ŠVIETIMAS
liepos 13, 2013

Kodėl mūsų dukterys pernelyg anksti nori būti seksualiomis?

Kodėl mūsų dukterys pernelyg anksti nori būti seksualiomis?

Liemenėlės su poroloniniais įdėklais, pedikiūras, hip-hopo pamokos – dabar vis tai tapo neatsiejamais dešimties metų amžiaus mergaičių palydovais. Kaip byloja apklausa, kurią atliko kompanija, kovojant su ankstyvu paauglių nėštumu, 22% Amerikos mergaičių nuo 13 iki 19 metų nori nors kartą patalpinti internete savo nuogos nuotraukas ar video.

Mūsų dukros vos ne nuo vystyklų nori būti „seksi“. Kodėl taip yra ir ko imtis tėvams, kad apsaugotų savo dukras nuo šios kultūros, kurią įpiršo reklama? Svarstyti šiuos klausimus internete ėmėsi sunerimusios mamos ir pedagogai.

SIAUBĄ KELIANTI TIESA: VISKAS PRASIDEDA NUO PRINCESIŲ

Knygos :Kaip Pelenė surijo mano dukrelę“ Pegė Orenštein rašo: „Viskas prasideda nuo noro būti panašiomis į Disnėjaus princeses. Žinoma, tai nekaltos smulkmenos, tačiau būtent jos vėliau perauga į mergaičių troškimą būti seksualiomis“.

Savo knygoje Orenštein parodė, kokia stipri yra mergaičių skonio priklausomybė nuo rinkos konjunktūros: 1983 metais kompanijos, kurios specializuojasi gaminti vaikiškas prekes, išleido reklamai 100 milijonų dolerių. Šiandien jos išleidžia po 17 milijardų per metus. Didžioji šios reklamos dalis skirta mergaitėms – ir vis daugiau dėmesio skiriama seksualumui.

Jūs galite paprieštarauti – kas seksualaus gali būti mažosios princesės kostiumėlyje? Taip, žinoma, mažas vaikas nepasirengęs suvokti kitų žmonių kaip seksualinių objektų, tačiau princesės – tai būdas įdiegti į vaiko sąmonę idėją, kad žmogų reikia vertinti pagal išvaizdą.

„Princesės – tai tiesiog pakopa“. – mano Orenštein. Tačiau ši pakopa pirmą kartą supažindina vaiką su viešpataujančia kultūra. Ir ką mergaitei sako toji kultūra? Ji kalba ne apie tai, kad reikia turėti daug žinių, būti stipria, protinga ir kūrybinga, ji kalba apie tai, ko norėtų bet kuri mergaitė: kaip tapti „kietesne“ už visus.

Savo išvadas Orenštein pagrindžia statistiniais duomenimis, kurie rodo, jog kuo labiau mergaitę veikia toji „mergaitiška“ kultūra, tuo labiau ji linkusi į depresijas, virškinimo sutrikimus, požiūrio į tai, kaip turi atrodyti žmogaus kūnas iškraipymus, seksualinio elgesio pasireiškimus.

Autorė pateikia rezultatus tyrimo, kurio metu mokinėms buvo rodomos dvi reklamos, kuriose filmavosi artimos priimtam stereotipui mergaitės: viena kalbėjo apie priemonę nuo išbėrimo, kita – apie pyragaičius. Iškart po šių klipų peržiūros mergaitėms smarkiai sumažėjo susidomėjimas matematika ir kitomis mokslinėmis disciplinomis, lyginant su mergaitėmis, kurios reklamos nežiūrėjo. O mūsų laikais vaikas peržiūri vidutiniškai 40 000 klipų per metus.

„Lygiai taip pat kaip marichuana atveria kelią į narkotinę priklausomybę, visos tos aktyviai reklamuojamos prekės mergaitėms – tiesus kelias į seksualizaciją“. – antrina knygos „Prakeikimas geroms mergaitėms“ autorė Reičel Simons. Ji nurodo naują tendenciją – vedžioti ikimokyklinukes į manikiūro salonus.

„Jeigu pasiimate ketverių metų mergaitę į saloną, ji suprantą, kad jos pačios patrauklumas vertinamas pagal tuos pačius kriterijus, kaip ir jos mamos patrauklumas. Jūs tarsi teigiate jai: štai kam verta eikvoti laiką. Mes ją mokome, kad kuo daugiau perkame, tuo esame vertingesnės“.

Kai mergaitė pradeda lankyti mokyklą, idėja, prasidėjusi nuo mielos Pelenės, darosi jau nebe tokia nekalta: vaikas pradeda asocijuoti pasisekimą su pop žvaigždžių ar realybės šou vaidmenimis. Atsiranda savi vaikiški sekso simboliai – kino ar muzikos žvaigždės, dar nepasiekusios pilnametystės.

Tai ką gi gali padaryti suaugusieji, kad padėtų mergaitėms ilgesniam laikui užtrukti pasaulyje, kuriame nekaltas žaidimas maža moterimi gali lengvai paversti jus konsiumerizmo auka?

KADA PASAKYTI „NE“ IR KADA GERIAU NUTYLĖTI

Paprastas tvirtumo demonstravimas nepagelbės. „Kai sakote „ne“, jūs turite duoti vaikui suprasti, kad šis klausimas ne toks paprastas, kaip atrodo“. – įsitikinusi profesorė Diana Levin, knygos „Pernelyg „seksi“, pernelyg anksti“ autorė.

„Negalima paprasčiausiai pasakyti vaikui, kad teisinga elgtis štai taip ir štai šitaip. Paklauskite jo, kodėl jam taip patinka šitas žaislas ar šis TV šou. Tai leis jam pridėti prie reklamos ir bendraamžių nuomonės apie tą dalyką dar vieną, alternatyvų požiūrį“.

Džodi Belši pagavo siaubas, kai ji išgirdo, kaip jos dešimtmetė dukra nesusimąstydama niūniuoja vieną iš nepadorių Keit Peri dainų. Džodi nuslopino savyje norą kažką įteigti dukrai ir paklausė jos, apie ką jinai, kaip pati galvoja, niūniuoja? „Apie tai, kaip mergaitės rodo savo kūnus“ – atsakė mergaitė. Tada Džodi pasidomėjo, ar padės ši daina pelnyti bendraamžių dėmesį? „Manau, draugai laikys mane kieta“. – sekė atsakymas. Tuomet abi nusprendė, kad to kūrinio turinys nepatinka nei vienai, nei kitai.

Kai kurie tėvai pasirinko taktiką žiūrėti televizorių drauge su vaikais, komentuojant tai, ką pamatė, tame tarpe ir tai, kas susiję su lyčių santykiais. Paprastai jie tuo tiktai sutrikdo savo atžalas. Kiti įveda griežtą kontrolę – tikrina, ką žiūri vaikai ir net apskritai atsisako televizijos ir leidžia savo vaikams karts nuo karto žiūrėti patikrintus filmus per DVD.

Tačiau televizoriumi viskas neapsiriboja. Karen Melou papasakojo, kad kartą aptiko savo dukters kompiuteryje nuotraukas, kurias ji padarė su savo draugėmis. Mergaitės smaginosi, apsirengdamos „kaip modeliai“ ir fotografavosi „suaugusiomis“ pozomis. Karen privertė dukrą viską ištrinti, argumentuodama, kad kol šios nuotraukos saugomos kompiuteryje, „pakanka paspausti ne tą mygtuką ir jos gali atsidurti internete. Ir niekas nežino, kas jas pamatys“.

NURODYKITE TEISINGĄ KRYPTĮ

Sekti kiekvieną vaiko žingsnį, kartoti, kaip nenatūraliai atrodo moterys-Barbės – visa tai tik atitolins nuo jūsų vaiką. Iš tikrųjų šiuo principu remiasi viena iš vaikiškų reklamų taktika – vaizduoti tėvus kankintojais, kuriems neduok pavalgyti, tik leisk sugadinti savo vaikams malonumą.

Kompanijos, gaminančios vaikiškas prekes, specialiai samdo specialistus, užsiimančius paauglių psichologija. Kai pavadinate kažką siaubingu ir neleistinu dalyku, vaikui atrodo, kad atimate iš jo malonumą ir pasirinkimo teisę. O uždraustas vaisius, kaip mes visi žinome, yra dvigubai saldesnis.

Galima pamėginti kalbėtis pozityviai: sugalvokite vaikui kitą užsiėmimą, kur jis galės nukreipti savo energiją ir kuris suteiks jam ne mažiau džiaugsmo negu tai, ką žada reklama.

Dar vienas variantas, leidžiantis mergaitėms susitelkti ties savo kūnų – tačiau ne grožio, bet jėgos prasme – tai sportas. „Sportas dovanoja mums pasitikėjimo savimi ir savigarbos jausmą“. – sako dvylikametės plaukikės mama Lora Honhold.

Sportas geras dar ir tuo, kad suvienija mergaites ir berniukus. Pedagogai mano, kad pabrėžtinas atskyrimas – rožinė spalva mergaitėms ir žydra – berniukams, baigiasi tuo, kad skirtingų lyčių vaikams darosi sunkiau žaisti drauge, o tai veda į akademinio ir socialinio išsivystymo sulėtėjimo.

Dar daugiau, specialistai teigia, kad vaikai, kurie vaikystėje daug žaidžia su priešingos lyties atstovais, suaugę turės kur kas tvirtesnius ir laimingesnius romantinius santykius.

Paslaptis čionai ta, kad šie vaikų santykiai neturėtų seksualinės potekstės, tvirtina Orenštein. Penkiametis dukters draugas – tai ne „boifrendas“. Tokie juokeliai kaip „kokia miela pora“ ar „vestuvių neišvengsime“ – pats patikimiausias būdas sutrikdyti mergaitę ir priversti ją įsitvirtinti pasaulyje bižuterijos pagalba.

Tačiau, kaip neatrodytų paradoksalu, seksualumas – tai ne priešas. Vaikų ugdymo specialistas Robinas Silvermanas mano, kad būtina laikytis atsargumo, siekiant atriboti dukteris, nevertėtų visų seksualumo pasireiškimų laikyti blogiu: „Mes norime, kad ateityje mūsų mergaitės turėtų pilnavertį seksualinį gyvenimą. Būtent dėl to seksualizacija ankstyvame amžiuje tokia pavojinga. Jeigu jos skuba tapti „seksi“ iki to laiko, kol iš tiesų tampa tam pasiruošusios, tai jų sąmonėje seksualumas gali imti asocijuotis su negatyviais pojūčiais. Viskam savas laikas“.

Koks gi tas teisingas laikas? Silvermanas mano, kad jis ateina, kai jaunoji moteris ne tik subręsta fiziškai, bet ir sugeba suvokti, kokią žinią transliuoja aplinkiniams dažytos akys, dažyti nagai ir siauras sijonėlis – ir supranta, kokios reakcijos verta laukti.

Atriboti dukrą – tai nereiškia vengti sekso temos ir niekad nekalbėti apie tai, kad ji graži. „Tiesiog ji turi suprasti, kad ne vien išorinis grožis gali kelti susižavėjimą. – sako Silvermanas. – Kalbėkite jaio, kad ji protinga, turi humoro jausmą, kad su ja įdomu pasikalbėti, ir kad ji, galų gale, yra graži“.

www

 

Comments are closed.