Ko moko vaikus Holivudas?

Žaliojo ogro Šreko istorija, ekranizuota Holivude kaip pilnametražinis animacinis filmas, beveik 10 metų prikausto vaikų ir nemažai suaugusių dėmesį visame pasaulyje. Filmas sukurtas vaikiškos pasakos „Šrekas“ motyvais, autorius – V. Steigas, išleista 1990 metais. Reikia pažymėti, kad holivudiška knygos interpretacija, kaip tai dažnai pasitaiko, smarkiai skiriasi nuo originalo. Todėl šiame straipsnyje kalba eis būtent apie holivudišką „Šreko“ variantą.

Pagrindinė bet kokios pasakos, folklorinės ar autorinės, funkcija yra augančios kartos auklėjimas ir socializacija. Pasakas sugalvojo mūsų protėviai, kad prieinama forma pateikti vaikui visuomenės gyvenimo taisykles ir vertybes, sukurtas tautoms vystantis istoriniame procese.

Pasakose įtvirtintas gėrio ir blogio samprata. Tradiciškai viso pasaulio tautų pasakose gėrio jėgos – tai, pirmiausia, kokios nors neteisybės aukos: bejėgiškiausios ir pažeidžiamiausios, trapiausios ir švelniausios būtybės – nedideli žvėreliai (kaip taisyklė, žolėdžiai), vaikai arba merginos ir t.t., kurios pakliūna į bėdą dėl kažkieno piktų kėslų. Antra – jų gynėjai – narsūs, kilnūs galiūnai, riteriai, princai ir t.t. Trečia – neteisingumo aukų, pažemintų ir pavergtų, pagalbininkai – žvėrys, gerosios fėjos, burtininkai.

Blogis – tai visų pirma įvairiausi tamsūs sutvėrimai, mažai turintys ką bendro su žmogumi. Ryškiausias šios rūšies negatyvus personažas yra drakonas, slibinas. Antra rūšis – asocialūs elementai – piratai, plėšikai. Trečia – šio pasaulio galingieji – karaliai ir karalienės (pastarosios, kaip taisyklė – piktos pamotės).

„Šreke“ esama visų šių tradicinių pasakiškų personažų, tačiau jų funkcijos tiesiog atvirkščios pasaulinei pasakų tradicijai. Juoda tapo balta, balta – pajuodavo. Geroji fėja tapo klastinga intrigante, siekianti apvesdinti savo sūnų už princesės; jos sūnus – gražusis princas – kvailas ir godus. Batuotas katinas iki susipažįstant su pagrindiniu herojumi Šreku apskritai dirbo… samdomu žudiku. Užtat piktas drakonas pasirodo esąs drakonė, be to, pakankamai simpatiška ir labai meilinga.

Labai stebina keistas personažas, kurį galima pamatyti visuose filmuose apie Šreką – stambus vyriškis transvestitas. Matyt, tuo autoriai norėjo parodyti savo toleranciją mažumoms, kuria, iš visko sprendžiant, amerikiečiai labai didžiuojasi. Ir šitą nuostatą Holivudas diegia viso pasaulio vaikams.

Kai paukščiuko nebegaila

Pagrindinis filmo herojus – piktas ir grubus milžinas ogras, nekenčiantis gyvūnų, gyvenančių pelkėje. Jo žygdarbių motyvacija – ne širdies pašaukimas, ne kilnios paskatos – ne. Tai tipiška komercinė problema – žemės nuosavybės klausimas, iškilęs, kai karalius ėmė kėsintis į jo sklypą.

Yra ką pasakyti ir apie patį monarchą – nykštuką sadistą. Siekdamas vesti nuostabiąją princesę, jis sudaro sandėrį su ogru – pastarasis išgelbėja merginą nuo drakono, o mainais gauna visą pelkę. Viskas aišku – komercinis sandėris vietoj žygdarbio. Ir karalius, ir Šrekas laiko tokią tarpusavio santykių sistemą priimtina ir natūralia. Tokios pasakų taisyklės šiuolaikinio kapitalizmo epochoje.

Įdomu, kad pažintis su karaliumi prasideda jo pilies požemyje, kuriame budelis kankina meduolinį berniuką, mirkydamas jį piene. Bet juk tai pasaka šiuolaikiniams vaikams, todėl, kad jie nespėtų išsigąsti ir pajusti nelaimingam kankiniui užuojautą, drebiamas juokelis. Meduolinis berniukas, kuriam karalius atlaužė kojytes, šaukia: „Tik nelieskite sagų – jos iš glazūros!“ Efektas – juokas žiūrovų salėje. Ir tai buvo vaikiškas juokas iš nelaimingos pasakiškos, tačiau gyvos būtybės, kuri buvo kankinama! Ir tai ne pavienis pavyzdys. Princesės tėvo – varlių karaliaus – mirtis virsta kažkokiu farsu, priešmirtinė agonija pateikta sutvėrimo išsidirbinėjimu išpūtus akis, kaišiojant liežuvį. Kai princesė Fiona rungtyniauja dainavime su paukščiu, paima labai aukštą natą – šis garsas plunksnuotį pradeda pūsti ir… iš jo belieka tik letenėlės ir dūmų debesėlis. Tačiu paukščiuko negaila – žiūrovų salėje skamba vaikiškas juokas! Viskas vėl paversta juokais. Filmo kūrėjai pakankamai sąmoningai programuoja būtent tokią auditorijos reakciją į žiaurybes.

Dabar apie princesę Fioną. Holivudas pateikė savo varlės karalienės versiją. Padaręs princesę karaliaus varlės dukra, knygos autorius pavaizdavo tradicinį pasakišką užkeikimą – „Dieną karalienė, naktį – baidyklė“. Toliau tęsiamas tradicinis siužetas – princesė kamuojasi drakono oloje, ją turi išgelbėti narsus princas (šiuo atveju – karalius), pabučiuoti ir tuo nuimti užkeikimą. Tačiau filme viskas vyksta absoliučiai priešingai. Princesę išgelbėja samdytas ogras, kuriam ji paskui ir atiduoda savo širdį.

Už ką Fiona pamilo Šreką?

Už kokias gi savybes Fiona pamilo Šreką? Ne už tai, kad išgelbėjo nuo drakono, kadangi princesė buvo specialiai uždaryta oloje, kad atsirastų princas herojus, kuris savo žygdarbiu pažadintų joje jausmus ir nuimtų nuo nelaimingosios piktą užkeikimą. Šrekas paaiškino princesei, kad ji – sandėrio su karaliumi sąlyga. Ne už jėgą ir šaunumą pamilo. Kai Šreką, Fioną ir jų palydovus, Asilą ir Batuotą Katiną miške užpuola plėšikai, būtent princesė, puikiai įvaldžiusi rytų kovų metodus, išgelbėja visą savo vyrišką kompaniją. Ir ne už geras manieras pamilo – Šrekas grubus su princese ir neišauklėtas.

Tai už ką gi? Iš visko sprendžiant, už tai, kad jis giminingos rasės, jis – ogras. Ogriškos savybės artimesnės princesei, jai patinka, kaip ir Šrekui, pagraužti keptą žiurkę, išpūsti varles ir gyvates kaip oro balionėlius. Todėl, kai vyksta princesės pasaulėžiūros pasirinkimas – būti žmogumi ir ištekėti už karaliaus arba pasilikti su grubiu, netašytu ogru – ji pasirenka pastarąjį.

Žiūrovai ploja. Čia reikia patikslinti. Ograi – tai baisūs sutvėrimai, kurie kelia siaubą viskam, kas gyva ir neatsisako žmogienos. Prisiminkim: mėgstamiausias Šreko kokteilis papuoštas ne vyšnele, bet žmogaus akimi. Apskritai kelia nerimą ta aplinkybė, kad negausūs žmogiški personažai šiame daugiaserijiniame filme (išskyrus gal tik Fionos motiną) netgi ne šiaip neigiami, jie – pagrindiniai piktadariai, gresiantys visos pasakiškos bendruomenės gyvybei (karalius, princas, Rumpelštilcchenas).

Tai kokia gi vertybes ugdo vaikuose ši pasaka? Kokį pasirinkimą vaikas turi padaryti? Būti ogru ar žmogumi?

Amoralus „auklėjimas“

Pirmosiose trijose serijose, herojų veiksmuose, deja, mažai tėra humaniško ir pamokomo. Tačiau ketvirtoje serijoje pastebimi šiokie tokie pasikeitimai filmo idėjinėje koncepcijoje. Šįkart pagrindinis herojus Šrekas stoja prieš pasirinkimą, kuo būti – piktu ogru, kurio visi bijo, ar priimti žmogiško gyvenimo taisykles. Po sudėtingų išbandymų Šrekas pasirenka antrą variantą. Be to, šis pasirinkimas neapsiriboja žmogiškų šeimos vertybių priėmimu, Šrekas pagaliau turi pilietinę poziciją! Jis vaizduojamas su visiškai nebūdingomis anksčiau savybėmis – tampa revoliucionieriumi, kovotoju ne tik už savo tautos – ogrų, bet ir už visos pasakiškos bendrijos teises. Šrekas čia be kita ko turės dar vieną pasirinkimą – asmeninė laimė ir savos gyvybės išsaugojimas ar pergalė su monarchu pavergėju. Ir vėl mūsų herojus padaro kilnų sprendimą – mirti bendro reikalo vardan. Nuostabusis atsivertimas įvyko, ogras tapo žmogumi, mylinčiu tėvu ir vyru, draugu, savo pasakiškos šalies piliečiu.

Visgi sunku teigti, kad paskutinis filmas iš esmės keičia visą serialo idėjinę koncepciją. Pasakiškų personažų, vadinasi, ir tradicinių vertybių, kurias jie išreiškia, prasminė inversija išlieka. Šreko vaikų gimtadienio tortą gamina pasakiškas vyras transvestitas ir vilkas su jo surytos senelės kepuraite. O pagrindinį herojų išmuša iš dvasinės pusiausvyros nekalti, mūsų tradiciniu požiūriu, personažai – trys paršeliai, kurie suėdė absoliučiai visas vaišes ir vienas labai įžūlus berniukas, kuris prašė savo tėvo, kad tas priverstų Šreką ogriškai urgzti. Berniukas filme absoliučiai nepasmerkiamas už savo nepagarbą suaugusiems. Berniuko tėvas pasiryžęs visais įmanomais būdais patenkinti jo kaprizą… tokį elgesį Holivudas, tikriausiai laiko pavyzdiniu. Galbūt tai tolerancija vaikui, bet remiantis sveiku protu, tai – odė amoralumui. Juk šis filmas skirtas vaikams.

Įdomus ir filmo finalas. Piktadarys Rumpelštilcchenas pagautas ir kankinasi narve, o jo akivaizdoje nužudomas jo numylėtinis ir vienintelis draugas – žąsinas, kuris niekam nieko blogo nepadarė, skirtingai nei jo šeimininkas. Bausmę įvykdė pagrindinė teigiama herojė princesė Fiona, uždainavusi savo aukštų dažnių dainelę, dėl ko žąsinas susprogo. Mažieji ogriukai, Fionos ir Šreko vaikai, buvo sužavėti. Dėl ko visos pasakiškos būtybės ėmė šokinėti ir voliotis purve iš džiaugsmo… Atseit, hepiendas…

Александра Матвеева

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!