Kodėl ši porno-pop kultūra gadina mūsų vaikus

Maiklas Stokas (Mike Stock), legendinio 9 dešimtmečio trio „Stock, Aitken and Waterman“ dainų autorius, susirūpinęs dėl seksualių vaizdų ir dviprasmiškumo šiuolaikinėje pop muzikoje.

Neseniai vykusiame šou „Britanijos Talentai“ (Britain’s Got Talent) finale, kurį transliavo šeštadienio vakarą, finalistais tapo du 11 ir 12 metų amžiaus vaiaki, o žiūrėjo šią laidą milijonai jų bendraamžių. Prodiuseriai nutarė, kad bus visai normalu, kad kviestinė žvaigždė Nikol Šercinger, buvusi grupės „Pussycat Dolls“ dalyvė, apsirengusi visiškai nederama mini suknele, sudainuotų „Padėk savo rankas ant mano kūno… Štai čia“. Ir tuo pat metu vulgariai viksėtų klubais ir dubeniu. Nenuostabu, kad jos kuždesys „Man patinka šitas purvinas reikalas“, atrodė ne vietoje ir visiškai netiko programos šeimyninei auditorijai.

Ponios Šercinger kūno judesiai paskatino mane išreikšti savo susirūpinimą ta klastinga įtaka, kurią muzikos industrija daro mūsų vaikams – kad populiarių dainų tekstai virto žymia dalimi seksualizuoti, kad muzika ir video vaizdai pavirto neįkyria pornografija, kad bendras šių dviejų komponentų poveikis beveik visuomet daro nepaprastai kenksmingą poveikį mūsų vaikams.

Mane apstulbino gausa atsiliepimų, kurių sulaukiau iš susijaudinusių tėvų, kurių dauguma visiškai man pritarė. Atrodo, kad visuomenė, netgi ta didžiulė jos dalis, kuri laikosi liberalių pažiūrų, pagaliau pradeda suvokti žalą, kurią visas tas nepaprastai seksualizuotų vaizdinių srautas daro mūsų vaikams.

Atvirai nepadorios Kristinos Agileiros ir Rihanos programos praeitų metų „X Factor“ finale ir gėdinga Ofcom (TV ir radijo sektoriaus reguliatorius Anglijoje) ataskaita, kurioje buvo padaryta išvada, kad šokių numeriai programose buvo „leidžiamumo ribose“ laidoms, transliuojamoms iki devintos vakaro, visiškai teisėtai kelia visuomenės protestus.

Neseniai paskelbta vyriausybinė ataskaita, kurioje į pirmą planą iškeltas vaikystės seksualizavimas, ataskaita, kurią išprovokavo auganti liemenėlių su pagalvėlėmis, skirtų penkiametėms mergaitėms ir aukštų kulniukų aštuonmetėms, tendencija, sukėlė platų visuomenės pritarimą. Susiduriant su augančia dešimtmečių mergaičių, kurios rengiasi ir juda kaip prostitutės, armija, moralė šioje šalyje atsitraukia.

Problema yra ta, kad mūsų stambūs nacionaliniai transliuotojai šito,atrodo, net nepastebi.

Pragyvenęs muzikos industrijoje daugiau kaip 40 metų, parašęs apytikriai 400 dainų, dirbęs su tokiais artistais kaip Kaili Minuok ir Rikas Estlis, aš ilgiuosi tų laikų, kai pop muzika buvo skirta visiems, kai ji užpildydavo muzikinį laikotarpį tarp vaikystės ir suaugusio gyvenimo. Dainose, tokiose kaip „I Should Be So Lucky and Never Gonna Give You Up“, galbūt ir buvo šiek tiek įžūlumo, bet jos buvo visų pirma pramoga, jas galėjo klausyti (ir pritarti) bet kas, ir jos niekad neperžengdavo ribos.

O dabar visa jaunų mergaičių ir merginų karta (kai kurioms 8-9 metai) auga užburtos rangymosi ir kūno judesių tokių atlikėjų kaip Ledi Gaga ir Rihana, niūniuodamos eilutes „Seksas ore, man nusispjauti, aš mėgstu to dalyko kvapą“ ir, suprantama, jos visos įsitikinusios, kad seksas yra parduodamas dalykas.

Taip pat nerimą kelia įtaka, kurią tie patys dalykai daro berniukams. Tai, kas čia vyksta, dabar ne tik naikina visus gerus darbus, atliktus feminisčių 8 dešimtmetyje, visa tai traukia mus atgal, praktiškai – į akmens amžių. Moteris, jei žvelgsime į ją per pop industrijos prizmę, vėl pavirto ne ką daugiau kaip seksualiniu objektu.

Ir kas įdomiausia, šita žalojanti muzikinė industrija yra absoliučiai valdoma vyrų. Keit Peri, galbūt, ir „pabučiavo merginą“, bet tik todėl, kad vyrai nusprendė, jog jie gali pasidaryti iš to pinigų. Ir jie, deja, buvo teisūs, kas tapo dar viena priežastimi, kad parašyčiau ir pastatyčiau Vest Ende vaikišką miuziklą „Go! Go! Go! Show“ – kūrinį, skirtą būtent šiai problemai.

Ataskaita vyriausybei, kurią parašė Motinų Sąjungos vadovė Redž Beili – tai labai rimtas ir detalus darbas, tačiau, manau, kad apkaltindama garso įrašų firmas ir žurnalų leidėjus ji yra iš esmės teisi, tačiau objektai nurodyti neteisingai. Aš tokiais objektais laikau transliuotojus. Turiu galvoje pagrindinius nacionalinius TV ir radijo transliuotojus – BBC, ITV, tuos, kurie turėtų įvesti tvarką namuose.

Netgi dabar, po penkių metų kai programa „Patys populiariausi (Top of the Pops) buvo atšaukta ir kai vienas vienintelis atsisiuntimas kainuoja 79 svarus, vis dar neįmanoma dainai tapti populiariu hitu, jeigu jos nepalaikys nacionalinis transliuotojas. Taip kad, jeigu jie pasakytų „ne“ mikrosuknelėms, programoms „užpakaliai ir krūtys“ ir provokuojantiems tekstams, tai muzikos verslas paklustų akimirksniu, o paskui jį pasikeistų ir mada bei žurnalai.

Vietoje to BBC ir ITV priima, atrodo, tik tą medžiagos rūšį, kuri kitados puošė gangsterinio repo video, o paskui transformavosi į viešpataujantį R&B (kuris šiais laikais neturi nieko bendro su ritmu ir bliuzu, o tiesiog reiškia miestietiškos kilmės pop muziką), ir dabar, matyt, laikomą tinkama žiūrėti geriausiu laiku, šeštadienį naktį.

Blogas pavyzdys: Britni Spyrs ir Rihana apsikabina įteikiant muzikinę premiją praeitą mėnesį

Ką čia galima pasakyti, TV bosai negalėtų būti labiau neteisuūs ir dar labiau neatitikti visuomenės nuotaikų.

Didžioji dalis tokios seksualizuotos medžiagos yra pagaminta JAV, kur, kaip nebūtų paradoksalu, dėl griežtesnio reguliavimo ir didesnės pagarbos šeimos vertybėms, daugumoje valstijų tai medžiagai tektų iš visų jėgų kovoti dėl teisės būti parodytai pagrindiniuose kanaluose. O čionai mūsų nelaimingo TVR bosai, įbauginti Youtube ir 24 valandų muzikinių TV kanalų, atrodo esą įsitikinę, kad visa tai liaudis sužiaumos.

Padeda jiems klysti ir palaiko tą klydimą ir reguliuojanti žinyba Ofcom, kuri gali įsikišti tik tada, kai gauna skundą. Kitaip sakant, Ofcom gali veikti tik tada, kai medžiaga jau buvo parodyta eteryje.

Kai Tonio Bleiro vyriausybė 2003 metais sukūrė Ofcom, jie išformavo penkias reguliuojančias žinybas, įskaitant Nepriklausomos televizijos komisiją (ITC) ir TVR transliavimo standartų agentūrą. Sukūrę Ofcom, jie visiškai sunaikino gyvybiškai svarbius reguliuojančius organus, kurie peržiūrėdavo laidas prieš joms patenkant į eterį.

Į skundus reaguojantis Ofcom – pasyvus stebėtojas. Ir nors išties svarbu turėti organizaciją, kuriai galėtų skųstis žiūrovai, bet ką ji gali padaryti su programa, kurią visi jau matė?

Britų transliuotojai turi sukaupti drąsos ir suvokti, kas vyksta. Pagal tradiciją seksas naudojamas, kad parduotum, tarkime, muziką. Tačiau nauja ir grėsminga yra tai, kad dabar seksas naudojamas tam, kad parduotų muziką vaikams. Tai turi būti sustabdyta ir sustabdyta greitai. Ir BBC ir ITV turi atgaivinti konkrečius standartus ir jais sekti, kaip tai buvo daroma anksčiau.

Pamenu, kaip maždaug prieš 20 metų mes darėme muzikinį klipą, kuris turėjo būti aprodytas šeštadienio rytą. Ten, kadro kampe, buvo matyti degtukų dėžutė. Man tvirtai ir nedviprasmiškai pasakė, kad BBC nerodys šito video dėl to, kad akiratyje matosi dėžutė. Mes, aišku, iškirpome tą atkarpą. Būtent tai BBC bei ITV vadovai turi daryti ir dabar: žiūrėti į choreografiją ir kostiumus, klausytis teksto ir uždavinėti sau paprastus klausimus. Ar norėčiau aš, kad mano aštuonmetė dukra judėtų tokiais judesiais? Ar noriu, kad ji niūniuotų štai tokią dainelę? Ar būsiu patenkintas, žiūrėdamas, kaip ji išdarinėja tokius dalykus?

Anksčiau pop muzika buvo nekaltas džiaugsmas. Dabar egzistuoja realus pavojus, kad jos ciniškas ir nenuilstamas polinkis į seksą gali pakenkti mūsų vaikams, padaryti įtaką visam tolimesniam jų gyvenimui, nulemti ne tik tai, kaip jie save mato, bet ir kaip mato vienas kitą.

Laikas patraukti šalin moteriškus apatinius, aukštakulnius ir purvinus tekstus ir vėl atrasti paprastus pop muzikos teikiamus malonumus.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!