LIBERASTIJA
rugpjūčio 31, 2012

Kodėl liberalai neapkenčia laisvės?

Kodėl liberalai neapkenčia laisvės?

Puikių žodžių pakeitimas nežinia kuo prasidėjo ne vakar. Siūlau prisiminti, kad visų nemėgstamas žodis „liberalas“ šiaip jau yra kilęs iš „libero“ – išlaisvinu.

Laisvė – puikus dalykas. Jeigu tikėsime Biblija, tai laisvę sugalvojo pats Dievas. Dievas taip pamilo žmogų, kad nutarė suteikti jam tai, ko neturėjo nė vienas jo tvarinys – Laisvę. Ir kad žmogui būtų duota laisvė, jis davė jam pirmą draudimą – neragauti Pažinimo medžio vaisiaus. Neatėmė iš žmogaus galimybės paragauti šio vaisiaus, o būtent uždraudė, palikdamas galimybę draudimą pažeisti. Kad žmogus turėtų pasirinkimą – paklusti ar nepaklusti. Pasirinkimas – tai ir yra laisvė. Šitokiu būdu, dėka pirmojo draudimo, žmogus tapo laisvas. Tai pirmais šios istorijos paradoksas.

Išvytas iš rojaus ir pamatęs, kad nuo šiol tapo mirtingu (ir mirtingu praktiškai nuo visko aplinkui), nuogu, varganu, kad nuo šiol turi sunkiai dirbti, žmogus truputėlį nusiminė ir ėmėsi spręsti savo priklausomybės nuo, atvirai pasakius, anaiptol ne rojiškos aplinkos, problemą.

Jis kovėsi už laisvę nesirgti ir atrado iš pradžių higieną, o paskui – mediciną, o šiedu atradimai tučtuojau uždėjo jam begalę draudimų. Jis kovojo už laisvę nuo bado ir šalčio, o tai pareikalavo uždrausti sau nieko neveikimą. Jis kovojo už laisvę nuo nesaugumo ir vienatvės ir sugalvojo šeimą bei valstybę, o drauge su jais – papročius, tradicijas ir įstatymus.

Žmogus laisvinosi, kurdamas sau draudimus ir prisiimdamas pareigas. Kažką sau uždrausdamas, kažko atsisakydamas, pavyzdžiui, valgyti žmogieną, aukoti žmones, ištvirkauti ar šmeižti, žmogus ne tik formavosi, atsikratydamas viso, ko jam nereikia – ji įgydavo naujų savybių, kurių anksčiau neturėjo: jis gavo galimybę žvelgti į aplinkinius jau ne kaip į maistą, pateles ar varžovus, o kaip į draugus ir bendrapiliečius. Žmogus įgijo sugebėjimą sąmoningai mylėti savo artimą, kas priartino jį prie Dievo.

Meilės atradimas žmogaus širdžiai tikriausiai yra toks pat reikšmingas, kaip ir pirmoji mokslinė techninė revoliucija – perėjimas prie gamybinio ūkio.

Žmogus draudė sau vis daugiau ir daugiau, prisiėmė sau vis daugiau ir daugiau pareigų ir užpraeito šimtmečio pabaigoje kalba užėjo jau apie tai, kad žmogus atsisakys žvelgti į artimą savo kaip į pasipelnymo šaltinį, atsisakys išnaudoti kitus žmones ir tokius būdu išlaisvins darbą ir pavers jį kūryba.

Gaila, bet susiklosčiusios aplinkybės atvedė mus į techniškai pernelyg ankstyvą Raudonojo projekto pradžią ir toliau sekusį jo žlugimą.

Pagrindine alternatyva Raudonai ideologijai tapo ideologija, kuri tarsi tyčiojantis pavadinta liberaliąja.

Mano požiūriu liberalizmas, kuris užgimė Europoje kaip antitezė absoliutizmui ir luominiam pasiskirstymui – ne visa tas dalykas, kurį mes turime dabar. Jeigu tasai senas geras liberalizmas reikalavo pripažinti žmogui teisę būti oriam, nepriklausomai nuo jo kilmės ir tokiu būdu išties tapo laipteliu, vedančiu link žmonijos išlaisvinimo, tai naujasis, dabartinis liberalizmas reikalauja kategoriško žmonių pasiskirstymo netgi ne į klases, o greičiau į kastas, kur kilmingumą ir bajoriškus titulus pakeitė turtas.

Turtas, turimi pinigai tapo požymiu, kad žmogus teisingai tvarko savo likimą ir laisvę. Reguliuojantis valstybės vaidmuo, kai siekiama bendros gerovės, pavadintas laisvės gniuždymu. Kai bet kokia valdžia išstumiama iš visuomeninės erdvės, visuomenėje belieka tik viena valdžia – pinigų valdžia.

Tokiu būdu, žmogaus išnaudojimas – tai jau ne palaipsniui blėstantis rudimentas, kurio likimas – atmirti kaip atmirė kanibalizmas ar grupinės santuokos, o šventa teisė disponuoti savo laisve tų individų, kurie ja disponuoja neteisingai, sąskaita („Jeigu tu toks protingas, tai kodėl toks neturtingas?“)

Pertvarkytas, savo istorinį aktualumą praradęs liberalizmas pradėjo šalinti tuos draudimus ir tas pareigas, kuriuos anksčiau žmogus sugalvojo, siekdamas išsilaisvinti nuo nepalankios aplinkos. Pradėjo irti tradicinė moralė.

Paradoksas, tačiau atsikratydamas įsipareigojimų kitiems žmonėms, atsikratydamas draudimų, žmogus vis sparčiau grįžta prie savo „Adomo prakeikimo“ – prie visuomenės atomizacijos, šeimos suirimo, vis didėjančios priklausomybės nuo aplinkos, kuri pakeitė savo prigimtį, kai temperatūrų grafikas ar žemės virpesių magnitudė daro žmogui mažesnę įtaką už biržos kotiruočių grafiką. Vis labiau blėsta sugebėjimas valdyti savo likimą, nyksta meilės svarba santykiuose.

Plėsdamas savo viešpatavimo arealą ir tobulindamas dirbinių ir gamtinių resursų eksploataciją, liberalizmas paskelbė alternatyvų žmonijos vystymosi projektą – valstybių sunaikinimas, religijų panaikinimas, paties žmogaus šventumo sunaikinimas – žmogus paverčiamas tokiu pat resursu, kaip nafta ar mėsiniai galvijai, ir jo vertė matuojama vien piniginiais vienetais.

Ir šitas naikinamas vadinamas išsilaisvinimu – barjerų, draudimų ir įsipareigojimų pašalinimu. Vienintelis niuansas yra tai, kad būtent šie draudimai ir įsipareigojimai daro mus laisvais žmonėmis.

Kalbu apie tai štai dėl ko. Prasidėjusi sisteminei ant Raudonojo projekto griuvėsių pastatytos liberaliosios pasaulinės sistemos krizei, pas mus atsivėrė langas, leidžiantis padaryti sprendimą, kažkuo primenantį Adomo sprendimą – nuskinti obuolį, ar nenuskinti? Kaip mes suprantame laisvę – kaip savo pačių apribojimus draudimais, kurie išlaisvina mus atlikti kažkokiai kitai veiklai, ar kaip leidimą sau egzistuoti be pažangos, evoliucijos, vystymosi, turint tikslą vienas kitą vartoti?

Ir čionai negana atspėti teisingą atsakymą. Reikia dar ir labai rimtai, praktiškai atsakyti.

www

 

Comments are closed.