Kas ištvirkino rūsčius romėnus ir sugalvojo jiems orgijas?

Istoriniuose darbuose labai ryškiai užsifiksavo mitas: „romėniškos orgijos!“ Roma laikoma vos ne ištvirkimo lopšiu. Ypatingai romėnų amoralumo detales įtvirtino ankstyvieji krikščionių autoriai, pirmųjų šventųjų dorumą priešpastatę tuometinės epochos papročiams. Tačiau I-asis mūsų eros šimtmetis – tai jau palyginti vėlyvas Romos istorijos laikotarpis, Imperija. O romėnai ištvirkę buvo toli gražu ne visada.

Ankstyvoji Romos istorija yra visiškai kitokia, negu esame pratę apie ją galvoti. Paimkime laikotarpį tarp VIII ir II šimtmečio prieš mūsų erą, nuo Romos įsikūrimo iki globalinių užkariavimų. Romoje tuo metu viešpatavo rūsti patriarchalinė visuomenė. Vyras galėjo užmušti žmoną, jeigu užklupo ar įtarė svetimaujant, o valstybė jo už tai nebaudė. Lygiai taip pat tėvas galėjo parduoti į vergiją arba užmušti dukterį, jeigu manė, kad jos elgesys visuomenėje yra amoralus. Visuomenė vadovavosi vyriškais principais – nuolatiniai karai, disciplina, idealizmas. Dėl to nebuvo laiko jusliniams malonumams.

O štai ištvirkimas Romoje prasideda kaip tik nuo II amžiaus prieš mūsų erą, kada romėnai prasiskverbė į Graikiją – dar vien antikinės civilizacijos lopšį. Užkariavę tas žemes, rūstūs užkariautojai susidūrė su kita kultūra – filosofais, teatralais, estetais. Graikų kultūra pasirodė esanti netgi kažkuo panaši į romėnų, dėl to būtent graikai įgyvendino Romoje „seksualinę revoliuciją“. Grubiai tariant, jie išmokė savo užkariautojus būti labiau juslingais. Graikai dažniausiai darbavosi Romoje kaip mokytojai, retorikai, filosofai ir mokė jaunuosius aristokratus bei kilmingų šeimų narius, tapdavo patarėjais imperatorių rūmuose ir Senate – iš čia ir jų įtaka.

Įdomu, kad romėnai toli gražu ne iš karto pasidavė graikiškai įtakai. Dviejų pradų kova tęsėsi pakankamai ilgai. Cezaris ir Oktavianas, linkę prie diktatūros, skelbė visuomenėje kovą už „moralinį idealą“. Nors tai visai nekliudė jiems patiems praktikuoti hedonistinį gyvenimo būdą – tačiau sąmoningai. I-ame amžiuje, kai Roma jau beveik galutinai susitaikė su pertvarkymais, kūrė žymusis antikos klasikas poetas Juvenalis, liaudiškų kūrinių autorius, minios dainius. Jis išreikšdavo daugelį paprastų žmonių minčių, kurias šiuolaikine kalba galima būtų pateikti maždaug taip: „Visur graikai! Niekur nuo jų nepasislėpsi! Nosingi juodaplaukiai gudreivos! Kokios pas juos profesijos? Retorikai, režisieriai, raštininkai, filosofai?! Niekas iš jų nearia žemės ir kariauti nenori! Greitai jau netgi į tualetą Romoje bus neįmanoma užeiti, nesutikus ten kumpanosio graiko!“ Juokinga, bet Juvenalis pavaizdavo graikus maždaug taip pat, kaip šiuolaikiniai nacionalistai įsivaizduoja „masonus“ ir žydus.

Užtat romėnai labai smarkiai pasistengė kitoje srityje – platindami graikišką pasileidimą užkariautose provincijose: pas afrikiečius, galus, padunojo tautas. Romėnai labai lengvai įtraukė aplinkines tautas į antikinius procesus. Vėlia, kai vandalai užkariavo Afriką, jie nustebę pamatė, kad vietiniai provincialai savo papročių palaidumu gerokai toliau pažengę netgi už sostinę Romą. Netrukus ir patys vandalai įsitraukė į girtuokliavimą ir išvirkimus, kol jų visų nesutriuškino armijos iš Rytų.

Reikia pasakyti, kad seksualinė revoliucija, kaip visada kad būna, susilaukia ir atsako – seksualinės kontrrevoliucijos. Jau IV-V amžiuje Roma, priėmusi krikščionybę, pradeda įvedinėti labai griežtas moralės normas. O Bizantijoje vos po 100 metų imperatorius Justinianas prilygina homoseksualizmą nusikaltimui, už kurį baudžiama mirtimi. Istorija sugrįžo į savo vėžes, tačiau, kaip mes puikiai žinome – neilgam.

WWW

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą