KAPITALIZMAS
sausio 14, 2017

Kapitalizmo vergai

Kapitalizmo vergai

Jeigu jūs manote, kad svarbiausi vergovės požymiai – tai grandinės ir prižiūrėtojai su rimbais, tai turiu jums blogų naujienų. Kapitalizmas sėkmingai pakeitė grandines ir rimbus ekonomine prievarta. Vergas liko tuo pačiu vergu, tik dabar jam atrodo, kad jis laisvas.

Panagrinėkime pagrindines vergiškos priklausomybės formas, kurios būdingos šiuolaikinei visuomenei.

1. Vertimas pastoviai dirbti. Šiuolaikinis žmogus turi dirbti be sustojimo, kadangi uždirbtų pinigų pakanka tik apmokėti būstui už 1 mėnesį, maistui vienam mėnesiu ir transporto išlaidoms vienam mėnesiui. Kadangi pinigų visada pakanka tik mėnesiui, žmogus priverstas darbuotis visą gyvenimą iki mirties. Pensija – nėra problemos sprendimas, kadangi pensininkas visus pinigus atiduoda už būstą ir maistą ir jam praktiškai nelieka laisvų lėšų. Be to, jeigu viešpataujant klasikinei vergovei, vergų aprūpinimas būstu, maistu, medicinos pagalba buvo vergvaldžio problema, tai dabar šias problemas sprendžia pats vergas.

2. Sukuriama paklausa „reikalingiems“ daiktams, pasitelkiant reklamą. Šiuolaikiniam žmogui labai sudėtinga atsisakyti nusipirkti kokią nors naujovę ar reklamuojamą daiktą. Vadinasi, žmogus vartoja gerokai daugiau negu uždirba pinigų, ima kreditus ir galiausiai apmoka prekes su priaugusiais procentais. Galiausiai jo persikreditavimai auga eksponentiškai, jis tampa visiškai priklausomas nuo savo darbo, kadangi jį praradęs negalės grąžinti kreditų ir praras absoliučiai viską. Ir tai labai stipriai stimuliuoja dirbti netgi menkiausiai apmokamą darbą.

3. Mitas apie tai, kad žmogus dirba valstybei. Šiuolaikiniai žmonės tiki, kad dirba valstybei ir ji gyvenimo pabaigoje aprūpins padoria pensija. Būtent dėl to žmogus dalį uždirbtų pinigų atiduoda valstybei mokesčių pavidalu. O ką regime realybėje? Pradirbęs visą gyvenimą, žmogus gauna menkutę pensiją ir jos suma labai menkai priklauso nuo žmogaus nudirbtų darbų, užtat labai smarkiai priklauso nuo to momento šalies ekonomikos būklės.

4. Infliacijos mechanizmas. Kainų augimas be atlyginimų didėjimo veda į nepastebimą skurdimą. Vadinasi, žmonėms tenka vis daugiau ir daugiau dirbti sulig kiekvienais metais, kad liktų bent jau tame pačiame gerovės lygmenyje. Negana to, infliacija – tai savotiškas santaupų apmokestinimas. Infliacijos pagalba valstybė pamažu atima iš jūsų pinigus, kurių jūs neišleidote – kad sugrąžintų jus į pirmą šio sąrašo punktą.

5. Pririšimas prie vienos darbo ir gyvenamos vietos. Tai dar viena šiuolaikinės vergijos forma. Šis mechanizmas verčia žmones visą gyvenimą dirbti toje pačioje gamykloje, laukiant pažadėto būsto ar kitų gėrybių. Šiuolaikinėje visuomenėje šią sistemą vis labiau keičia nepakeliami ipotekos kreditai – jie verčia žmogų, paėmusį ipoteką, kiekvieną mėnesį eiti nusilenkti banko darbuotojams, tuo pačiu susiformuoja refleksas „visą gyvenimą reikia išmokėti skolas“, ir neleidžia žmogui padaryti pauzės, kad galima būtų pakeisti darbą. Negalima prarasti darbo, juk reikia mokėti ipoteką.

Visa tai baigiasi tuo, kad vergą nuo laisvo žmogaus skiria ne atlyginimo ar pajamų dydis, o santykis tarp pajamų ir išlaidų. Jeigu jūsų išlaidos tokios, kad sunkiai pakanka sulaukti sekančios algos ir dar virš galvos kaba kreditai – jūs vergas ir niekur nuo savo šeimininkų nesidėsite.

Jeigu jūsų pajamos tokios, kad kiekvieną mėnesį lieka pinigų taupymui arba galite nusipirkti kažką labai reikalingo ir nesate apsunkintas kreditais ar ipoteka – jūs laisvas. Tiek laisvas, kiek galima būti laisvam, gyvenant sociume.

Mažai kas supranta, kad šios sistemos problema slypi ne tiek pajamose, kiek išlaidose. Tiksliau – mokėjime subalansuoti pajamas su išlaidomis. Būtent šį mokėjimą visokeriopai stengiasi sunaikinti žmonėse šiuolaikiniai vergvaldžiai. Jus ragina kuo daugiau vartoti ne tam, kad imtumėte prasčiau gyventi, o tam, kad atsidurtumėte vergijoje.

Šaltinis

Comments are closed.