Kuo skiriasi realūs žaidimai nuo kompiuterinių ir kodėl pastarieji žaloja vaikų psichiką? Kai vaikas ilgai žaidžia spontanišką žaidimą su realiais žaislais, kai kurie tėvai jaučiasi ne kaip. Jiems atrodo, kad vaikas pramogauja, tuščiai švaisto laiką, dėl to pradeda kaišioti jam „ugdančius“ žaidimus, pradeda vos ne nuo 2 metų amžiaus mokyti užsienio kalbų ir panašiai. Ugdančiuose žaidimuose nėra nieko blogo, tačiau jie neturi visiškai pakeisti spontaniškų žaidimų. Nes spontaniškas žaidimas yra nepalyginamai naudingesnis.
Kodėl taip yra? Todėl, kad žaidimas vaikui – tai būdas susipažinti su pasauliu. Manipuliuodamas žaislais, jis sužino jų savybes. Kai vaikas tampa vyresnis, pradeda sugalvoti su jais siužetinius žaidimus – šitaip vystosi fantazija. Lygiagrečiai su tuo jis įsisavina vaidmenis, funkcijas ir santykius tarp žmonių.
Esminė tokio žaidimo charakteristika yra aktyvumas ir savarankiškumas. Tai ne tėvai (ar ugdančio žaidimo instrukcijos) veda vaiką per žaidimo siužetą, sako jam, kaip reikia elgtis, pateikia jam informaciją. Jis PATS susikuria savo pasaulį, jam įsijungia pažinimo troškimas. Jeigu žaislas neturi tų savybių, kurios reikalingos vaikui, jis tą žaislą perdaro, išardo, žiūri, kas ten viduje, paskui taiso, mokosi elgtis su juo sumaniau, suteikia žaislui naujas funkcijas, keisdamas žaidimo siužetą, kartoja ir kartoja, jeigu kas nepasiseka ir žaidybine forma ieško teisingo sprendimo. Kitaip sakant, jis išmoksta daugybę dalykų, jis pasineria į pažinimo ir aktyvios kūrybos procesus.
O kas vyksta su vaiku, kuris žaidžia kompiuterinį žaidimą?
Pirma. Galimybės sugalvoti ir susikurti savo pasaulį jis jau nebeturi. Žaidimo pasaulis – ryškus ir įtraukiantis – jam jau sukurtas. Tai reiškia, kad nuosava fantazija pas jį jau nebedirba.
Antra. Užmiega pažinimo interesas. Nieko naujo žaidime nevyksta, po to, kai buvo įsisavintos kelios paprastos taisyklės. Toliau jis paprasčiausiai be pabaigos atlieka vienas ir tas pačias primityvias manipuliacijas su virtualiais daiktais.
Trečia. Visos tos manipuliacijos yra ne jo, o tos, kurias jam sugalvojo svetimi dėdės. O kadangi jos paprastos ir primityvios ir visi tikslai susiveda į ne mažiau primityvų prizą, tai apie jokį kūrybinį aktyvumą ir kalbėti neverta.
Ketvirta. Rezultato ir prizo gavimo greitumas drauge su minimaliomis pastangomis, jų siekiant sukuria vaikui jo galios ir sumanumo iliuziją, kai tuo tarpu realiai jis lieka pasyvus ir silpnas.
Penkta. Vaikas įpranta, kad galima gauti greitą rezultatą, panaudojus minimalias pastangas ir nepatiriant didelių nuostolių pralaimėjus: žaislas nesulaužytas, jokio fizinio diskomforto jis nejaučia. O paskui realiame gyvenime jis susiduria su gyvenimiška tiesa, kad pasiekti geidžiamo rezultato yra nepalyginamai sunkiau, kad už viską reikia kažkuo mokėti, kad galima pralošti o mygtuko „restartas“ nėra.
Ketvirtas ir penktas faktoriai vaidina svarbų vaidmenį formuojantis priklausomybei nuo kompiuterio. Kokias išvadas padarys vaikas, žaidžiantis kompiuterinius žaidimus? Kad virtualus pasaulis įdomesnis už realų. O vaikas, įsitraukiantis į realius žaidimus, padarys priešingą išvadą. Pasaulis jam bus nepaprastai įdomus ir pilnas įvairių galimybių.