Kodėl ekologiniai prietarai turi paklausą

Baigiantis pirmam XXI amžiaus dešimtmečiui, žmonija susiduria su keistais paradoksais. Iš vienos pusės mokslo progresas atveria naujus horizontus tiek makro, tiek mikro lygmenyse. Šiuolaikinės aerokosminės technologijos leidžia ne tik įveikti žemės trauką, bet ir įsisavinti naujus pasaulius. Savo ruožtu elektroninė mikroskopija leido biologijai pasiekti lygį, kai įmanoma kištis į gyvos būtybės genomą. Žmogaus protas priartėjo prie pagrindinių problemų, ribojančių civilizacijos vystymąsi, išsprendimo ribos. Mokslų, tiriančių mega ir mikro procesus, pasiekimų apjungimas iš principo leidžia pradėti spręsti tokius anksčiau neįsivaizduojamus uždavinius kaip kelio genetinėms anomalijoms užkirtimas, genetinės medžiagos perkėlimas erdve su tolimesne resinteze; kaip kitų planetų kolonizacija ir išėjimas už Saulės sistemos ribų.

Iš kitos pusės, Žemės planetoje neišspręsta elementari skurdo problema. Dar daugiau, šita problema tik gilėja, įsiviešpataujant pasaulio tvarkai, kuri vadinama globalizacija. Šiuolaikinės finansinės sistemos konstrukcijos bejėgiškumas, išryškėjęs per beprecedentineękrizę, atrodytų, stimuliuoja išsilaisvinimą iš pančių, ribojančių žmonių rasių vystymąsi. Tačiau šio išsilaisvinimo kelyje stūkso ideologinės konstrukcijos, sukurtos XX amžiaus pradžioje, kartu su finansinės sistemos atotrūkiu nuo fizinio vertės ekvivalento.

Vakarų liberali ideologija, labiausiai koncentruotai išreikšta Fukujamos knygoje „Istorijos pabaiga“, yra priversta perkainuoti savo pozicijas: faktiškai ją paneigė pati globalizacijos praktika, ir būdai išeiti iš krizės, kurių imasi vyriausybės ir tarptautiniai kredito institutai, iš esmės atmeta dogmą apie „magišką rinkos ranką“, atseit garantuojančią galimybių lygybę piliečiams ir valstybėms.

Apie tai, kad liberalioji teorija patiria krizę, analogišką komunizmo krizei, buvo kalbėta ne vieną kartą. Tačiau globalizacija turi kitą galingą ideologinį rezervą. Nacionalinės vyriausybės, kurioms pribrendo reikalas priimti strateginius sprendimus dėl tolesnio vystymosi kelių pasirinkimo, sugebės suvaldyti korporacijų apetitus, pakeisti muitų ir valiutų taisykles, tačiau proveržiui į naujos pažangos epochą reikalingas tikėjimas pažanga. Tačiau dauguma pasaulio vyriausybių jau daugiau kaip 40 metų reguliariai pripažįsta, kad pramoninis augimas nepageidaujamas, pražūtingas, pavojingas žmogui. Dar daugiau, jos prisiima įsipareigojimus tam augimui riboti. Šiandien tai vadinama Kioto protokolu, rytoj bus kitas pavadinimas, tačiau refrenas vienas ir tas pats: žmonija negali žingsniuoti dideliais žingsniais, ji turi atsargiai tipenti pirmyn-atgal, kad nepažeistų kažkokio „balanso“ su gamtos jėgomis, kad netyčia neperžengtų „augimo ribų“ – kitaip atsitiks kažkas siaubingo.

Dirbtinis barjeras taikomas ne tik veiklai, bet ir žinioms. Kosminiai tyrimai ir rezervinių žmogaus galimybių tyrinėjimai nustumti į trečią planą. Molekulinės genetikos uždaviniai suvesti į taikomają agronomiją, geriausiu atveju – pritaikomi sintezuojant priemones, skirtas gydyti atskirai paimtas patologijas (AIDS). Nano technologijos naudojamos kuriant medžiagas technikai, palengvinančiai bendravimą, bet neugdančiai išsilavinimo.

Tuo pat metu civilizacijos dėmesys skausmingai prikaustytas prie energetinių resursų trūkumo. Dirbtinis tokios fiksacijos pobūdis buvo akivaizdus jau 1950 metų mokslininkams. Dar daugiau, tyrinėtojai iš naujosios ekonomikos šalių – Kinijos, Indijos, Irano, Brazilijos – lieka nusiteikę įveikti savo šalių priklausomybę nuo neatnaujinamų energetinių resursų, įsisavindami pačius efektyviausius šaltinius – vandens ir branduolinę energiją, tačiau anksčiau buvusios industrinės, o dabar daugiau paslaugų „pirmojo pasaulio“ ekonomikos kliudo šioms iniciatyvoms. Vietoje to, minėtoms šalims peršamas atsinaujinančių šaltinių naudojimas neefektyvia forma, neskatinančia technologinio proceso, o greičiau atgaivinančia archaiškus metodus.

Tokie mokslinio techninio vystymosi iškraipymai teisinami siekiu išvengti „gamtos balanso“ pažeidimo, dar daugiau – siekiu nesikišti į pirmapradės gamtos reikalus. Todėl nevystomos ir tos technologijos, kurios tiesiogiai skirtos užtikrinti patikimą barjerą tarp žmonijos ir gamtos aktyvumo. Pavyzdžiui, Europos aviakompanijos tampa bejėgės užgriuvus staigiems šalčiams ar vulkanų išsiveržimams, nežiūrint į tai, kad esama šalčiui atsparių medžiagų ir apsauginių filtrų.

Šitas progreso iškraipymas, sukuriantis naujas rizikas visos planetos gyventojams, yra tiesioginė pasekmė pasaulio vaizdo iškraipymo sąmonės lygmenyje ir kaustančios baimės dėl ateities emociniame lygmenyje eskalavimo. Milijonams žmonių įteigiamas bejėgiškumas prieš gamtoje vykstančius procesus ir tuo pat metu – kolektyvinės kaltės už įtaką šiems procesams jausmas. Šio dirbtinio uždaro rato simboliu gali būti visur platinama, peršama per žiniasklaidą, mokyklinius ir universitetinius vadovėlius, per tonas populiarios literatūros hipotezė apie „globalinį atšilimą“, kuris atseit gresia vieniems regionams mirtinomis sausromis, o kitiems – tokiais pat fatališkais potvyniais.

Kai buvo paskelbti pirminiai „ozono sluoksnio mažėjimo“ apskaičiavimai, nebuvo pateikta nei įtikinamų įrodymų, kad šis procesas negrįžtamas, nei įrodymų, kad procesas vyksta dėl žmogaus kaltės. Dar daugiau, realybėje šiuos apskaičiavimus reguliariai paneigia nesuinteresuoti specialistai. Tuo pat metu suinteresuota, aktyviai grėsmes propaguojanti valdininkų ir intelektualų bendruomenė vis labiau primena klasikinius personažus iš Orvelo ir Hakslio antiutopijų. Iš esmės ši bendruomenė šiuo metu pasižymi visais parazitinės klasės požymiais, tai galingas ir giliais ešelonuotas globalinės nomenklatūros sluoksnis. Vis dėlto, taip vadinamos „stabilaus vystymosi teorijos“ viešpatavimo neįmanoma rimtai išjudinti dėl visos eilės objektyvių polinkių, būdingų masinei ir elito sąmonei.

Masinė psichologija

1. Dogma apie globalinį atšilimą ir jai gimininga aksiomatika plinta Vakarų visuomenėje kartu su degraduotomis religinėmis prasmėmis (pagal Čestertoną, prietarai plačiausiai paplinta ten, kur nusilpo religinis tikėjimas) ir tvyrant hipertrofuotam egocentrizmui. Būgštavimai dėl savo sveikatos, pasak sociologinių duomenų, su didele persvara dominuoja Vakarų šalių gyventojų vertybių hierarchijoje. Ideologinės „sėklos“, beriamos į šią dirvą, tampa masinės „sveikatos hipochondrijos“ katalizatoriumi (psichiatrijoje šis terminas naudojamas apibūdinti lėtai besivystančiai šizofrenijai, kuria sergantys ligoniai mėgina kompensuoti ligos sukurtą suvokiamą energetinio potencialo defektą intensyviais fiziniais pratimais). Realioje, o ne išgalvotoje ekologinės grėsmės situacijoje prie obsesijų (ritulinių veiksmų, tokių kaip šiukšlių surinkimas iki paskutinio trupinio) ciklų prisideda masinės baimės, peraugančios į paniką ir masinį bejėgiškumo jausmą.

Žiniasklaidos skatinama baimė ne tik atima iš darbingo amžiaus žmonių daugybę laiko, bet ir sukuria parazitines rinkas, visų pirma tai pasakytina apie farmaciją. Farmacijos pramonėje pirmo būtinumo priemonių gamybą išstumia pseudo profilaktinės „priemonės“, kurių vartojimas sugrąžina būtiną homo hipochondricus pusiausvyros jausmą. Šių priemonių reklama tampa papildomu ideologinio apdorojimo įrankiu, kai kultivuojamas „pusiausvyros organizme“, „homeostazės“ jausmas kaip aukščiausia vertybė. Apdorojamas objektas pavirsta kraštutinai egocentriška būtybe, kuri yra absoliučiai abejinga kito žmogaus, kenčiančio realias netektis, tame tarpe ir realias ligas, pergyvenimams.

2. Teiginį apie kolektyvinę žmogaus kaltę gamtai lengvai įsisavina tiek įvairių konfesijų tikintieji, tiek ateistai, išauklėti kairiojoje (antikapitalistinėje, antioligarchinėje) koordinačių sistemoje. „Gamtos gelbėjimo“ kultas, ypač tomis formomis, kurios specialiai adresuojamos „mažiesiems broliams“, eksploatuoja ne tik vartotojiškas, bet ir aukštesnes, sudėtingesnes, tik žmogui būdingas vertybes – savęs apribojimą, pasiaukojimą (vardan gorilų, delfinų, banginių, išplaukiančių ant kranto) ir šitokiu būdu aprėpia į hipochondriją nelinkusią jaunają kartą, nukreipdamas jo energiją nuo kitų sričių. Šitokiu būdu apdorotas jaunuolis jaučia gailestį vabalams, bet lieka absoliučiai abejingas kitam žmogui: juk žmogus kaltas, vadinasi, nevertas tokio rūpesčio, kokio nusipelno beždžionė, delfinas ar žiurkė, nors visos tos būtybės irgi skleidžia į atmosferą „pražūtingą“ angliarūgštę.

Politiškai aktyvus sluoksnis

3. Plačiosioms Europos gyventojų masėms žmogaus valdžia gamtai, vadinasi, jos „išniekinimas“ ilgus dešimtmečius asociavosi su komunizmo ar nacizmo praktikomis, o pažangios dvigubos paskirties, ypač branduolinės, technologijos – su „šaltojo karo“ laikais. Iš čia kilo specifinis Vakarų Europos fenomenas priešiškai žvelgti į stambių valstybių industrinį gigantizmą apskritai ir į atomines technologijas konkrečiai, ypač tai liečia prietarus, kylančius tame tarpe ir iš mažos šalies nepilnavertiškumo prieš supervalstybes, mažos erdvės, kur „nėra kur pasislėpti“ ir nėra kur gauti resursų, prieš „neteisingai“ didelę vidinio manevro laisvę. Šitas nepilnavertiškumo komplekso simptomas labiau būdingas vyresnei politiškai neabejingų europiečių kartai. Bet kuris vystymosi projektas, kurio imasi stambi valstybė, interpretuojamas kaip agresyvus kėslas. Naujo Europos šeimos nario (Lenkijos, Bulgarijos, Lietuvos) mėginimai išsaugoti energetikos gamybą, įsisavintą dar sovietų laikais, interpretuojamas kaip „komunizmo rudimentas“. O realių alternatyvų naujosioms narėms nepateikiama.

4. Politinio isteblišmento vidurinio lygmens atstovai Vakaruose, iš esmės nesuvokiantys aukščiau pateiktos koncepcijos manipuliatyvinės prigimties, žvelgia į „žaliają ideologiją“ kaip į mažesnį blogį, lyginant su kitomis ideologijomis, kurios smarkiai plinta gyventojų masėse. Ši aplinkybė leidžia pateisinti atvejus, kai „žaliosios“ dogmos akivaizdžiai kliudo pelningai gamybai ir ekonomikai. Tegu gamyba bus apkarpyta ar išstumta į užsienį, užtat gyventojai su „žaliosios teorijos“ praplautais smegenimis bus labiau prognozuojami; tegu jaunimas domisi drugeliais, o ne realiomis gyvenimo bjaurastimis – taip ramiau.

5. Atskiri „žaliojo mokymo“ elementai neprieštarauja transformuotai (degraduotai) socialdemokratinei koncepcijai, kas palengvina rinkėjų grupių blokavimą ir užkariavimą politiniame procese, tame tarpe ir visos Europos lygmenyje. Sudėtinguose „senų“ ir „naujų“ Europos šalių tarpusavio santykiuose „žalioji“ kalba tampa universaliausia kalba tiek politiniam „atpažinimui“, tiek įtakai daryti, o gamtosauginiai argumentai tampa pakankamai efektyvia priemone profilaktikai prieš „raudonuosius“ ir „ruduosius“ judėjimus pas neturtinguosius kaimynus.

Visos šios aplinkybės drauge sudėtos leidžia išlikti paviršiuje ne tik aukščiau nurodytai parazitinei klasei, bet ir išsaugoti negamybinės ekonomikos atributus, tame tarpe kvotas teršimui „šiltnamio dujoms“ – kaip naują spekuliacinės prekybos įrankį, pakeičiantį senąsias priemones ir išsaugantį stereotipą, kad galima turtėti nieko negaminant.

Globalinis elitas

1. Skaldyti ir valdyti patogiau tuo atveju, kai gyventojų vertybių ir motyvacijos sistema yra nukreiptos į šalį nuo realių, neatidėliotinai spręstinų civilizacijos problemų. Užkirsti kelią save visiškai aprūpinančių valstybinių sistemų atsiradimui, sistemų, metančių iššūkį globalinio valdymo svertų šeimininkams, visų patogiausia ne sveiko proto pagalba, o pasitelkus masinius prietarus.

2. Separatistinius judėjimus, ardančius potencialių varžovų galią, patogiau valdyti remianis standartiniais ideologiniais įrankiais, negu išrasti kiekvieną kartą vis naujas motyvacijas protestams. Identiteto surogatas, kurį praktikuoja tokie judėjimai, yra potencialiai saugesnis už koncepciją, besiremiančią grynu etniniu nacionalizmu ar, juo labiau, tradicine konfesija, kurią potencialus varžovas (šalis – taikinys) engia jautriame regione. Tokiu būdu sukurtos iš anksto ekonomiškai neįgalios naujosios valstybės, arba, kas labiau pageidautina – nepripažintos valstybės, yra lengviau eksploatuojamos, čia dar ir susitaupo ir išlaidos išlaikyti vietinių gyventojų vadukus.

3. Gaminti ir platinti didelio likvidumo produktą, kuris aptemdo sąmonę ir imobilizuoja statistiškai reikšmingas aktyvių gyventojų mases, įskaitant nuosavų „industrinių“ šalių gyventojus, patogiausia tokiomis sąlygomis, kur masinė sąmonė nušalinta nuo fizinio gamybos proceso. Globalinė civilizacija, kurios elementai abejingi vienas kitam, lengviau padalijami į vartotojiškas klases ir nuskurdusių gamintojų sluoksnius.

4. Spekuliacinio kapitalizmo visuomeninių santykių sistemos neišvengiamo suardymo ir perėjimo prie tobulesnės neekonominio viešpatavimo, kur demokratijos aparatas taps gryna dekoracija, laikotarpiu darbotvarkę pasaulio civilizacijai patogu ir tikslinga užpildyti tariamais neva universalios reikšmės prioritetais.

5. Šalių su pereinamąja ekonomika, kurios jaučiasi nuskriaustos dėl atsilikimo postindustrinėje vartotojiškoje ekonomikoje, isteblišmentu lengviau manipuliuoti, jeigu jo siekius modernizuotis „apvaisinsi“ idėja, raginančia taupyti energetinius resursus vardan gamtinio balanso: taip galima garantuoti tiek papildomą rinką postindustriniam produktui, tiek šių šalių biudžeto lėšų išeikvojimus iš anksto mažai efektyvioms technologijoms, o tuo pačiu dar ir nepilnavertiškumo jausmo kultivavimą tų šalių nacionaliniam elitui, dėl ko atsiras psichologinė priklausomybė nuo „pažangios visuomenės“, kuri eina „technologiniame avangarde“. Iš čia kils ir politinė priklausomybė nuo „pirmaujančių šalių“ – Amerikos, Izraelio, Anglijos, su atitinkama iš to kylančia užsienio politika. Šitaip bus pasiekta, kad šalis-taikinys vidujai susiskaldo į gyventojus, kuriems prieinamos ir neprieinamos „pažangios“ gėrybės, o pasaulinėje scenoje tokia šalis priešpastatoma tiek „naujosioms ekonomikoms“, tiek ir „trečiam pasauliui“.

__________

Iš K. Čeremnycho knygos „Degradacijos kvazireligija”

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą