekliniais žmonėmis“ sunaikinimas, taip pat bet kokio lyderio, kuris išdrįsta stoti skersai kelio Komiteto 300 planams, likvidavimas.

Vieni pirmųjų smūgių Komitetas smogė Italijai ir Pakistanui. Velionis Italijos premjeras Aldas Moro buvo vienas iš tų lyderių, kurie pasisako prieš „nulinio augimo“ politiką ir gyventojų skaičiaus mažinimą, pradėtą šioje šalyje. Tuo jis sukėlė įtūžį „Romos klubui“, kuriam „olimpiečiai“ pavedė įgyvendinti šią politiką. Teisme Romoje 1982 lapkričio 10 dieną artimas Moro draugas liudijo, kad buvusiam premjerui grasino Karališkojo užsienio reikalų instituto agentas, kuris taip pat buvo ir Komiteto 300 narys, tuo pat metu būdamas dar ir JAV Valstybės sekretoriumi. Tas žmogus, buvo Henris Kisindžeris, ir jo staigus iškilimas bus detaliai išnagrinėtas vėliau.

Priminsime, kad buvusį premjerą Moro 1978 metais pagrobė „Raudonųjų brigadų“ teroristai, o paskui jis buvo žvėriškai užmuštas. „Raudonųjų brigadų“ narių teismo metu kai kurie jų liudijo, kad žinojo apie aukštų JAV pareigūnų sąmokslą nužudyti Moro. Grasindamas Moro, Kisindžeris, suprantama, vykdė ne JAV užsienio politiką, bet veikė pagal Romos klubo, Komiteto 300 užsienio politikos įrankio, instrukcijas.

Liudininku, kurio parodymai atviruose teismo posėdžiuose sukėlė sprogusios bombos efektą, buvo Horadas Gerconis, artimas Moro draugas. Jo stulbinančius liudijimus transliavo italų radijas ir TV 1982 spalio 10, o taip pat išspausdino keli italų laikraščiai, tačiau Amerikoje ši svarbi informacija paprasčiausiai buvo nutylėta. Tokie žymūs laisvės bastionai, visuomet žinantys viską apie visus, kaip „Washington post“ ar „New York Times“ nesuteikė tam jokios reikšmės ir nepaskelbė nė eilutės.

Šio nusikaltimo demaskavime, kurį paskelbiau 1982 metais, aš parodžiau, kad Aldas Moro, krikščionių demokratų partijos narys, buvo nužudytas samdytų žudikų, susijusių su masonų lože P2. nužudymo tikslas – priversti Italiją paklusti Romos klubo instrukcijoms dėl šalies deindustrializacijos ir gyventojų skaičiaus mažinimo. Moro planai kaip stabilizuoti Italiją užtikrinant visišką užimtumą, pašalinant įtampą politikoje ir ekonomikoje, būtų sustiprinę katalikišką opoziciją komunistams ir smarkiai apsunkintų Artimųjų Rytų destabilizaciją – pagrindinį Komiteto 300 uždavinį.

Iš to, kas čia pasakyta, darosi aišku, kaip toli siekia sąmokslininkų planai. Jie mąsto anaiptol ne penkmečių planų mastais. Verta prisiminti Veishaupto pareiškimą apie katalikų bažnyčią, kad suprastume, kokios jėgos buvo įsipainiojusios į Moro nužudymą. Moro mirtis pašalino kliūtis planams destabilizuoti Italiją ir, kaip mes dabar žinome, suteikė galimybę įgyvendinti sąmokslininkų planus Artimųjų Rytų atžvilgiu po 14 metų. Kalba eina apie karą Persų įlankoje.

Komitetas 300 pasirinko Italiją kaip bandomąjį poligoną. Italija svarbi sąmokslininkų planams, kadangi tarp Europos šalių ji yra arčiausiai nuo Artimųjų Rytų. Ji susijusi su Artimaisiais Rytais tiek ekonomiškai, tiek politiškai. Italija – taip pats ir katalikų bažnyčios centras, o šią Veishauptas įsakė sunaikinti. Italija taip pat yra kai kurių įtakingiausių Europoje oligarchinių šeimų, priklausančių senajai „Juodąjai aristokratijai“, tėvynė. Jeigu Italija buvo susilpninta Moro mirtimi, tai būtų turėję pasekmių Artimuosiuose Rytuose, kurios susilpnintų regione JAV įtaką. Italija yra svarbi ir dėl kitos priežasties: ji yra tarsi vartai į Europą transportuojant narkotikus iš Irano ir Libano. Vėliau mes dar sugrįšime prie šios temos.

Nuo to laiko, kai 1968 metais buvo sukurtas Romos klubas, įvairios politinės grupuotės susivienijo po socializmo vėliava, siekdamos nuversti keletą italų vyriausybių. Tarp jų buvo ir Venecijos bei Genujos Juodoji aristokratija, masonų ložė P2 ir „Raudonosios brigados“, ir visos šios jėgos siekė tų pačių tikslų. Policijos tyrėjai Romoje, nagrinėję Aldo Moro nužudymą, kurį įvykdė „Raudonosios brigados“, aptiko pėdsakus kelių ganėtinai įtakingų italų šeimų, glaudžiai bendradarbiavusių su šia teroristine grupe. Policija taip pat gavo liudijimų, kad mažiausiai dvylikoje atvejų šios žinomos ir įtakingos šeimos leido naudotis savo namais ir kitu nekilnojamu turtu „Raudonųjų brigadų“ kuopelių atramos punktams organizuoti.

Amerikos „aristokratija“ irgi įnešė savo indėlį į Italijos griovimą, ypač pasistengė Ričardas Gardneris, kuris dirbo pasiuntiniu Romoje prezidentaujant Karteriui. Tuo metu Gardneris veikė tiesiogiai kontroliuojamas Betino Kraksio, svarbaus Romos klubo nario ir dar svarbesnio NATO veikėjo. Kraksis buvo pagrindinė figūra sąmokslininkų mėginimuose sugriauti Italiją. Kaip pamatysime vėliau, Kraksis beveik pasiekė savo tikslą destabilizuojant šalį ir, būdamas vienas iš pagrindinių veikiančių asmenų sąmokslininkų hierarchijoje, sugebėjo prastumti parlamente įstatymus, leidžiančius skyrybas ir abortus, kas turėjo toli siekiančių katastrofiškų socialinių ir religinių pasekmių. Tai buvo vienas galingiausių istorijoje smūgių katalikų bažnyčiai, sugriovęs jos autoritetą ir, kaip pasekmė – sužlugdęs italų tautos moralines nuostatas.

Atėjus į valdžią Reiganui 1980 gruodį Vašingtone įvyko svarbus susitikimas, globojamas Romos klubo ir Socialistų Internacionalo. Abi šios organizacijos tiesiogiai pavaldžios Komitetui 300. svarbiausias klausimas dienotvarkėje buvo – nustatyti būdus ir priemones, kurios padės suvesti iki minimumo prezidento Reigano veiklos efektyvumą. Sąmokslininkai sudarė bendrą planą, ir jeigu atsigręšime atgal, pasidarys visiškai aišku, kad šis planas buvo pakankamai sėkmingai įgyvendintas. Kad įsivaizduotume visą šio sąmokslo grandioziškumą, reikia išnagrinėti tikslus, kuriuos iškėlė Komitetas 300, siekiantis pajungti sau pasaulį ir jį kontroliuoti. Esama mažiausiai 40 žinomų Komiteto 300 filialų ir mes juos visus išvardinsime kartu su jų funkcijų aprašymais. Kai tik tai taps žinoma, pasidarys lengviau suprasti, kaip vienas vienintelis centrinis sąmokslininkų organas gali taip efektyviai veikti ir kodėl jokia valdžia planetoje negali priešintis šiam puolimui prieš pačius civilizuoto pasaulio pagrindus.

Iš Herconio duotų parodymų Italija ir Europa sužinojo, kad su Aldo Moro mirtimi susijęs Henris Kisindžeris. Ši tragiška istorija pademonstruoja Komiteto 300 sugebėjimą primesti savo valią bet kokiai vyriausybei be išimties. Būdamas galingiausios bendrijos narys (čia aš neturiu galvoje masonų), Kisindžeris ne tok grasino Mprp, bet ir įgyvendino savo grasinimus „sunaikinti“ Moro, jeigu tasai atsisakys savo Italijos ekonominio ir pramoninio vystymo planų.

1982 birželį ir liepą Aldo Moro žmona liudijo atvirame teismo posėdyje, kad jos vyras buvo nužudytas po rimtų grasinimų jo gyvybei, o grasino, kaip ji išsireiškė, „aukštas pareigas užimanti figūra iš JAV“. Ponia Eleonora Moro pakartojo tikslią frazę, kurią ištarė Kisindžeris, ir kurią minėjo Herconis: „Arba jūs liausitės vykdyti savo politiką, arba brangiai už tai sumokėsite“. Teisėjas pakartotinai iškvietė Herconį ir paklausė, ar gali jis įvardinti asmenį, apie kurį kalbėjo ponia Moro. Herconis atsakė, kad tai iš tiesų buvo Henris Kisindžeris, apie ką jis jau kalbėjo anksčiau.

Toliau jis papasakojo teismui, kad Kisindžeris grasino Moro jo viešbučio numeryje per oficialų italų lyderių vizitą į Ameriką. Moro, būdamas Italijos premjeras ir užsienio reikalų ministras, buvo aukšto rango asmuo, tokiems žmonėms niekad nedaromas spaudimas ir negrasinama mafijos stiliumi. Kaip ir tuomet, taip ir dabar Kisindžeris yra svarbus Karališkojo užsienio reikalų instituto agentas, Romos klubo ir Tarptautinių santykių tarybos narys.

Kisindžerio vaidmuo destabilizuojant JAV įtraukus šalį į tris karus – Artimuosiuose Rytuose, Korėjoje ir Vietname – gerai žinomas, kaip ir jo vaidmuo kare Persijos įlankoje, kurio metu JAV armija veikė kaip samdyta Komiteto 300 kariuomenė, turinti tikslą sugrąžinti Kuveitą Komiteto žinion. Irakas tapo parodomuoju pavyzdžiu, kad kitos nedidelės šalys net nemėgintų pačios spręsti savo likimą.

Kisindžeris taip pat grasino velioniui Ali Bhutui, nepriklausomo Pakistano prezidentui. Bhuto „nusikalto“ tuo, kad dalyvavo kuriant savo šaliai atominį ginklą. Musulmoniškas Pakistanas nuolat jautė Izraelio agresijos Artimuosiuose Rytuose grėsmę. Bhutą šaltakraujiškai nužudė 1978 metais generolas Zija ul Hakas – Tarptautinių santykių tarybos (TST) atstovas Pakistane.

Kai paėmė, kaip ir buvo planuota, valdžią, ul Hakas paskatino apkvaitusią minią padegti JAV ambasadą Islamabade, akivaizdžiai mėgindamas parodyti TST, kad laiko save nepriklausomu lyderiu ir norėdamas pritraukti daugiau pagalbos iš užsienio, o taip pat, kaip vėliau paaiškėjo, siekdamas nužudyti Ričardą Helmsą. Po kelių metų jis užmokėjo savo gyvybe už kišimąsi į karą Afganistane. Jo „Herkulesas C 130″ buvo atakuotas žemo dažnio elektriniu impulsu netrukus po pakilimo, dėl ko padarė kilpą ir nukrito ant žemės.

Romos klubas, veikdamas pagal komiteto 300 nurodymą pašalinti generolą ul Haką, be sąžinės graužimo paaukojo visą eilę JAV kariškių, kurie tuo metu buvo lėktuve, įskaitant „Gynybinės žvalgybos agentūros“ (US Defense Intelligence Agency) grupę, kuriai vadovavo brigados generolas Herbertas Vasomas. Generolą ul Haką įspėjo turkų slaptoji tarnyba, kad neskraidytų lėktuvais, nes buvo žinoma, kad planuojama susprogdinti lėktuvą ore. Turėdamas tai galvoje, generolas pasiėmė su savimi JAV kariškių grupę kaip „draudimo polisą“, kaip jis aiškino siauram artimųjų patarėjų ratui.

Savo 1989 metų darbe „Teorras danguje“ aš šitaip aprašiau įvykius:

Prieš ul Hako C 130 pakylant iš pakistaniečių karinės bazės, šalia angaro, kuriame stovėjo lėktuvas, buvo pastebėtas įtartinas sunkvežimis. Dispečerių bokštas įspėjo saugos tarnybą, tačiau kol buvo imtasi kokių nors priemonių, lėktuvas jau pakilo, o sunkvežimis nuvažiavo. Po kelių minučių lėktuvas netikėtai padarė mirties kilpą ir trenkėsi į žemę. Paaiškinti tokį C 130 elgesį buvo neįmanoma, lėktuvo saugumo reputacija buvo puiki, o bendra amerikiečių ir pakistaniečių komisija katastrofai tirti nerado piloto klaidų ar kokių nors mechaninių bei struktūrinių gedimų. Netikėta mirties kilpa – tai tarsi savotiškas lėktuvo, atakuoto žemo dažnio elektriniu impulsu „prekybinis ženklas“.

Apie tai, kad Sovietai turėjo galimybę gaminti prietaisus, generuojančius aukštos amplitudės radijo dažnius, Vakarai sužinojo iš sovietinių mokslininkų tyrimų. Mokslininkai darbavosi Kurčiatovo atominės energijos institute, tarp jų buvo J. Vinogradovas ir A. Ruchadzė. Abu jie dirbo Lebedevo fizikos institute, kuris specializavosi elektroninių ir rentgeno lazerių srityje.

Gavęs šią informaciją,, pradėjau ieškoti patvirtinimo iš kitų šaltinių ir atradau, kad Anglijoje „Tarptautinis elektronikos žurnalas“ paskelbė šiek tiek medžiagos, kuri, iš visko sprendžiant, patvirtina informaciją apie metodą, kuris buvo pasirinktas numušti ul Hako lėktuvui. Be to, ši informacija buvo patvirtinta dviejų žvalgybos šaltinių. Šiokią tokią naudingą informaciją gavau iš sovietų mokslo laikraščio, leidžiamo Anglijoje – „Soviet Radio Electronics and Communications Systems“. Aš neabejojau, kad ul Hakas buvo nužudytas. Sunkvežimyje, kurį matė šalia angaro, neabejotinai buvo mobilus žemo dažnio impulso įrenginys, kurių, kaip žinia, turi Sovietų armija.

Pasak raštiškus Bhuto parodymus, slapta išvežtus iš šalies, kai jis kalėjo, Kisindžeris jam rimtai grasino: „Aš duosiu jums ir visiems kitiems siaubingą pamoką, jei tęsite savo šalies stiprinimo politiką“. Bhutas priešinosi Kisindžeriui ir Romos klubui, ragindamas įgyvendinti branduolinės energetikos programą, norėdamas paversti pakistaną šiuolaikine pramonine šalimi, kas Komitetui 300 atrodė kaip tiesioginis nepaklusimas jo įsakymams, kuriuos Kisindžeris perdavė Pakistano vyriausybei. Kisindžerio grasinimai generolui nebuvo JAV užsienio politikos dalis, tai buvo šiuolaikinių „iliuminatų“ politika.

Reikia aiškiai suprasti, kodėl branduolinės energetikos taip neapkenčia visame pasaulyje ir kodėl kovai su branduoline energetika naudojami fiktyvūs „gamtosauginiai“ judėjimai, kuriuos sukūrė ir finansuoja Romos klubas. Turėdamos branduolinę energetiką, kuri leidžia sukurti milžiniškus kiekius pigios elektros energijos, trečiojo pasaulio šalys palaipsniui taptų nepriklausomos nuo JAV finansinės paramos ir pradėtų įtvirtinti savo suverinitetą. Atominė elektra – tai raktas, leidžiantis atsilikusioms šalims iškopti iš atsilikimo, kurį Komitetas 300 įsakė palaikyti ir ateityje.

Užsienio pagalbos sumažėjimas reikštų TVF kontrolės besivystančiose šalyse mažėjimą. Būtent tikrojo besivystančių šalių apsisprendimo idėja buvo pasmerkta tiek Romos klube, tiek už jo nugaros stovinčiame Komitete 300. mes matėme, kaip judėjimas prieš branduolinę energetiką Amerikoje buvo sėkmingai panaudotas, kad būtų galima sustabdyti šalies pramoninį augimą. Tai atitinka Klubo planus, siekiančius „nulinio postindustrinio augimo“.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą