Kas kontroliuoja maistą?

„Prasideda istorinis mūšis, kurio baigtis nulems žmonijos ateitį smarkiau negu kur kas didesnio masto karai dėl naftos, terorizmas ar politinės ideologijos. Tai kova dėl maisto produktų gamybos, perdirbimo ir paskirstymo kontrolės“ – Debi Barker, Tarptautinio globalizacijos forumo direktoriaus pavaduotoja, San Franciskas, JAV.

Aštrios diskusijos apie maisto krizę ir žemės ūkio vaidmenį pietų šalyse suteikia šansą įdiegti socialiai ir ekologiškai orientuotą agrarinę politiką. Ir vis dėlto, egzistuoja grėsmė, kad sėkmingai vystysis kapitalistinis, orientuotas į eksportą, koncernų valdomas žemės ūkis ir atitinkamai įvyks didelio masto restruktūrizacija, kad koncernai ims visiškai kontroliuoti agrarinį ekonomikos sektorių. Šiai sferai priklauso ir „žaliosios revoliucijos“, kuri pralaimėjo Afrikoje 10 dešimtmetyje, atgimimas. Ši strategija, siūlanti naudoti naujas technologijas ir didelį kiekį pesticidų, turėjo padidinti žemės ūkio produkcijos gamybą besivystančiose šalyse. Išties, šios politikos rezultatai iš pradžių pasirodė sėkmingi – buvo pažymėtas derlingumo padidėjimas. Tačiau vidutinės trukmės ir ilgalaikės pasekmės pasirodė esančios apverktino: dirvožemių apnuodijimas pesticidais, monokultūrų paplitimas ir žemėvaldos koncentracija.

Svarbi priežastis, dėl kurios „žalioji revoliucija“ patyrė nesėkmę yra valstybinio finansavimo sumažinimas, taip pat ekonominės pagalbos, teikiamos besivystančių šalių žemės ūkiui remti, sumažėjimas. Atitinkamai, žemės ūkį nustojo laikyti pagrindiniu augimo strategijos, orientuotos į kovą su skurdu, punktu. Vietoje to, lėšas, skirtas agrariniam sektoriui, nukreipė pirmiausiai į eksportinių prekių – kavos, kakavos, vėliau – gėlių ir daržovių, taip pat kitų produktų gamybą.

Tuo pat metu iš Europos ir Amerikos plūdo prekės, atpigintos dėl subsidijų ir priverstinio muitų panaikinimo. Tai privedė prie bankroto daugumą nacionalinių žemės ūkio įmonių, kurios pasidarė nereikalingos. Tokiu būdu daugelis Afrikos šalių vėl atsidūrė krizėje: smarkiai susilpnėjo žemės ūkio sektoriaus parama ir sumažėjo maisto produktų, skirtų šių šalių gyventojams, gamybos augimas; krito rinkos kainos; sumažėjo pajamos, tame tarpe ir dėl tokių tarptautinių kontraktų, kaip kavos tiekimas, galiojimo pasibaigimo. Kenijos pavyzdys rodo, kokia klaidinga ši vystymosi strategija: sukūrus audringai besivystantį, į eksportą orientuotą agrarinį sektorių (gėlės tapo populiariausia eksporto preke), kurį palaiko užsienio sponsoriai, šalis nuolat patiria badmečius (paskutinė krizė įvyko 2006 metais), kadangi šalies gyventojų neįmanoma išmaitinti vietiniais produktais. Iki 9 dešimtmečio Kenija, kaip dauguma kitų šalių, pati apsirūpino pagrindiniais produktais, o šiandien šalis importuoja 80% maisto produktų.

Nesąžiningi prekybos susitarimai ir žemės ūkio eksporto subsidijavimas – tai svarbiausios priežastys, dėl kurių didėja skurdas ir badaujančių skaičius, o taip pat – dėl ko griūva rinka besivystančiose šalyse. „Mirties vištomis“ Kamerūne vadina iš Europos importuojamą vištieną; viena iš priežasčių yra ta, kad dažniausiai ji atvežama pusiau atitirpusi ir dėl to užkrėsta salmonelėmis ir kitais ligų nešėjais, be to, žemos atvežtinės produkcijos kainos žlugdo vietinius paukštienos gamintojus. Tokioje kritinėje situacijoje atsidūrė netgi vargingi valstiečiai kai kuriose kitose Afrikos šalyse. Jie ėmėsi kiaulienos gamybos vietoj paukštienos ir dabar priversti konkuruoti su tiekėjais, parduodančiais pigesnę paukštieną, įvežamą iš Europos Sąjungos. 2007 gruodį Eurosąjunga, to neafišuodama, nustatė subsidiją iš ES eksportuojamai kiaulienai iki 0,54 euro už kilogramą.

JTO konferencija dėl prekybos ir vystymosi (UNCTAD) paskaičiavo, kad Afrikos valstybės kasmet praranda dalį eksporto pajamų, kurių suma – apie 700 milijardų $, dėl ES protekcionistinės politikos, kuri realizuojama kaip žemės ūkio subsidijos, netarifiniai prekybiniai barjerai ir muito mokesčių sumažinimas.

Jeigu ES siektų remti Afrikos ekonomiką ir efektyviai kovoti su badu, jai reikėtų nedelsiant atšaukti subsidijas ir anuliuoti laikinus susitarimus dėl ekonominės partnerystės, kuriuos AKR (Afrika, Karibų šalys ir Ramiojo vandenyno regionas) šalys 2007 metais pasirašė esant galingam Europos prekybos komisaro spaudimui. Kai kurių šalių vyriausybės ir Afrikos profsąjungų federacija irgi reikalauja panaikinti šiuos susitarimus dėl laisvos prekybos, kurie verčia AKR šalis smarkiai sumažinti muitus importo prekėms ir atverti savo rinkas (ne tik pramonės ir žemės ūkio gaminiams, bet ir investicijoms bei paslaugoms), taip pat padidinti valstybinių užpirkimų apimtis.

Susitarimai dėl ekonominės partnerystės griauna visų pietinių šalių ekonomiką. Viena labiausiai nesutaikomų partnerystės susitarimų kritikių yra Aminata Traorė, buvusi Malio kultūros ministrė, apibūdinanti susitarimus tokiu būdu: „Europa reikalauja iš mūsų konkurencingumo, tačiau Kinijos konkurencingumas, patirtas nuosavu kailiu, kelia jai paniką. Europa veža mums vištiena, padėvėtus automobilius, vaistus su pasibaigusiu galiojimo terminu ir sunešiotus batus. Šios prekės užtvindė rinką ir mūsų amatininkai bei valstiečiai žlunga. Dabar savo prekes Europos rinkai veža Kinija, ir tai ne padėvėti daiktai, o padorios, konkurencingos prekės. Ir ką gi daro Europa? Ji svarsto muitų politiką. Manau, kad Afrika irgi turi vykdyti protekcionistinę politiką. Europa tiesiog negali reikalauti atvirumo iš Afrikos, panikuodama dėl Kinijos. (…) Mes į šiuos susitarimus žiūrime kaip į europietišką masinio naikinimo ginklą“ (Iš interviu laikraščiui „Die Tageszeitung“, 2005 liepa).

Vartai į genų inžineriją

Pasiūlymą atgaivinti nepavykusią afrikietišką „žaliają revoliuciją“ paskelbė ankstesnis JTO generalinis sekretorius Kofis Ananas 2004 metų liepą. 2006 rugsėjį Bilo ir Melisos Geitsų fondas kartu su Rokfelerio fondu įkūrė „Judėjimą už Afrikos žaliają revoliuciją“. Net Žakas Diufas (Jaques Diouf), JTO maisto ir žemės ūkio organizacijos generalinis direktorius, paragino palaikyti šitą judėjimą. Esminis šios programos punktas yra PASS (Program for Africa’s Seed System) – nacionalinių ir tarptautinių mokslinių tyrimų centrų, užsiimančių agrarinėmis problemomis vystymo programa. Laukiama, kad su šios programos pagalba per artimiausius 5 metus pavyks sukurti ne mažiau kaip 200 naujų sėklų rūšių. Tikimasi, kad bendradarbiaujant su tokiais koncernais kaip Monsanto, bus pasinaudota „daug žadančiomis galimybėmis biotechnologijų srityje“.

Kokia didelė grėsmė, kad maisto produktų krize bus pasinaudota platinant genetiškai modifikuotas sėklas ir produktus, rodo dabartinio JTO generalinio sekretoriaus Pan Ki Muno kalba 2008 balandį. Kaip ir jo pirmtakas, Pan Ki Munas ragina naudoti GM grūdus, kas atseit garantuoja didesnį derlingumą. Tokiu būdu JTO prisideda prie agrarinių koncernų, siekiančių būtent šio tikslo – GMO išplatinimo kaip galima didesniu mastu. Džonsono Ekperės, profesoriaus iš Nigerijos, užsiimančio biotechnologijų klausimais, žodžiais: „šiandien sutikimas naudoti biotechnologijas yra prielaida gauti ekonominę pagalbą“.

Ginčai dėl genų technologijų naudojimo kilo jau 2002 metų maisto krizės pietinėje Afrikoje metu. Tuo metu JAV ketino patiekti Malaviui, Mozambikui, Zambijai ir Zimbabvei 500 000 tonų kukurūzų. Šalių vyriausybės nenorėjo priimti „dovanos“, kadangi joje galėjo būti GM produkcijos. Pasaulinis bankas ir TVF tiesiog verste vertė Malavį padengti savo įsiskolinimą parduodant šalyje esančias dideles kukurūzų atsargas. Jau 2001 metais, kai pasirodė pirmieji maisto krizės požymia, šalis sukūrė dideles kukurūzų atsargas galimoms krizės pasekmėms sušvelninti. Panašiai kaip tai vyksta dabar, spekuliantai supirkinėjo kukurūzus pusvelčiui, o paskui pardavinėjo aukštesnėmis kainomis. Horstas Kioleris, tuo metu dirbęs TVF direktoriumi, ir Pasaulio banko vadovas kaltino vienas kitą dėl „malaviškų prievartinių pardavimų“. Krizės metu TVF ir Pasaulio bankas reikalavo, kad Malavio vyriausybė panaikintų visas subsidijas maisto ir žemės ūkio sektoriuose, tai buvo sąlygą, kurią įvykdžius, galima bus realizuoti vystymo ir ekonominės pagalbos programas. Argumentuojama buvo tuo, kad rinka turi pati nustatyti kainas. Įdomu, kokią reakciją šiuolaikinėje Vokietijoje sukeltų valstybės vadovo reikalavimai panaikinti visas subsidijas?

Paėmus pavyzdžiu medvilnę, galima pamatyti, kaip sėkmingai vyksta prieš kelis metus Afrikoje prisidėjęs „genų inžinerijos kryžiaus žygis“: po Burkina Faso, 5 metų trukmės GMO įdiegimo programą pradėjo ir stambiausias medvilnės gamintojas Malis. Atsakomybė tenka žemės ūkio koncernams Monsanto ir Syngenta, taip pat Amerikos ekonominės pagalbos agentūrai USAID. „Šiuo metu Afrikos šalys sutinka naudoti transgeninius augalus. Esu įsitikinęs, kad karas laimėtas“ – komentuoja situaciją buvęs JTO kovos prieš badą komisijos, remiančios GMO diegimą, pirmininkas Pedras Sančesas.

Genų inžinerijos šalininkai laimėjo pergalę ir Pietų Afrikoje: GM kviečių importuotojams daugiau nebereikia jokios specialios licencijos importui, jeigu jie įveža GM produktą, aprobuotą Amerikoje. Vis daugiau šalių priima įstatymus ir kitus įstatyminius aktus, atveriančius kelią GM augalams – net jeigu šalys tikina siekiančios užtikrinti biologinį saugumą ir laikosi Kartachenos protokolo sąlygų. „Lotynų Amerikoje šiuos įstatymus vadina Monsanto įstatymais“ – sako Džonsonas Ekperė, Nigerijos profesorius, tiriantis biotechnologijų problemas.

Argumentai, neva įrodanti GM produkcijos pranašumus, yra lengvai paneigiami: GM produktai nėra pigesnė prekė, priešingai, GM kukurūzai Amerikoje kainuoja trečdaliu brangiau negu įprasti. Auginant kai kurias GM augalų rūšis tenka naudoti daugiau chemijos, kadangi pas kenkėjus atsiranda imunitetas. Pelno augimas irgi sulėtėja. Net Technologijų naudojimo pasekmių vertinimo biuras prie Vokietijos vyriausybės daro išvadą, kad GMO nauda nėra įrodyta.

Diegiant genų technologijas kalba eina pirmiausiai apie maisto prekių rinkos kontrolę, kaip kartą pareiškė buvęs Monsanto darbuotojas: „Monsanto nori pasaulinės visų maisto produktų kontrolės“. Jau 8 dešimtmetyje Henris Kisindžeris paaiškino: „Tas, kas kontroliuoja naftą, yra pajėgus kontroliuoti valstybes, o tas, kas kontroliuoja maistą, kontroliuoja žmones“.

Jau šiandien vos 5 koncernai kontroliuoja 90% pasaulinės grūdų rinkos; rinkos lyderiai Cargill ir ADM drauge kontroliuoja 65% pasaulinės prekybos. Šiandien į maisto produktų rinką stengiasi prasibrauti tarptautiniai prekybos tinklai Carrefour, Metro, Wal-Mart, Ahold ir Tesco, pakeliui šalindami nedideles prekybos kompanijas ir tarpininkavimo firmas ir darydami spaudimą gamintojams, kurie vis mažiau uždirba už savo produkciją. Indijoje jau atsirado galingas judėjimas prieš šiuos mėginimus užgrobti rinkos kontrolę, kadangi dėl prekybos tinklų veiklos 10 mln prekybininkų ir prekybos tarpininkų gali netekti pajamų.

Naujos „žaliosios revoliucijos“ etapas – rimta grėsmė neturtingų valstiečių sėjos fondams, kurių pagalba iki šiol pavyko padengti 80-90% pasaulinės grūdų paklausos. Sėjamosios kultūros keičiamos viena į kitą arba parduodamos žemomis kainomis neoficialiose rinkose. Ši grūdų vartojimo sistema, pigi ir visiems prieinama, dabar keičiama oficialiąja pardavimo sistema, kurią kontroliuoja ir valdo tarptautiniai koncernai. Tai fermerius daro priklausomus nuo pramoninių grūdų, kas, savo ruožtu, atveria kelią GM biomedžiagai.

Raginimas pradėti „žaliąją revoliuciją“ Afrikoje – tai mėginimas pajungti ūkininkavimo sąlygoms kapitalistinėje rinkoje tas žemės ūkio sferas Afrikoje, kurios dar nepilnai integruotos į globalinę įmonių, sukuriančių vertę, grandinėlę.

Maistas kuro bakui

Savo indėlį į maisto krizę įnešė ir situacija su kuru.tiesa, tai ne vienintelis faktorius, darantis įtaką kinų augimo tempui, tačiau, įvairiais vertinimais, 30-70% maisto produktų vertės augimo aiškinama visuotiniu augalinės žaliavos naudojimu kurui gaminti.

Nežiūrint į stiprėjančią kuro gamybos iš augalų kritiką iš Pasaulio banko, Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos, Europos energetikos agentūros ir ypač iš daugybės ekonominės pagalbos organizacijų pusės, o taip pat pietinių šalių pilietinių bendrijų pusės, ES atkakliai tęsia paramą tokio kuro gamybai. Tiesa, subsidijos kada nors baigsis ir tada aplinkosaugos ministrai leis gaminti tik tokį kurą, kurio gamybai nereikės kirsti drėgnus tropinius miškus. Be to, ateityje biokuro gamybai vietoj kukurūzų bus naudojamos nuotekos vandenų nuosėdos ar kiti organiniai likučiai, kas leis išvengti maisto produktų trūkumo ir aukštų kainų už juos. Turint galvoje tai, kas buvo ką tik pasakyta, Europos komisija leis gaminti tik tas kuro rūšis, kurias gaminant ir naudojant angliarūgštės dujų išsiskyrimas bus bent 35% mažesnis negu naudojant skystus energijos šaltinius.

Labai abejotina, kad šios idėjos bus įgyvendintos, o jau įgyvendinti projektai bus deramai kontroliuojami. Trys religinės pagalbos besivystančioms šalims organizacijos – „Duona – pasauliui“, „Evangelinė vystymo tarnyba“ ir vyskupinė tarnyba MISEREOR pabrėžia savo bendrame pareiškime parlamento posėdyje (2008 vasaris), skirtame „už“ ir „prieš“ „biomasę“, kad „daugelyje šalių nėra efektyvios, kontroliuojamos ir skaidrios naudmenų kontrolės, kuri garantuotų socialinių ir ekologinių standartų laikymąsi“. Religinės organizacijos įžvelgia „didžiausią potencialą kovoje su skurdu ir badu ne monokultūrose ir ne GM augaluose, tinkamuose kurui gaminti, o mišriame kelių kultūrų kultivavime ir rūšių įvairovėje bei tinkamų konkrečiai vietovei rūšių parinkime“.

Aršiai priešinasi kuro gamybai iš augalinės žaliavos įvairių pietinių šalių organizacijų atstovai. Jie pabrėžia, kad biogeninio kuro eksporto apimčių padidėjimas ne tik skatina kirsti tropinius miškus, intensyviai kultivuoti monokultūras ir vandens deficito didėjimą. Itin aktuali tampa prievartinio smulkių fermerių iškeldinimo ir, atitinkamai, vietinių tautelių nuvijimo nuo jų žemių problema. Žemė vėliau naudojama auginti cukrašvendrėm ar aliejinėms palmėms, iš kurių gaminamas biokuras.

Maistas – kaip spekuliacijos objektas

Šalia viso kito, plačiai aptariamas maisto produktų pabrangimas ir deficitas, kuriuos sukelia biržos spekuliacijos. Amerikos ir Europos pensijų fondai investuoja lėšas į žaliavas, kurioms, šalia naftos, priklauso ir soja, kviečiai, kukurūzai. Kuo aukštesnės kainos, tuo didesnės investuotojų pajamos. Dėl virtualių žaliavosi supirkimų kainos žaliavų rinkose išaugo daugiau kaip 20%. Ši kainų spiralė gali ir toliau suktis, kaip tai stebime mūsų laikais naftos kainodaroje. Kiekvieną savaitę į žaliavas investuojama 1-2 mlrd $. Ekspertų vertinimais, tam, kad būtų supirktas visas JAV grūdinių kultūrų derlius, prireiks 120 mlrd $ – visai nedidėlis biržos žaidėjams indėlis, turint galvoje, kad kasdien biržose sudaroma sandėrių už 3 trilijonus $. Spekuliacija maisto produktais yra nusikaltimas ir turi būti uždrausta. Indijos vyriausybė tai pripažino ir jau 2007 metais uždraudė visus skubius kontraktus kviečių, ryžių ir ankštinių tiekimui. Šis draudimas neseniai buvo išplėstas ir aliejui, bulvėms, kaučiukui.

Ataskaitoje, paskelbtoje balandžio mėnesį, Pasaulinė agrarinė taryba prie programos „Tarptautinis žemės ūkio mokslo ir technologijos vertinimas“ (IAASTD) reikalaujama pakeisti paradigmą: vietoje į pramonę ir į eksportą orientuoto žemės ūkio agrarinio sektoriaus pagalba turi būti nukreipta palaikyti smulkius fermerius, vystyti atitinkamas technologijas, teisingai paskirstyti žemę ir resursus, o taip pat suteikti platesnį priėjimą prie išsilavinimo ir kreditų. Derlingumo augimas smulkiuose ūkiuose pasiekiamas naudojant įvairias pramoninio žemės ūkio galimybes ir gali užtikrinti prasimaitinimą 9 milijardams žmonių, pabrėžiama ataskaitoje. Ypatingas dėmesys skiriamas kompleksui priemonių, skirtų remti moterims, kurios valdo beveik trečdalį ūkių Afrikoje, piečiau Sacharos. Moterys užimtos daugiausia maisto produktų gamyboje ir žemės ūkio produktų prekyboje, vadinasi, labiausiai nukenčia nuo vietinių rinkų naikinimo analogiškų prekių importu.

Tik radikalūs pokyčiai žemės ūkio politikoje ir tokių anksčiau minėtų kliūčių kaip nesąžiningi susitarimai dėl laisvos prekybos, subsidijos ir kt., pašalinimas gali padėti nugalėti pasaulinį badą. Prie to galima pridėti ir tradicinės „įprastos“ teisės žemės ir vandens resursų srityje sustiprinimą. Išvalstybinant ir liberalizuojant žemes, kurios tradiciškai priklausė bendruomenėms ir buvo naudojamos iš vienos pusės – fermerių, o iš kitos – klajokliais gyvulių augintojais, jos buvo privatizuotos. Dėl visuotinio žemės valdų komercializavimo, turint tikslą gaminti produktus pramoniniu būdu ir užsiimti biokuro gamyba, dėl privačių draustinių ir kitų turistinių objektų steigimo nacionaliniai elitai nuskriaudžia pažeidžiamiausius visuomenės sluoksnius – moteris, jaunimą, piemenis-gyvulių augintojus. Kad šiems žmonėms būtų įstatymiškai garantuota galimybė naudotis jų žeme ir bioresursais, kuriamos nevalstybinės ekonominės pagalbos organizacijos, kurių veiklos tikslas – stiprinti tradicinės teisės pozicijas. Tai gali būti svarbus žingsnis kelio užkirtimo žemių atėmimui, t.y. žmonių nuvarymui nuo žemių, kelyje. Žemės valdas iš tradicinių savininkų atiminėja nacionaliniai elitai ir/arba užsienio koncernai, o taip pat spekuliantai žeme.

Išvada: reikia pasiekti, kad pasikeistų paradigma agrariniame ekonomikos sektoriuje, taip pat reikia vykdyti socialiai ir ekologiškai orientuotą žemės ūkio politiką. Jos rezultatu taps daugybę kartų jau žadėtas produktyvumo augimas.

Šaltinis

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą