Kas vairuoja pasaulinę vyriausybę

Kiekvienais metais, pradedant 1954, maždaug šimtas įtakingiausių personų iš JAV ir Vakarų Europos susirenka didžiausios paslapties atmosferoje į griežtai saugomą taip vadinamos Bilderbergo grupės suvažiavimą. Posėdžiai trunka tris dienas ir jokios informacijos apie aptariamus klausimus į viešumą neprasiskverbia.

Suirus Sovietų Sąjungai, žurnalistai pradėjo domėtis šia elitine organizacija. Kai kurie netgi įžvelgė joje pasaulinės vyriausybės embrioną ir pripaišė Bilderbergo klubui visus svarbiausius XX amžiaus antrosios pusės politinius, karinius, ekonominius ir kultūrinius sprendimus. Bet kokiu atveju būtent taip interpretavo šios paslaptingos struktūros prasmę Fidelis Kastro, nors ši hipotezė taip ir lieka nei paneigta, nei patvirtinta.

Kad suprastume, kas yra ir kas nėra Bilderbergo klubas, aš ištyriau didžiulį kiekį dokumentų, apklausiau daugybę liudininkų, susipažinau su kai kuriais vėlesnio laikotarpio popieriais, asmeniškai pabendravau su vienu iš šios organizacijos senbuvių, pasinaudojęs tuo, kad mudu sieja ilgalaikė draugystė. Ir be jokių abejonių, nė vienas žurnalistas ir jau tikrai nė vienas autorius iš tų, kurie rašė knygas šia tema, neturėjo priėjimo prie tokios apimties faktinės medžiagos.

Ir štai ką aš atradau ir supratau.

Pirmasis susirinkimas

Pirmąjame Bilderbergo klubo susirinkime dalyvavo 70 žmonių iš 12 šalių. Trijų dienų trukmės pasitarimas truko nuo 1954 gegužės 29 iki 31, jis įvyko netoli Olandijos miesto Arnemo. Svečius apgyvendino artimiausiuose viešbučiuose, o patys posėdžiai vyko Bilderbergo viešbutyje, kuris ir buvo įamžintas grupės pavadinime.

Kvietimai, atspausdinti ant olandų karališkųjų rūmų Soestdijk blankų atrodė paslaptingai: „Aš būčiau Jums labai dėkingas už dalyvavimą tarptautiniame kongrese, kuris įvyks Olandijoje, gegužės mėnesio pabaigoje. Šiame kongrese bus aptariami klausimai, turintys ypatingą reikšmę visas Vakarų civilizacijai, o kongreso tikslas – tarpusavio supratimo sustiprinimas laisvo apsikeitimo informacija režime“. Apačioje buvo pasirašęs Olandijos kronprincas Bernardas fon Lippe-Bisterfeldas (Bernhard zur Lippe-Biesterfeld). Prie kvietimo buvo pridėti keli puslapiai su informacija apie apgyvendinimą ir transferą. Vienintelis dalykas, kurį galima buvo suprasti iš tų popierių, buvo tas, kad susirinkusieji atvažiouos iš Amerikos ir 11 Vakarų Europos šalių, ir kad renginio grafikas buvo sudarytas iš 6 trijų valandų trukmės posėdžių.

Turint galvoje princo Bernardo nacistinę praeitį (jis tarnavo SS kavalerijoje iki pat santuokos su princese Džiulijana 1937 metais) ir istorinį makartizmo kontekstą, nesunku susiprotėti, kad klausimai, „svarbūs Vakarų civilizacijai“, buvo susiję su kova prieš komunizmą.

Atvykę dalyviai pateko į dviejų renginio vadovų globą – Amerikos verslininko Džono Kolmano (John S. Coleman) ir belgų užsienio reikalų ministro Polio van Zilando (Paul van Zeeland). Pirmasis buvo laisvosios rinkos šalininkas, antrasis – Europos gynybos bendrijos (CED) patriotas. Tribūnoje kartu su jais sėdėjo Džozefas Retingeris (Joseph Retinger), britų pilkasis kardinolas.

Visa tai galėjo sukelti minčių, kad renginį sponsoriauja britų ir olandų monarchijos, turinčios tikslą paremti Gynybos bendriją ir laisvojo kapitalizmo modelį, kovoje su komunistais ir Prancūzijos golistais. Tačiau išorė buvo apgaulinga. Ir kalba ėjo visai ne apie kampaniją Gynybos bendrijai palaikyti, bet apie elitų mobilizaciją kariaujant šaltajį karą.

Jo Didenybė princas Bernardas buvo parinktas kviečiančios pusės vaidmeniui dėl to, kad jo princo paveldėtojo statusas suteikė renginiui valstybinį mastą, nežiūrint į neoficialumą. O tikrasis užsakovas – tarpvalstybinė organizacija, sumaniusi manipuliuoti jai priklausančių šalių vyriausybėmis, taip ir pasiliko šešėlyje.

Džonas Kolmanas tada dar nebuvo JAV Prekybos rūmų pirmininkas, bet jau sukūrė Pilietinį nacionalinės prekybos politikos komitetą (Citizen’s Committee for a National Trade Policy — CCNTP). Jo nuomone, laisvoji rinka be jokių apribojimų – net iki muitų atsisakymų – leis JAV sąjungininkėms padidinti savo turtus ir finansuoti Europos Gynybos bendriją. Kitaip sakant, suteiks galimybę vėl apginkluoti Vokietiją ir integruoti jos potencialią karinę galią į NATO sistemą.

Dokumentai byloja, kad Pilietiniame nacionalinės prekybos politikos komitete iš „pilietinio“ liko tik pats žodis. Realybėje organizacija buvo privačios iniciatyvos vaisius, o iniciatorius buvo Čarlzas D. Džeksonas (Charles D. Jackson), Baltųjų rūmų patarėjas psichologinio karo reikalams. Vadovauti organizacijai ėmėsi Viljamas Džozefas Donovanas (William J. Donovan), buvęs Strateginių tarnybų valdybos (jungtinė žvalgybos tarnyba, sukurta Amerikoje II Pasaulinio karo laikais) vadovas. Būtent jam buvo pavestas uždavinys sukurti amerikietišką naujos NATO slaptosios tarnybos – Gladio tinklo – atšaką.

Polis van Zilandas buvo ne tik Europos Gynybos bendrijos ideologas, bet ir patyręs politikas. Jis vadovavo Europos ekonominio bendradarbiavimo lygai (LICE), kurios tikslas buvo sukurti muitų ir valiutos vieningumą. Pati minėta organizacija buvo sukurta minėtojo Džozefo Ratingerio. Ratingeris – Bilderbergio kongreso sekretoriato vadovas – karo laikais tarnavo Specialiųjų operacijų valdyboje (SOE), kuriai vadovavo generolas Kolinas Gabinsas (Colin Gubbins). Paskui šis lenkų avantiūristas įsisuko į Sikorskio vyriausybės Londone patarėjus. Gyvendamas Londone, jis įkvėpdavo žygdarbiams visą ten gyvenančią vyriausybę tremtyje, dėl ko įsitaisė pačią talpiausią išvaduotosios Europos užrašų knygutę.

Jo draugas seras Gabinsas oficialiai paliko Specialiųjų operacijų valdybą (ir tuo organizacija baigė savo veiklą), kad imtųsi vadovauti nedideliam kilimų ir tekstilės gamybos verslui, kuris tarnavo jam kaip priedanga. Kartu su savo kolega Donovanu, jis dirbo kurdamas anglišką Gladio tinklą, dalyvavo visuose Bilderbergo kongreso parengiamuosiuose susitikimuose ir dalyvavo ten kaip svečias – jo vieta buvo greta Čarlzo D. Džeksono.

Tokiu būdu išeina, kad nežinant dalyviams, Bilderberge kviečiančiąja puse buvo NATO šalių specialiosios tarnybos, o Bernardas, Kolmanas ir van Zilandas buvo tik renginio širma.

Viską sprendžia NATO

Kad ir ką fantazuotų žurnalistai, Bilderbergas nebuvo bandymas sukurti slaptą pasaulinę vyriausybę. Tai buvo įtakingų asmenų klubas, lobiuojantis NATO interesus, o tai gerokai rimčiau ir pavojingiau, net pati NATO pretenduoja į slaptos pasaulinės vyriausybės, garantuojančios tarptautinio status quo nekintamumą ir nesilpnėjančią JAV įtaką, vaidmenį. Niuansas: visų vėlesnių Bilderbergo susitikimų saugumą užtikrins ne priimančių šalių policija, bet NATO kareiviai.

Tarp dešimties oficialių kalbėtojų buvo pakankamai žinomi asmenys: du buvę ministrai primininkai, prancūzas Gi Molė (Guy Mollet) ir italas Alsidas de Gasperi (Alcide de Gasperi), trys Maršalo plano vadovai, šaltojo karo vanagas Polas Nicė (Paul H. Nitze) ir įtakingas finansininkas Deividas Rokfeleris.

Pasak dokumentų, tik 20 dalyvių žinojo, kas vyksta, žinojo, kas vadovauja žaidimui ir, atitinkamai, galėjo iš anksto apgalvoti savo veiksmus. Net smulkiausios detalės buvo kruopščiai suderintos, nebuvo numatyta jokių improvizacijų. Likusieji 50 žmonių neturėjo supratimo, kas vyksta. Juos pasirinko pagal jų galimos įtakos vyriausybėms ir visuomenės nuomonei savo šalyse laipsnį. T.y. seminaras buvo organizuotas, turint tikslą įtikinti pakviestuosius tuo, kad tam tikros nuostatos yra teisingos, ir tam, kad pakviestieji būtų pastūmėti savanoriškai propaguoti pageidautinus organizatoriams požiūrius.

Pačiuose pirmuosiuose posėdžiuose kalba ėjo visai ne apie globalines tarptautines problemas. Daugiausia buvo analizuojamos numatomos ideologinės strategijos, kurias Sovietai paleis į darbą ir „laisvojo pasaulio“ gynybos priemonės.

Iš pat pradžių buvo akcentuojama komunizmo pavojaus tema. Pokalbiuose „įsitikinę komunistai“ buvo vaizduojami žmonėmis, siekiančiais priversti tarnauti savo šalis Sovietų Sąjungai, turint tikslą primesti pasauliui kolektyvizmo idėją. Juos reikėjo sustabdyti. Kova nusimatė nelengva, nes „įsitikinę komunistai“ pasklidę po visą Europą ir ištirpę naivių rinkėjų masėje, o rinkėjai neįtaria apie niūrią perspektyvą, kuri jų laukia, o tik nori, kad pakiltų gyvenimo lygis.

Paskui retorika sugriežtėjo. „Laisvasis pasaulis“ turi kovoti su „pasauliniu komunistiniu sąmokslu“ ne tik žodžiais, bet ir konkrečiomis priemonėmis, tokiomis kaip Amerikos finansiniai įliejimai į Europą ir dekolonizacija.

Ir galiausiai pasisakantieji prisikasė iki esminės problemos, kurią Sovietų Sąjunga, jų nuomone, naudoja savais tikslais: dėl kultūrinių ir istorinių skirtumų, „laisvojo pasaulio“ politiniai lyderiai naudoja Amerikoje ir Europoje skirtingus metodus ir argumentus, ir neretai tie argumentai prieštarauja vienas kitam. Ryškiausias pavyzdys – valymai, kuriuos JAV organizavo senatorius Makartis: jie reikalingi, kad būtų išgelbėta demokratija, tačiau Europoje jie laikomi totalitarizmo pasireiškimais.

Finalinis akordas nuskambėjo labai ryškiai – jokios diplomatinės derybos ir jokie kompromisai su „raudonaisiais“ neįmanomi. Reikia bet kokia kaina sutrukdyti jų įtakos plitimą Vakarų Europoje, tačiau teks gudrauti. Jei negalima visų pasodinti ir iššaudyti, teks neutralizuoti komunistus neviešai, taip, kad net jų rinkėjai nieko neįtartų. Kitaip sakant, buvo pagarsinta NATO ir Gladio ideologinė pozicija. Tuo pat metu nė žodžio nebuvo pasakyta apie tai, kad rinkimų rezultatus galima klastoti, o neparankius žmones – nužudyti, užtat visi susirinkusieji sutiko, kad vardan „laisvojo pasaulio“ išgelbėjimo, žodis „laisvė“ turi būti patalpintas tarp kabučių.

Nežiūrint į tai, kad Europos Gynybos bendrija žlugo po trijų mėnesių nuo pirmojo Bilderbergo susitikimo (iniciatyvą triukšmingai sužlugdė prancūzų parlamentas dėl deputatų komunistų ir „nacionalistų ekstremistų“, t.y. de Golio šalininkų, spaudimo), kongresas iš esmės buvo pripažintas sėkmingu. Taip nutiko, nes jo tikslas buvo visai ne Bendrijos ar kokios kitos politinės organizacijos sukūrimas, bet reikalingos ideologijos valdančiojoje klasėje platinimas, kuris paskui turėjo virsti transliacija visoms tautoms. Vakarų Europos gyventojai vis silpniau ir silpniau suvokė, kad netenka savo laisvių, kol juos vis smarkiau ir smarkiau informavo apie tai, kokių laisvių neturi Rytų Europos gyventojai.

Išskleidė sparnus

Antrasis kongresas įvyko Prancūzijoje, 1955 metais, nuo kovo 18 iki kovo 20 dienos, Barbizone. Pasidarė aišku, kad susitikimai bus kasmetiniai ir kad reikalingas nuolatinis sekretoriatas. Laikui bėgant princui Bernardui teko pasitraukti į šešėlį po to, kai įkliuvo prekiaudamas įtaka ( korupcinis Lockheed-Martin skandalas). Prie vairo jį pakeitė buvęs britų premjeras seras Alekas Duglas Hjumas (Alec Douglas Home 1977-80), paskui – buvęs Vokietijos kancleris ir prezidentas Valteris Šėlis (Walter Scheel 1981-85), buvęs Anglijos Banko vadovas Erikas Rolas (Eric Roll 1986-89), buvęs NATO generalinis sekretorius Piteris Karingtonas (Peter Carrington 1990-98), ir, pagaliau, buvęs Eurokomisijos viceprezidentas Etjenas Davinjonas (Etienne Davignon nuo 1999). Ilgą laiką kiekvienas Bilderbergo pirmininkas turėjo du generalinius sekretorius; vienas užsiimdavo Europa ir Kanada (šalimis – vasalais), kitas – Amerika (šalimi – siuzerenu). Tačiau nuo 1999 metų generalinis sekretorius liko vienas.

Bėgant laikui, debatai darėsi vis spalvingesni, pakviestųjų sąrašas nuolat keitėsi, tačiau branduolys, užsiimantis konferencijų ruošimu, liko tas pats. Ir jo nariai kantriai kalė naujokams į galvas proatlantinę retoriką, atitinkančią laiko dvasią. Dabar susitikimuose dalyvauja apie 120 žmonių, kurių trečdalį sudaro minėtasis branduolys. Pagrindines figūras Aljansas atrenka, atsižvelgdamas į jų asmeninių ryšių lygį ir sugebėjimą daryti įtaką, nepriklausomai nuo užimamos padėties. Dėl to išrinktieji išlieka rikiuotėje net jeigu keičia darbo vietas.

Štai „branduolio“ narių pilnas sąrašas:

Franciskas Pintu Balsemau (Francisco Pinto Balsemão) – buvęs Portugalijos premjeras nuo socialistų (1981-83), stambiausios portugalų TV kompanijos SIC prezidentas-įkūrėjas.

Franko Bernabe (Franco Bernabé) – italų bankininkas, Telecom Italia vadovas.

Karlas Bildtas (Carl Bildt) – buvęs švedų premjeras nuo nuosaikiųjų koalicijos (1991-1994), Eurosąjungos specialusis atstovas Jugoslavijoje ir specialusis JTO Generalinio sekretoriaus pasiuntinys Balkanuose (1995-1997, 1999-2001).

Oskaras Broneris (Oscar Bronner) – austrų dienraščio Der Standart vadovas.

Anri de Kastris (Henri de Castries) – stambiausios prancūzų draudimo kompanijos AXA vadovas.

Žuanas Kuisas Sebrianas (Juan Luis Cebrìan) – ispanų media grupės Prisa vadovas.

Timotis Kolinzas (Timothy C. Collins) – JAV finansininkas, investicinio fondo Ripplewood direktorius.

Etjenas Davinjonas (Etienne Davignon) – belgų verslininkas, buvęs Eurokomisijos viceprezidentas (1981-1985) ir dabartinis kompanijos Suez-Tractebel viceprezidentas.

Andersas Eldrapas (Anders Eldrup) – danų dujų-naftos kompanijos DONG Energy vadovas.

Džonas Elkanas (John Elkann) – italų autogiganto FIAT vadovas (jo senelis Džanis Anjelis 40 metų buvo vienas iš Bilderbergo vadovų, o anūkas paveldėjo šeimos turtus po ankstyvos savo dėdės Džiovanio mirties. Mirė jis lyg ir nuo vėžio, tačiau esama versijos, kad Džiovanį nužudė už tai, kad priėmė islamą ir tapo šiitu, o turtas po jo žūties atiteko šeimos žydiškai atšakai).

Martinas Feldšteinas (Martin S. Feldstein) – buvęs Ronaldo Reigano patarėjas ekonomikos klausimais (1982-1984). Šiuo metu – Barako Obamos ekonomikos patarėjas. Taip pat jis buvo Džordžo Bušo patarėjas užsienio žvalgybos klausimais. Dėsto Harvarde.

Viktoras Halberštadtas (Victor Halberstadt) – olandų Leideno universiteto ekonomikos profesorius, daugelio kompanijų, tokių kaip Goldman Sachs ir Daimler Chrysler patarėjas.

Džeimsas Džonsonas (James A. Johnson) – JAV finansistas. Vienas demokratų partijos lyderių, vienas iš Obamos iškėlimo į prezidentus iniciatorių. Šiuo metu – pramoninio-prekybinio banko Perseus viceprezidentas.

Džonas Keras of Kinlohardas (John Kerr of Kinlochard) – buvęs britų pasiuntinys Vašingtone, naftos kompanijos Royal Dutch Shell viceprezidentas.

Henris Kisindžeris, buvęs JAV nacionalinio saugumo patarėjęs, viena centrinių Amerikos karinio pramoninio komplekso figūrų, šiuo metu – konsaltingo kompanijos Kissinger Associates prezidentas.

Klausas Kleinfeldas (Klaus Kleinfeld) – JAV aliuminio giganto ALCOA vadovas Vokietijoje.

Mustafa Kočas, finansinės pramoninės grupės „Koč Holding“, turkų pramonės lyderės, vadovas.

Henris Kravisas (Henry R. Kravis) – JAV finansininkas, privačių investicijų fondo KKR valdytojas. Vienas svarbiausių respublikonų partijos finansinių donorų.

Marija Chosė Druin-Kravis (Marie-Josée Drouin-Kravis) – Kanados žurnalistė-ekonomistė, sukarinto JAV smegenų centro Hudson Institute tyrinėtoja, trečioji Henrio Kraviso žmona.

Nilis Krosas (Neelie Kroes) – buvęs olandų transporto ministras nuo liberalų, šiuo metu Europos Komisijos komisaras antimonopoliniais ir skaitmeninio vystymosi klausimais.

Bernardinas Leonas Grosas (Bernardine Léon Gross) – ispanų diplomatas, socialistinės Chosė Luiso Sapatero vyriausybės prezidiumo generalinis sekretorius.

Džesika T. Metjus (Jessica T. Mathews) – buvusi direktorė globalinės politikos klausimams JAV nacionalinio saugumo taryboje, šiuo metu Karnegio fondo direktorė.

Frankas Makena (Frank McKenna) – buvęs Kanados spectarnybų priežiūros komisijos narys, Kanados pasiuntinys JAV (2005-2006), Toronto Dominion banko viceprezidentas.

Tjeri de Monbrialis (Thierry de Montbrial) – ekonomistas, Prancūzijos tarptautinių santykių instituto (IFRI) ir Pasaulio politikos konferencijos (World Policy Conference) direktorius-įkūrėjas.

Mario Montis (Mario Monti) – italų ekonomistas, buvęs Eurokomisijos antimonopolinės politikos komisaras (1999-2005), vienas iš Spinelli Group, organizacijos, pasisakančios už Europos federalizaciją, įkūrėjų.

Beatričė – Olandijos karalienė, princo Bernardo dukra.

Jorma Olila (Jorma Ollila) – suomių verslininkas, buvęs kompanijos Nokia vadovas, šiuo metu – naftos kompanijos Royal Dutch Shell prezidentas.

Džordžas Osbornas (George Osborne) – britų finansų ministras. Šis neokonservatorius visada buvo laikomas euroskeptiku, t.y. pasisakė prieš britų įstojimą į ES, tačiau ragino integruoti Angliją į Europos politiką.

Ričardas Perlas (Richard N. Perle) – buvęs Gynybos politikos tarybos prie Pentagono vadovas, šiuo metu – vienas aršiausių Leo Štrauso pasekėjų, viena svarbiausių neokonservatizmo figūrų.

Robertas Pričardas (Robert S. Prichard) – Kanados ekonomistas, media holdingo Torstar vadovas.

Hezer Raizman (Heather M. Reisman) – Kanados verslininkė, media grupės Indigo Chapters vadovė.

Deividas Rokfeleris (David Rockefeller) – žymiosios finansininkų dinastijos palikuonis, vienas seniausių klubo narių. Jis taip pat yra garbės pirmininkas Trišalėje komisijoje, analogiškoje Bilderbergui struktūroje, apimančioje ir Azijos šalis.

Rudolfas Šoltenas (Rudolf Scholten) – buvęs austrų finansų ministras, Centrinio banko prezidentas.

Martinas Teiloras (Martin J. Taylor) – buvęs britų deputatas, chemijos giganto Syngenta vadovas.

Danielius Vasela (Daniel L. Vasella) – šveicarų farmacijos holdingo Novartis vadovas.

Jakobas Valenbergas (Jacob Wallenberg) – švedų bankininkas, daugelio transnacionalinių korporacijų valdybos narys.

Džeimsas Deividas Vulfensonas (James D. Wolfensohn) – australų finansininkas, gavęs JAV pilietybę, kad taptų Pasaulio banko prezidentu (1995-2005). Šiuo metu pirmininkauja konsaltingo kompanijoje Wolfensohn & Co.

Robertas Briusas Zelikas (Robert B. Zoellick) – JAV bankininkas, buvęs FRS darbuotojas, dabartinis Pasaulio banko prezidentas.

Bilderbergo klubo nariai neįtraukia į savo veiklą organizacijų, kuriose dirba. Tačiau įdomu paanalizuoti, kas tai per struktūros.

„Branduolio“ nariai atstovauja: žiniasklaidoje – Der Standard (Austrija), Prisa (Ispanija), Torstar ir Chapters (Kanada), SIC (Portugalija); universitetuose: Harvardas(JAV), Leidenas (Olandija); ekonomikoje: Suez-Tractebel (Belgija), Dong Energy (Danija), Alcoa (JAV), Telecom Italia ir Fiat (Italija), Royal Dutch Shell (Olandija), Syngenta ir Novartis (Šveicarija), Koç (Turkija); finansuose: Toronto-Dominion (Kanada), AXA (Prancūzija), KKR, Perseus, Ripplewood ir Rockefeller (JAV); tarptautinėse organizacijose: Eurokomisija, Pasaulio bankas, JTO.

Paskutiniu metu temų, nagrinėjamų per kasmetinius susitikimus, skaičius pradėjo didėti proporcingai tarptautinių problemų didėjimui. Visa tai mums nieko nepaaiškina, nes diskusijos neturi konkrečios prasmės. Jos vedamos tam, kad būtų vykdoma tolesnė reikiamų nuostatų transliacija. Gaila, mes neturime pačių naujausių dokumentų, dėl to galim tik spėlioti, kokios būtent direktyvos bandomos dabar platinti per įtakos agentus NATO bloke.

Obama ir Klinton susitarė klube?

Bilderbergo reputacija šiandien tokia, kad jam pripaišomas vos ne pasaulinis viešpatavimas, kas, žinoma, yra niekai. Panašios prielaidos tik užtemdo esmę – tikrieji manipuliatoriai sėdi NATO.

Pavyzdžiui, sklandė atkaklūs gandai, kad per paskutinę rinkiminę kampaniją Obama ir Hilarė Klinton pradingo visai dienai 2008 birželio 6, kad aptartų be liudininkų judviejų rungtyniavimo finalą. Jie išties dalyvavo kasmetiniame Bilderbergo susitikime Šantilji (JAV, Virdžinijos valstija). Ir kitą dieną ponia Klinton paskelbė, kad pasitraukia iš varžybų, dėl ko kai kurie analitikai padarė išvadą, kad sprendimas buvo priimtas Bilderbergo susitikime. Tai neturi jokios logikos, kadangi prezidentinių varžybų baigtis buvo aiški prieš tris dienas iki Bilderbergo susitikimo, iš balsų skaičiaus, kurį Obama surinko balsuojant demokratų partijos komiteto nariams.

Pasak mūsų šaltinių viskas buvo kitaip. Obama ir Klinton tą dieną sudarė finansinį ir politinį sandėrį. Senatorius Obama papildė savo varžovės kasą ir pasiūlė jai postą savo administracijoje (Klinton atsisakė viceprezidento pareigų ir pasirinko valstybės sekretorės vietą), mainais už jos palaikymą kovoje su respublikonų kandidatu. Po to abu lyderius Džeimsas Džonsonas (James A. Johnson) pristatė Bilderbergo susitikimo nariams, kur jiedu patikino dalyvaujančius, kad dirbs kartu. Tarp kitko Barakas Obama iš pat pradžių buvo NATO kandidatas – ponas Barakas ir jo šeima ir anksčiau bendradarbiavo su CŽV ir Pentagonu, dar daugiau, pirmuosius įnašus į jo rinkiminę kampaniją įnešė Anglijos karūna per verslininką Nadmi Aučį (Nadhmi Auchi). Tokiu būdu, pristatęs juodaodį senatorių bilderbergiečiams, Aljansas aprūpino būsimą JAV prezidentą jam reikalingais tarptautiniais ryšiais.

Daug kas neteisingai traktavo ir pranešimą, kad Bilderbergo grupė organizavo improvizuotą vakarienę šalia oficialaus grafiko, seminaro metu 2009 lapkričio 14 Val Duchesse pilyje, kuri priklauso Belgijos karaliui. Buvęs belgų premjeras Hermanas van Rompėjus (Herman von Rompuy) pasakė per tą vakarienę kalbą ir po 5 dienų buvo išrinktas Europos Sąjungos prezidentu. Kai kurie autoriai padarė išvadą, kad „klubas karūnuoja karalius“. Tačiau ES prezidentas negali būti išrinktas be NATO, kadangi, primename – ES yra Maršalo plano tęsinys. Ir tokio pobūdžio paskyrimų negali nesankcionuoti Aljanso valstybės. Tokie sprendimai ilgai aptarinėjami ir jau tikrai nedaromi po draugiškos vakarienės.

Mūsų duomenimis, Bilderbergo klubo prezidentas Etjenas Davinjonas surengė neeilinę vakarienę, kad pristatytų Hermaną van Rompėjų tiems, kas perdavė jam įtakos estafetę. To prireikė tam, kad žmogus, kuriam teko pirmojo ES prezidento postas, buvo visiškai niekam nežinomas už savo šalies ribų. Vakarienės metu van Rompėjus išdėstė savo programą apie Europos mokesčio, kurio pagalba buvo numatoma tiesiogiai finansuoti ES struktūras, nesikreipiant į Sąjungos šalis-nares,įvedimą. O patyrusiems bilderbergiečiams paskui tereikėjo kartoti, kad jie pažįsta Rompėjų ir patvirtina, kad jis turi savybių, kurios reikalingos ES vadovui.

Tokiu būdu išeina, kad Bilderbergo aura visai ne tokia romantiška, kokią ją vaizduoja kai kurie autoriai. O neregėto masto kariška apsauga skirta ne tiek ginti susitikimų dalyvius, kiek sudaryti įspūdį naujokams, kurie privalo ne pūstis nuo savo pačių galios, bet sugerti informaciją apie tai, kad tikroji galia – tai Vakarai, tiksliau – NATO. Ir remdamiesi šia informacija, jie turi priimti sprendimą ateityje remti aljansą ir būti jo remiami, arba stoti į konfrontacijos kelią ir būti nugalėtais.

<…>

Apie autorių.

Tjeri Meisanas. 53 metai. Prancūzų žurnalistas, tarptautinės nekomercinės organizacijos Voltaire pirmininkas, organizacijos tikslas – platinti žodžio laisvę.

2002 metais Meisanas parašė knygą „Didysis melas“ apie teroro aktus Niujorke ir Vašingtone rugsėjo 11 dieną. Ten jis tvirtina, kad islamistų atakos nebuvo, kad teroro aktas įvyko dėl vidinio sąmokslo, surengto CŽV ir FTB. Sąmokslo tikslas – pateisinti savo kišimąsi į kitų šalių, tarp jų ir Afganistano, politiką. Išėjus knygai, jam buvo uždrausta įvažiuoti į NATO šalis.

Šaltinis: kp.ru

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą