Kas sukūrė ozono skylę?

Vienas žinomiausių „žaliųjų“ mitų yra tvirtinimas apie tai, kad ozono skylės ties ašigaliais atsiranda dėl išmetimo į atmosferą tam tikrų medžiagų, kurias sukuria žmogus. Šita pasaka iki šiol tiki daugybė žmonių, netgi nežiūrint į tai, kad demaskuoti šitą mitą gali kiekvienas mokinukas, kuris nebėgo iš chemijos ir geografijos pamokų.

Mitas įdomus daugeliu aspektu. Pirmas dalykas – jis nepaprastai tikroviškas, t.y. pagrįstas realiais faktais, tokiais kaip pačios ozono skylės egzistavimas ir kad visa eilė žmonių pagaminamų medžiagų iš tiesų gali suardyti ozoną. O jeigu taip, tai ne specialistui nebelieka abejonių, kad žmonių veikla kalta dėl ozono sluoksnio mažėjimo, pakanka pasižiūrėti į grafikus, vaizduojančius skylių augimą ir atitinkamų medžiagų išmetimą į atmosferą.

Ir čia išplaukia į paviršių dar vienas „ozoninio mito“ ypatumas. Dėl kažkokios priežasties tie žmonės, kurie tiki čionai pateiktais įrodymais, visiškai užmiršta tai, kad dviejų grafikų sutapimas pats savaime nieko nereiškia. Kad gautume nenuginčijamus įrodymus apie žmogaus poveikį ozono sluoksnio mažėjimui, reikia ištirti ne tik mechanizmą, kaip freonai ir kitos medžiagos ardo ozoną, bet ir mechanizmą, kaip vėliau tasai ozono sluoksnis atsikuria.

Ir čia prasideda įdomūs dalykai. Tik labai suinteresuotas ne specialistas imsis tyrinėti visus šiuos mechanizmus. Tam nereikia ištisomis paromis sėdėti bibliotekose ar internete, pakanka prisiminti kelias pastraipas iš mokyklinių geografijos ir chemijos vadovėlių. Ir iškart suprasime, jog tai – mitas. O prisiminę, kokią įtaką šitas mitas padarė pasaulinei ekonomikai, kaip jis apribojo freonų gamybą, mes iš karto suprasime, kokiu tikslu toks mitas sukurtas. Tačiau panagrinėkime situaciją nuo pat pradžios ir iš eilės.

Iš chemijos kurso turėtume prisiminti, kad ozonas – tai alotropinė deguonies modifikacija. Jo molekulėje yra ne du O atomai, o trys. Susidaryti ozonas gali įvairiais būdais, tačiau labiausiai paplitęs gamtoje yra toks: deguonis sugeria porciją ultravioletinio spinduliavimo, kurio bangos dažnis yra nuo 175 iki 315 nm ir transformuojasi į ozoną. Būtent tokiu būdu ir susiformavo apsauginis ozono sluoksnis prieš kokių 2-1,7 milijardus metų, ir būtent tokiu būdu ozonas atsiranda iki pat šios dienos.

Beje, iš to, kas čia pasakyta, seka, kad realybėje kone pusė pavojingo ultravioletinio spinduliavimo sugeria visai ne ozonas, o deguonis. Ozonas – tai tik šalutinis šio proceso produktas. Tačiau jis yra vertingas tuo, kad irgi sukelia dalį spinduliavimo – tą dalį, kurios bangų dažnis yra nuo 200 iki 280 nm. O kas tuo metu nutinka pačiam ozonui? Teisingai – jis vėl atvirsta deguoniu. Tokiu būdu aukštutiniuose atmosferos sluoksniuose vyksta cikliškas, subalansuotas procesas – vieno tipo ultravioletas skatina ozoną virsti deguoniu, o tas, sugerdamas kito tipo ultravioletą, vėl atvirsta ozonu.

Iš viso to seka paprasta ir logiška išvada – kad visiškai sunaikintume ozono sluoksnį, reikia visiškai pašalinti iš atmosferos deguonį. Juk kad ir kiek žmogaus pagaminti freonai, metanas, chloro vandenilis ir azoto monoksidas išnaikintų ozono molekulių, ultravioletinis deguonies apšvitinimas vėl atkurs ozono sluoksnį, juk deguonies visi tie žmonių pagaminti teršalai „neišjungia“! Iir deguonies kiekio jie nesumažina, kadangi medžiai, kita augmenija ir dumbliai pagamina deguonies tūkstančius kartų daugiau negu žmonija spėja prigaminti aukščiau minėtų chemikalų.

Taigi, kaip matome, nė viena žmonių sukurta medžiaga negali suardyti ozono sluoksnio, kol planetos atmosferoje esama deguonies ir kol Saulė spinduliuoja ultravioletą. Tačiau kodėl tuomet atsiranda ozono skylės? Iškart reikia pasakyti, kad pats terminas „skylė“ nėra visai korektiškas, kalba eina apie viso labo ozono kiekio sumažėjimą konkrečiuose atmosferos „sklypeliuose“, o ne apie visišką jo dingimą. Ir vis dėlto, kad atsakytume į šį klausimą, pakanka paprasčiausiai prisiminti, kur būtent planetoje formuojasi pačios didžiausios ir stabiliausios skylės.

O čia ir prisiminti nėra ko: pati didžiausia ir stabiliausia skylė yra tiesiai virš Antarktidos, o truputį mažesnė – virš Arktikos. Visos kitos ozono skylės yra nestabilios, jos sparčiai susiformuoja, bet lygiai taip pat staigiai ir „užsilopo“. Kodėl būtent poliariniuose rajonuose ozono sluoksnio suplonėjimas išlieka stabilus pakankamai ilgą laiką? Ogi tiesiog dėl to, kad tose vietose po pusmetį trunka poliarinės naktys. O per tą laiką į atmosferą virš Arktikos ir Antarktidos nepatenka reikiamas kiekis ultravioleto, paverčiančio deguonį ozonu. Ir pastarasis, ilgą laiką negaudamas papildymo, pradeda sparčiai irti, juk jis yra ganėtinai nestabilus elementas. Dėl to sluoksnis poliarinėse srityse ir suplonėja, nors šis procesas vyksta su šiokiu tokiu vėlavimu – regima skylė pasirodo vasaros pradžioje, o pradingsta žiemos viduryje. Kai prasideda poliarinė diena, ozonas vėl pradeda gamintis ir skylė patyliukais užsilopo. Tiesa, ne visiškai – vis tiek intensyvaus UV spinduliavimo laikas tuose kraštuose yra trumpesnis. Dėl to skylės ir neišnyksta.

Tai kokiu gi tikslu buvo sukurtas ir paskleistas šis mitas? Atsakyti į šį klausimą labai paprasta. Pirmą kartą stabili ozono skylė virs Antarktidos buvo aptikta 1985 metais. O 1986 metų pabaigoje JAV korporacijos DuPont specialistai pradėjo gaminti naujos klasės šaldymo elementus – fluoro angliavandenius, kuriuose nėra chloro. Tai smarkiai atpigino gamybą, tačiau pačią medžiagą dar reikėjo prastumti į rinką.

Ir štai korporacija DuPont jau finansuoja skleidžiamą žiniasklaidoje mitą apie piktybinius freonus, gadinančius ozono sluoksnį. Mitą korporacijos užsakymu sulipdė grupė meteorologų. Įbauginta visuomenė tučtuojau ėmė raginti vyriausybę imtis priemonių. Ir priemonių buvo imtasi 1987 metų pabaigoje, kai Monrealyje buvo pasirašytas protokolas dėl medžiagų, ardančių ozono sluoksnį, gamybos apribojimų. Tai atvedė į bankrotą daugybę freoną gaminusių kompanijų, o DuPont ilgiems metams tapo šaldančių agentų rinkos monopoliste.

Beje, būtent dėl korporacijos sprendimo pasinaudoti ozono skylėmis savais tikslais spartumo ir skubotumo, išėjo taip, kad mitas gavosi neužbaigtas, neištobulintas, dėl ko jį gali demaskuoti paprastas mokinys. Jeigu jie būtų turėję daugiau laiko, galėjo sukurti kokią nors įtikinamesnę versiją. Ir vis dėlto, netgi tai, ką mokslininkams pagal užsakymą pavyko „pagimdyti“, sugebėjo įtikinti begalę žmonių.

Įdomiausia yra tai, kad šituo mitu tikima iki šiol. Netgi nežiūrint į akivaizdžius dalykus – nuo 1987 metų feonų gamyba sumažėjo tūkstančius kartų, tačiau ozono skylės niekur nedingo. Jos kaip ir anksčiau reguliariai susiformuoja virš ašigalių. Ir formuosis toliau, juk jų atsiradimas visiškai nesusijęs su žmogaus veikla.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!