FEMINIZMAS
rugsėjo 13, 2015

Kas būtų, jei vyrai su moterimis pasikeistų vietomis?

Kas būtų, jei vyrai su moterimis pasikeistų vietomis?

Įsivaizduokite, kad gyvenate šalyje, kurioje viskas truputėlį ne taip, kaip esame pratę. Visų pirma turiu galvoje lyčių tarpusavio santykius plačia prasme, tai, ką dabar priimta vadinti genderine politika. Įsivaizduokite, kad tokioje būsenoje ši visuomenė gyvena dešimtmečius. Ir jeigu joje gyvuojanti tvarka jus stebina, tai vietiniams gyventojams viskas, kas ten vyksta yra visiškai įprasta. Tačiau taip buvo tik iki tol, kol ten neužgimė feminizmas. Niekieno nefinansuojamas ir neturintis lobistų politikoje, gyvuojantis dėka gryniausio aktyvisčių entuziazmo, jis ėmė skelbti keitus dalykus, pavyzdžiui, kad moterys čionai gyvena itin prastai ir yra diskriminuojamos. Šitie pareiškimai tiek prieštaravo įprastam šalies gyventojų požiūriui, kad į feministes pradėta žiūrėti kaip į nenormalias ar bent jau keistuoles. Bet gal feministės teisios? Panagrinėkime, ką gi jos pamatė, su kuo puolė kovoti. Taigi – iš eilės.

Kai tik ateina pavasaris arba ruduo, visoms merginoms nuo 18 iki 27 metų po namus išsiuntinėja šaukimus. Jas kviečia apsilankyti vienoje valstybinėje įstaigoje, kur bus sprendžiamas klausimas, ar atliks per artimiausius du metus mergina pareigą tėvynei, ar ją galima artimiausioje ateityje, o gal ir apskritai atleisti nuo šios pareigos. Tačiau kadangi ne visos merginos nori atlikti pareigą, tai į šauktinių butus pasiunčiami policininkai, jie gaudo merginas ir pristato į valstybinę įstaigą prievarta. Tačiau ne tik namuose jas gaudo, bet ir gatvėse, metro, požeminėse perėjose, merginų automobilius stabdo kelių policija ir prašo parodyti pasą su atžymėtu atidėjimu, ir jeigu mergina neturi atžymos ar dokumento, ją nedelsiant palydi ten, iš kur ji neretai patenka tiesiai atlikti pareigos tėvynei, net neatsisveikinusi su artimaisiais.

Kaip mes jau tikriausiai supratome, ši tarnyba yra grynai priverstinė, be to, dėl jos kyla daug fizinių ir moralinių kančių, kelia didelę grėsmę merginų sveikatai ir gyvybei, dėl to norinčių atlikti tokiu būdu pareigą tarp jaunų moteriškos lyties atstovių ne taip jau ir daug. Tačiau vyriausybei nedaug terūpi jaunų moterų problemos, nekalbant jau apie norus, vyriausybė mano, kad turi teisę naudotis jų darbu nustatytą laikotarpį, o jeigu vėliau prireiks, tai pašauks į tarnybą merginas vėl. O toms, kurios spyriosis, egzistuoja baudžiamoji atsakomybė. O jūs kaip manėte!

Paklausite, kuo tos merginos užsiima? Vat ir neatspėjote. Merginos ten gina tėvynę, na, ir vyrus, suprantama. Kas jus stebina? Argi nežinojote – tai jau seniausiai įrodyta – kad moterys ne tik nėra mažiau gabios už vyrus, bet netgi pranoksta juos pagal daugybę rodiklių – štai todėl joms ir buvo patikėta tokia garbinga pareiga.

O ką gi jų bendraamžiai tuo pat metu? Kalba eina apie jaunuolius, vyrus, taip sakant, vyriškos lyties asmenis, kuriuos ginti savo gyvybių kaina merginas ir verčia įstatymas. Ogi nieko! Jiems „garbinga pareiga“, kurios atlikti valstybė kasmet pasiunčia šimtus tūkstančių merginų, nieko nereiškia ir niekaip jų neliečia – jie apie ją net negalvoja, o dauguma paprasčiausiai nieko nežino – tiek tos problemos jiems tolimos. Valstybė net teoriškai nelaiko jų šauktiniais. Kodėl? Oficialaus atsakymo į šį klausimą nėra, nes formaliai įstatymai teigia lygias teises ir pareigas visiems piliečiams. Neoficialiai ši praktika paaiškinama tuo, kad tai, atseit, tradicija, kad moterys – tai privilegijuota lytis, o vyrai šiais laikais silpni, dėl to juos tenka ginti. Ant moters pečių visas atsakingas darbas, o pas vyrus sveikata silpna. Maždaug taip. Beje, dauguma moterų dėl tokios situacijos net nesiginčija, jos jau seniai susitaikė su savo „moteriška dalia“.

Tai ar gali jus nustebinti dabar, kad iš vietų, kurios tarnauja merginos, nuolat ateina žinių, kad dar viena neištvėrė pasityčiojimų ir nusižudė, prieš tai nušovusi dešimtį tarnybos draugių, kurios iš jos tyčiojosi? Kad dar vieną seniau tarnaujančios uždaužė iki mirties, o kita mirė dėl neišaiškintų priežasčių? Kad tūkstančiai merginų kiekvienais metais bėga, jas gaudo policija, grąžina atgal, bet jos vėl bėga?

Apie buitines sąlygas, kurios viešpatauja ten, kur tarnauja merginos, geriau patylėti, kadangi net prasčiausias šeimininkas su savo gyvuliais taip nesielgia. Tai ar verta stebėtis, kad po demobilizacijos daugelis merginų grįžta su visam laikui pažeista sveikata, o gal apskritai neįgalios ir su visam laikui sulaužytais gyvenimai bei menkute pensija kišenėje – valstybės padėka.

Dabar jūs suprantate, ko išvengė vyriškos lyties bendraamžiai. Tuo metu, kai merginos kenčia nepakeliamas kančias, vaikinai šlaistosi po klubus, diskotekas, užsiima seksu, ilsisi prie jūros, mokosi ir užsikala savo pirmuosius milijonus. Ir visa tai gyvenimas, kurį savo apsiaukojimu jiems užtikrino jaunos moterys. Bet galbūt jie kažkaip kompensuoja joms iš to, ką gauna? Neatspėjote. Vaikinai niekuo nekompensuoja merginoms jų praradimų, jie įsitikinę, kad niekam nieko neskolingi.

Ir kaip jūs manote, feministės nieko neturi apie tai pasakyti? Jei taip galvojate, giliai klystate. Dar ir kiek turi! Ir tai, kad prievarta XXI amžiuje – tai ne kas kita, kaip vergovė, ir tai, kad žmogus, atseit, pats turi pasirinkti – tarnauti jam, ar ne. Tačiau svarbiausia – kodėl moterys turi aukoti savo jėgas, sveikatą, gyvybę, laisvę ir laiką vardan laimingo vyrų gyvenimo? Jeigu pas mus skelbiama lygybė, tai kodėl vyrai, dėl nesuprantamos priežasties, atleisti nuo pareigų tėvynei, o šitą sunkią naštą velka vien moterys? Ir taip toliau.

Klausimai šie skamba jau daug metų, rašomi straipsniai, vyksta protesto akcijos, vyriausybė kartais žada pagerinti tarnybos sąlygas merginoms, įveikti pagaliau „babovščiną“, bet realiai niekas nesikeičia ir kai tik ateina eilinis pavasaris ir ruduo, teisėtvarkos organai vėl išeina gaudyti šaukiamojo resurso. Visuomenėje irgi toli gražu ne visi supranta feministes. Na ir kas čia tokio, kad moterys atlieka savo pareigą Tėvynei? Taip visada buvo ir nieko čia baisaus, priešingai – tarnyba padeda kvailutėms mergaitėms pavirsti tikromis moterimis. Moteriškumo mokykla – taip neretai vadina tarnybą visuotinio šaukimo šalininkai, įsitikinę, kad tarnauti turi kiekviena moteris.

Tačiau nepriklausomai nuo to, pašaukė moterį tarnauti, ar ne, jeigu ji, žinoma, ne lesbietė, ji sueina į santykius su vyrais. Nieko blogo tame, aišku nėra, jeigu dėl to laikas nuo laiko negimtų vaikai, o tai jau rimta. Kas gi vyksta tokiu atveju? Ogi štai kas. Kaip tai nebūtų liūdna, bet šalyje vis dar veikia viduramžiškos pažiūros apie moters pareigą, dėl to, kai tik moteris pastojo, ji nebeturi kelio atgal – nori jinai, ar nenori, gali ar negali, bet ji taps motina bet kokiu atveju, jei prireiks – tai ir prievarta. O jei moteris ištekėjusi, tai teigiamas ar neigiamas šios problemos sprendimas priklauso tik nuo jos vyro valios.

Beje, o ką gi vyrai? Kaip ir atvejyje su pareiga tėvynei, vyrai reprodukcijos srityje nepatiria jokių problemų – būti ar nebūti tėvu priklauso išimtinai nuo jo noro ir nuo nieko daugiau. Trumpiau tariant, jeigu jis nenori būti tėvu, niekas jo neprivers, ir net teisės versti neturi. Dėl to kiekvienais metais šimtai tūkstančių tėvų sėkmingai atsisako savo tėvystės ir toliau gyvena savo malonumui, ko nepasakysi apie vargšes moteris, kurios velka sunkią motinystės naštą, darančią kardinalų poveikį visam jų gyvenimui, griauna planus, dažnai įstumia į skurdą. Iš esmės žmona netgi neturi patariamojo balso, dėl to neretais tais atvejais, kai moteris ir vyras negyvena kartu, moteris apskritai nežino, ką ir kaip nusprendžia vyras. O vyrai tokiais atvejais neretai netgi nepasitaria su moterimi, jis tariasi su draugais, tėvais, savo gydytoju, bet tik ne su moterimi. Moteris pastatoma prieš faktą ir niekam neįdomu, ko jinai nori ir ką jinai gali.

Tačiau tai dar ne viskas. Tradiciškai motina laikoma antraeile gimdytoja, o jeigu jau kalbėti atvirai, tai išvis jokia, visi įstatymai ir vyriausybės sprendimai vaikų atžvilgiu kalba išimtinai apie tėvus. Tėvams periodiškai sugalvojamos naujos lengvatos ir pašalpos, taip pat didinamos jau anksčiau buvusios. Apie motinas nė žodžio! Lygiai taip pat visuomenėje tėvo vaidmuo nuolat šlovinamas ir idealizuojamas, laikoma, kad vaikas su tėvu susijęs sakraliniais ryšiais ir vienas be kito negali, kai tuo tarpu motinos vaidmuo yra tik biologinis ir materialus. Žodžiu, pagimdei – tai būk gera, užtikrink tėvui ir vaikui komfortišką gyvenimą, o tuo pačiu ir netrukdyk jiems.

Suprantama, kad skyrybų atveju vaikas VISADA, su rečiausiomis išimtimis, paliekamas su tėvu. Motinos kandidatūra, kaip taisyklė, net nesvarstoma. Net jeigu motina pasisamdys 10 geriausių advokatų ir pateiks 1000 nepaneigiamų įrodymų, kad su ja vaikui bus geriau, jos šansai pasilikti vaiką po skyrybų praktiškai lygūs nuliui. Vaiką bet kokiu atveju paliks su tėvu, net jeigu bus nustatyta, kad jis gyvena kokioje nors lūšnoje, dažnai išgeria, lupa vaiką diržu, nedirba ir panašiai.

Kas gi belieka motinai? Formaliai pagal įstatymus motinos ir tėvai yra lygūs, tačiau realybėje motinos daliai telieka mokėti alimentus. Alimentai mūsų šalyje vieni didžiausi pasaulyje, todėl motinoms nelengva. Dėl alimentų jos gali netekti viso savo turto, o gali patekti ir baudžiamojon atsakomybėn. Sudėtingiausia būna, kai motina staiga neteko darbo ar su ja nutiko kita bėda, kadangi šiuo atveju nuo alimentų ji neatleidžiama, jų suma tebeauga, apaugdama palūkanomis ir galiausiai gali išaugti skola, kurios ji nepadengs o per visą savo gyvenimą. Tokios skolos atveju išskaičiuojamų alimentų suma gali būti padidinta iki 70%. Alimentai taip pat išmokami iš socialinių pašalpų, taip kad motinos padėtis gali tapti tiesiog beviltiška, nenuostabu, kad esant tokiai situacijai, tarp moterų labai aukštas alkoholizmo ir savižudybių procentas.

O ką gi vyrai? O vyrai tuo metu neturi jokių rūpesčių, išskyrus tuos, kuriuos jie patys sau prisiims. Vyrui nereikia rūpintis, kad iš jo atims vaikus, jam nereikia lakstyti ir rankioti įvairiausias pažymas, gerintis globos komitetams, papirkinėti teisėjus ir panašiai. Vaikais ir be to atiteks jiems. Jis užtikrintas rytojumi. Sakysite, vaiko išlaikymas ir auklėjimas – sunkus darbas? Žinoma, jeigu turite kam jausti atsakomybę. O jeigu ne? Juk vyrai prieš nieką neatsakingi už tai, kaip auklėja ir išlaiko vaikus. Jeigu šie jiems visiškai nusibosta, jei gali paprasčiausiai atiduoti vaikus savo tėvams, vaikų namams ar apskritai išvyti į gatvę ir nieko jiems už tai nebus. Aš jau nekalbu apie tai, kad jie dar gauna iš buvusių žmonų alimentus! Ir vyras neturi alimentininkėms jokių įsipareigojimų, jis neprivalo atsiskaityti, kur jis juos išleidžia, todėl gali laisvai švaistyti savo reikalams, ką paprastai ir daro. Jeigu jiems mažai paskirtos sumos, jie gali pareikalauti per teismą iš moterų tas sumas padidinti. Galiausiai, jie gali išsireikalauti didesnių alimentų paprasčiausiu šantažu, pavyzdžiui, neleisdami vaikams matytis su savo mamomis. Formaliai mama turi teisę matytis su savo vaikais – teismas, kaip taisyklė, suteikia jai galimybę matytis su atžalomis kartą per porą savaičių po kelias valandas, bet praktiškai viskas priklauso nuo tėvo noro ir valios. Jeigu tėvas nepanorės, kad motina susitikinėtų su vaikais, tai taip ir bus, ir niekas jam už tai nieko nepadarys, kadangi visa teisminė ir kita valstybinė sistema stovi vyro pusėje. Tėvas apskritai gali pareikšti motinai, kad ji jiems daugiau ne mama, kad jis surado vaikams kitą mamą, o jau geriau gražiuoju nešdintis ir nebesirodyti akyse buvusiam vyrui ir jo vaikams, kad netrukdytų jiems priprasti vadinti naują tetą mama.

Feministės su tuo mėgina kovoti. Jos argumentuoja, kad neteisinga, kai moterys panaudojamos tiesiog kaip gimdos, kai tuo tarpu tėvas turi teisę pats spręsti, ar bus moteris motina, ar ne. Taip pat feministės kovoja už lygias teises vaikų atžvilgiu. Jos pasisako už tai, kad vaikai būtų paliekami išties geresniam iš tėvų, tarp kurių esama ir nemažai motinų, taip pat už tai, kad būtų tobulinama bendra globa ir panašiai. Tačiau visuomenė kurčia jų raginimams. Motinas visuotinai kaltina neatsakingumu ir šeimų griovimu ir dėl to, atseit, tėvo ryšys su vaiku yra natūralus ir labiausiai pageidautinas. Ir apskritai iš feminisčių ir pretenzijas reiškiančių motinų yra paprasčiausiai šaipomasi.

Prasti moterų reikalai ir kitose sferose. Tarkim, darbo sritis. Valstybės įstatymai kruopščiai saugo vyrų sveikatą bei gyvybę, kuria ypatingas darbo saugos taisykles vyrams, nustato konkrečius krūvius, kurių vyrai negali viršyti, suteikia vyrams įvairias lengvatas ir kompensacijas. Vyrams visokeriopai padedama įsidarbinti. Ar verta sakyti, kad viso to neturi moterys?

O kaip vertinti tai, kad moterų darbas naudojamas pačiose pavojingiausiose, sunkiausiose ir kenksmingiausiose sferose – statybos, šachtos, kova su nusikalstamumu? Deja, statistika yra rūsti ir nešališka – moterų gamyboje žūsta 20 kartų daugiau negu vyrų. To priežastis – visuomenė ir valstybė labai šaltai žvelgia į moterų darbo apsaugą, faktiškai taupo moterų sveikatos sąskaita. Nei fizinių krūvių normų, nei saugumo standartų vyrams nenustatyta, bet svarbiausia – jų visiškai nesilaiko realybėje nei darbdaviai, nei pačios moterys, pripratusios dirbti iki išsekimo.

Be to, jei vyro darbas suvokiamas kaip teisė, tai moters darbas – kaip pareiga, kurią kiekviena moteris turi atlikti tiesiog todėl, kad ji moteris, štai todėl moterims tenka sutikti dirbti bet kokiomis sąlygomis, negalvojant apie savo sveikatą ir saugumą. Viską dar labiau apsunkina tai, kad ant moters pečių gula finansinė atsakomybė už šeimą, ir tai nežiūrint į tai, kad vyrai sėkmingai darbuojasi, neblogai uždirba, tačiau iš moterų kaip ir anksčiau reikalaujama būti pagrindiniu pinigų tiekėju šeimoje, užtikrinti kuo geresnį gyvenimą savo vyrui ir vaikams, neretai atsisakant pačių elementariausių jai pačiai reikalingų dalykų.

O ką gi vyrai? Jau sakiau prieš tai, vyrai irgi dirba, bet dažniausiai lengvose pareigose, nesusijusiose su pavojumi sveikatai ir gyvybei. Be to, vyrai naudojasi daugybe lengvatų, pavyzdžiui, privilegija anksčiau išeiti į pensiją. Vyrai turi didesnį pasirinkimą, kaip jiems dirbti. Pavyzdžiui, jei vyras nori, jis gali pašvęsti gyvenimą karjerai, bet gali ir apskritai nedirbti ir būti išlaikomas žmonos ar meilužės, arba gali dirbti tik pusę dienos ar panašiai. Moterys dėl suprantamų priežasčių analogiško pasirinkimo neturi – ji turi dirbti daug, daug ir dar daugiau. Paprastai jeigu moteris grįžta penktą valandą, tai susilaukia visuotinio pasmerkimo. Teisingiausiu variantu laikoma, kai moteris tuo pačiu metu dirba dviejuose-trijuose darbuose.

Tačiau toks intensyvus moterų darbas visiškai nebyloja apie jų materialinę gerovę, kadangi didžioji uždirbtų pinigų dalis tenka vyro ir vaikų išlaikymui. Faktiškai būtent vyras tvarko visus moters uždirbtus pinigus. Taip jau įprasta daugumoje šeimų, kad moteris privalo atiduoti savo algą vyrui. Žinoma, kai kurios moterys bando nuslėpti dalį pinigų, bet kadangi vyrai vis tiek aptinka jų slėptuves, tai moterys stengiasi atsikratyti pinigų kuo greičiau, dažnai pakeliui iš darbovietės į namus. Rezultatas toks, kad moteris maitinasi pigiausiu ir blogiausiu maistu, rengiasi pigiausiais drabužiais ir stengiasi nesirgti, o jeigu jau susirgo, tai pagal galimybę nesigydo, o perserga dirbdama.

Tokioje situacijoje feministės, suprantama, reikalauja išsiaiškinti moterų traumatizmo priežastis, atkreipti dėmesį į moterų sveikatos apsaugą ir sugriežtinti saugumo technikos reikalavimus. Be to, feministės reikalauja teisingesnio pajamų paskirstymo šeimoje, kad moterys galėtų gauti daugiau naudos iš savo pačių uždirbtų pinigų. Bet jų ir vėl, švelniai tariant, nesupranta. Moters pareiga išlaikyti šeimą laikoma natūralia ir savaime suprantama ir tai, kad moteriai dėl to tenka sunkiai dirbti ir rizikuoti sveikata – tai kas čia blogo? Blogai tada, kai moteris elgiasi kaip skystimas, nes tikra moteris turi dirbti, ir kuo daugiau, tuo geriau. Be to, darbdavius visiškai patenkina tai, kad moterų darbo saugai nereikia daug investuoti ir feminisčių reikalavimai jiems visiškai nepatinka. Jeigu juos priverstų rūpintis moterų sveikata taip pat, kaip ir vyrų, tai produkcijos savikaina pašoktų tris kartus, o tai jau tiesiogiai atsilieps konkurencingumui ir sumažins pelnus. Jiems to reikia?

Galima pateikti ir pavyzdį, susijusį su medicina. Spręskite patys. Šalyje dirba dešimtys tūkstančių andrologų – vyrų gydytojų, net mažiausioje poliklinikoje pačiame nuošaliausiame miestelyje jūs rasite tokį gydytoją, sostinėje įkurtas didžiulis ir pasaulinį autoritetą turinti Andrologijos Institutas, kur darbuojasi šviesiausi vyrų sveikatos srities protai, daugumoje miestų esama tėvo ir vaiko centrai ir įvairiausi vyriški stacionarai bei vyriškos konsultacijos. Vyrų sveikata rūpinasi visi ir visur: vyrui tiesiog ramiai praeiti neleidžia, eilinį sykį nepasidomėję jo sveikata. Kartais tai daroma taip dažnai ir įkyriai, kad erzina pačius vyrus ir kai kurie iš jų netgi pavydi moterims, bet vienaip ar kitaip, galiausiai visa tai atsiliepia vyrų sveikatai.

Vyro sveikata, kaip jau buvo rašyta, saugoma ir darbe. Vyrai rūpestingai saugomi nuo visų darbų, susijusių su dideliais fiziniais krūviais, traumatizmu, apsinuodijimais cheminėmis medžiagomis, triukšmingumu, naktinėmis pamainomis ir dažnomis komandiruotėmis. Be to, vyrai turi lengvatų. Vyrai anksčiau už moteris išeina į pensiją, gali imti vaiko priežiūros atostogas ir panašiai. Aiškiai nustatytos visos vyrų krūvių normos.

Vyrų sveikata yra valstybinis prioritetas. Jo sveikatai kasmet skiriami milijardai, kuriamos naujos programos. Štai praeitais metais buvo išleisti „vyriški sertifikatai“, o taip pat padidintos pašalpos tėvams, prižiūrintiems vaikus, pradėta nacionalinė medicinos įstaigų, užsiimančių vyrų sveikatos problemomis, aprūpinimo naujausia įranga programa.

Tai štai… Jums atrodo, kad mes truputėlį pamiršome moteris? O kaipgi su moterų sveikatos apsauga? Ogi niekaip! Visiškai niekaip! Apie mediciną, skirtą moterims šioje šalyje nieko negirdėjome ir nežinome, kaip, pavyzdžiui, turėtų vadintis gydytojas, kuris užsiima moterų sveikata. Ir tai nenuostabu, jūs tokio gydytojo nesurasite nė vienoje šalies poliklinikoje. Šalyje nėra nė vieno medicinos centro, kuris užsiimtų ir tirtų moterų sveikatą, o atvirai pasakius, ja niekas ir nesidomi. Taip logiška ir tai, kad valstybė per paskutinius dešimtmečius neišleido nė cento moterų sveikatai.

Nenuostabu, kad tokia situacija tiesiogiai atsispindi fizinėje moterų būklėje. Tarp moterų pats didžiausias sergamumas visomis bendromis abiem lytims ligomis, bet netgi ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad dėl to moterys gyvena viso labo 58 metus ir netgi neišgyvena iki pensijos, kai tuo tarpu vyrai sulaukia 74 ir dabar vyriausybė kelia tikslą pasiekti europietiškus vyrų gyvenimo trukmės standartus – 80 metų. Suprantama, kad darbingo amžiaus moterų mirtingumas net 4 kartus didesnis už vyrų. Tokios realijos. O ką apie tai galvoja pačios moterys? Jos, kaip taisyklė, nieko negalvoja, nes joms nuo vaikystės įteigia, kad moteris turi būti stipri, o tai reiškia, kad jai negalima sirgti. Dėl to moterims paprasčiausiai gėda prisipažinti apie savo problemas su sveikata ir juolab vaikščioti po poliklinikas. Jos ir nevaikšto. Visa tai priimama kaip natūralus dalykas, tartum taip ir turėtų būti.

Dabar, tikiuosi, suprantate, kokia plati čionai erdvė feminisčių veiklai? Joms iš tiesų yra dėl ko pakovoti! Feministės viso labo reikalauja, kad vyriausybė ir visuomenė prisimintų moteris, kad užsiimtų medicina moterims, išskirtų tam reikalingas lėšas, sugriežtintų reikalavimus moterų sveikatos apsaugai ir panašiai. Bet kaip jūs ir patys jau turbūt supratote, į feministes niekas nekreipia dėmesio, laikydami moterų sveikatą maždaug tokia pačia svarbia problema, kaip Lochneso pabaisos paieškos. Nors ne, pabaisos paieškos tikriausiai svarbesnės.

Kita sfera, kur prasti moterų teisių reikalai – baudžiamoji įstamdavystė. Baudžiamasis įstatymas moterims rūstus, numato didesnes bausmes, griežtesnius kalinimo režimus, tame tarpe įkalinimą iki gyvos galvos. Baudžiamasis kodeksas numato nemažai rimtų atsakomybių, skirtų vien moterims, pavyzdžiui, už išsisukinėjimą nuo pareigos šaliai atlikimą, už išsisukinėjimą nuo alimentų buvusi vyro ar sugyventinio naudai, taip pat didžiulį sąrašą nusikaltimų prieš vyrus.

Vyrams, kaip patys suprantate, gerokai paprasčiau. Pagal įstatymus vyrai turi gerokai daugiau lengvatų, taip kad areštuoti juos ir pasodinti nėra paprasta. Bet jeigu vyrą ir pasodins, jo laikymo sąlygos iš esmės skirsis nuo moterų kalinimo sąlygų. Viskas, įskaitant maitinimo, gyvenamo ploto normas, įvairiausias lengvatas, viskas pas vyrus žymiai geriau. Vyrams numatytas tik vienas kalinimo režimas – bendras, ir nėra įkalinimo iki gyvos galvos. Bet ir tai dar ne viskas. Už tuos pačius nusikaltimus vyrai vidutiniškai gauna 3 kartus mažesnę bausmę ir 10 kartų dažniau negu moteris juos palieka laisvėje, jiems žymiai lengviau išeiti iš kalėjimo anksčiau laiko. Vyrų – buvusių kalinių – labui įsteigta daugybė labdaros fondų, kurie padeda jiems adaptuotis laisvame gyvenime. Moterys, suprantama, jokios pagalbos po kalėjimo nesulaukia, dėl to daugumai jų paprasčiausiai nebėra kur gyventi, nekalbant jau apie įsidarbinimą. Nenuostabu, kad tarp moterų toks didelis recidyvas. Viską apsunkina tai, kad daugelis moterų palieka kalėjimus su pažeista sveikata dėl siaubingų kalėjimo sąlygų. Tarp jų labai daug sergančių tuberkulioze.

Kitas svarbus nagrinėjamo klausimo ypatumas yra tai, kad baudžiamasis kodeksas iš esmės sukurtas kovoti prieš nusikaltimus, kuriuos daro moterys ir beveik neatsižvelgia į vyrų nusikaltimų specifiką. Į daugelį vyrų poelgių, kurie nukreipti prieš visuomenę ir, visų pirma, prieš moteris, baudžiamasis kodeksas apskritai neatsižvelgia. Daug vyrų tuo naudojasi ir šantažuodami kaltina moteris nusikaltimais, kurių tos nepadarė. Dažniausiai tokiais atvejais teisėsaugos žinybos nesuinteresuotos aiškintis teisybės ir nekaltos moterys keliauja tiesiai už grotų. O vyrai vis tiek neneša jokios atsakomybės už savo melą, net jeigu jis ir išplaukia į paviršių.

Feministės pasisako už vienodą atsakomybę prieš baudžiamąją teisę ir teismą. Jos pasisako už moterų kalinimo sąlygų pagerinimą. Už tai, kad melagingi kaltintojai gautų pagal nuopelnus, o nekaltos moterys nekeliautų už grotų. Kartais vyriausybė atsiliepia į šiuos raginimus ir pažada ką nors pagerinti, tačiau vis tiek nieko nedaro.

Dar viena sfera – vyrų ir moterų įvaizdis žiniasklaidoje ir visuomenės sąmonėje. Pasirodo, čia irgi esama esminių niuansų. Dešimtmečius vyrai buvo tik GIRIAMI. Bet koks, net smulkiausias vyrų pasiekimas buvo išpučiamas iki kosminio masto ir pateikiamas, kaip vyrų pranašumo įrodymas. Vyrams suteikiamos tik IŠSKIRTINĖS savybės, tokios kaip darbštumas, pasiaukojimas, gerumas, nuoširdumas, sąžiningumas, tarpusavio pagalba ir panašiai. Šviesus herojiškas vyro paveikslas raudonu punktyru eina per visus šalies paskutinių dešimtmečių pasiekimus, ar tai būtų darbas, sportas, ar menas.

Tarp moterų irgi yra nemažai talentų, yra nusipelniusių moterų, tačiau apskritai apie moteris kalbama TIK NEIGIAMAIS tonais. Tvirtinama, kad visos moterys tingios, jos visos alkoholikės ir narkomanės, jos ne šeimos žmonės ir prastos motinos, labai neatsakingos, joms negalima patikėti nieko rimto ir panašiai. Ir nors, kaip mes jau žinome, moterys dirba gerokai daugiau už vyrus, o svarbiausia – gerokai sunkiau, visuomenės sąmonėje vyrauja paveikslas moters su pakeliu saulėgrąžų ant sofos priešais televizorių, kai vyrai tuo pačiu metu tikriausiai atlieka kažką išties herojiško.

Visais gyvenimiškais klausimais svarstomos TIK VYRŲ problemos, pabrėžiama, kaip sunku vyrams gyventi su tomis niekam tikusiomis vištomis, kiek jiems tenka iškentėti. Pasakojamos išties siaubingos istorijos. Pavyzdžiui, pasakojimas apie vyrą, kuriam teko ištisus penkis savo geriausiu metus paaukoti gyvenimui su ta menkysta, kuri kažkodėl nepanoro įvertinti, koks unikalus lobis jai atiteko, o kada reikalas priėjo iki skyrybų, tai ta moteris netgi mėgino neatiduoti visko, ką turėjo! Kokia bjaurybė! Taip, visomis bėdomis kaltinamos TIK MOTERYS, vyrai vaizduojami tik kaip klastingų moterų AUKOS. Nesusikaičiuojamuose pokalbių šou per visus kanalus tūkstančiai vyrų pasakoja savo sudėtingų santykių su moterimis istorijas, kur praktiškai visuomet jie atrodo kaip aukos, o moterys – niekšės ir šunsnukės. Auditorija, kurią sudaro beveik vieni vyrai, o taip pat į studiją sukviesti žymūs svečiai ir įvairaus plauko „psichologai“ duoda patarimus herojams, kaip rasti išeitį iš vienos ar kitos situacijos ir kaip susidoroti ar sudoroti herojų gyvenimo drauges.

Mėgstamiausios vyrų pokalbių temos – tai samprotavimai apie tai, kad nebeliko normalių moterų – jos šliundros ir stervos, nėra ką į žmonas imti, o taip pat apie totalią moteriškos lyties degradaciją.

Ne ką geresni reikalai šiuolaikiniame mene, ypač kine. Kine moterį, kaip taisyklė, vaizduoja visiškai amoralia asmenybe, maždaug gyvulio lygyje. Nors turbūt ne visai, nes apie gyvulius kalbama paprastai su didesne šiluma ir jautrumu. Ir iš tiesų, jeigu filme šmėsteli scena su prievarta prieš gyvulį, tai kūrėjams teks ilgai teisintis prieš gyvūnų gynėjus. Kitas reikalas – moterys. Moteris filmuose daužo, prievartauja, visokeriopai žemina ir, kaip manoma, nuo viso to žiūrovas turėtų pajausti malonumą. Dar daugiau, moterų išprievartavimo scenos dažnai rodomos kaip humoristiniai siužetai ir žiūrovai iš jų skambiai kvatoja. Su retomis išimtimis, moterys kine vaizduojamos kaip bukos, debiliškos, amoralios ir klastingos asmenybės. Vyrai, kaip jau turbūt patys supratote, rodomi visiškai priešingoje šviesoje.

Nedžiugina ir knygininkai. Knygynų lentynos užverstos literatūra, tipo: „Kaip tapti stervinu“, „100 ir 1 būdas išdresiruoti moterį“, „Kaip protingai išnaudoti moterį“, „Moterys – purvini gyvuliai“. Tai knygos suaugusiems, bet ne tuščios ir vaikų literatūros lentynos, pavyzdžiui, naujausi egzemplioriai: „Visi berniukai – auksas, o mergaitės – smirdalės“. Pastaroji knyga itin gerai perkama.

Tokia padėtimi feministės irgi nepatenkintos, bet joms atsakoma, kad tai tik humoras…

Tai kokį turime rezultatą? Bijau pasirodyti visišku laisvamaniu ir netgi disidentu, tačiau, panašu, klostosi toks paveikslas, kad moterys mūsų nuostabioje šalyje yra ne tik labiausiai diskriminuojama, bet ir labiausiai engiama gyventojų dalis. Sakau tai su dideliu atsargumu, kadangi to niekas niekaip oficialiai nepatvirtino, o aš tesu viso labo mažas žmogelis ir galiu suklysti. Juk aišku, kad rimtiems dėdėms ir tetoms geriau matyti. Tiesiog išdrįsiu pareikšti savo varganą nuomonę.

Štai pažiūrėkit: moterims ir pareigą tėvynei atlikti, pavirstant tam tikram laikui tikromis vergėmis, ir reproduktyvinių teisių jos neturi, ir vaikus iš jų atima po skyrybų, ir į kalėjimus siunčia po pirmo vyrų pareikalavimo. Darbo sąlygos ir moterų medicinos lygis irgi prastoki, o kaip jas dergia žiniasklaida – visa tai jau aprašiau. Ir, kaip rezultatas, moterys gyvena 15 metų trumpiau už vyrus, nesulaukia net pensijos, jų mirtingumas darbingame amžiuje 4 kartus didesnis negu pas vyrus. Moterys 6 kartus dažniau už vyrus nusižudo ir per metus šis skaičius pasiekia apie 40 000 mirčių. Dar 30 000 nuodijasi visokiausiomis bjaurastimis ir tiek pat žūsta keliuose bei miršta darbo vietose nuo traumų. Dėl skyrybų, dešimtys tūkstančių moterų išmetamos į gatvę, tampa benamėmis. Šitą sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti, tiesiog norėtųsi išsiaiškinti, ar visa tai – moterų engimo pasekmės, ar man prasidėjo paranoja?

Kalbant apie tai, kas pripažįstama oficialiai, tai oficialiai pripažįstama, kad diskriminuojami vyrai. Taip, jūs teisingai perskaitėte – diskriminuojami vyrai. Dar daugiau, kovai su vyrų diskriminacija, priimta tūkstančiai deklaracijų ir programų, pradedant JTO, baigiant vietinėmis visų lygių valdžiomis, veikia šimtai, jei ne tūkstančiai vyrų teisių gynimo organizacijų, kurios gauna dosnią paramą lėšomis tiek iš valdžios, tiek iš labdarių. Vyrams sukurta begalė labdaros fondų. Tarkime, vyrų įdarbinimo centrai, arba organizacijos „Broliai“, sukurtos padėti vyrams – prievartos aukoms (nors moterys 5 kartus dažniau patiria smurtą). Suprantama, moterys laikomos visų vyrų problemų kaltininkėmis, tikrosiomis jų engėjomis ir diskriminatorėmis. Ir štai apie tai dažnai kyla ginčai – ar išvis reikalingos feministės, ar tai moterų reikalas – kovoti už savo teises ir interesus? Gal kova už savo teises išties yra tik vyrų privilegija?

www




 

Comments are closed.