Kapitalizmas kaip sąmokslas

FURSOVAS. Aš nemėgstu žodžio „konspirologija“, bet mes vis tiek taip pavadinome savo bendrą knygą „De conspiratione“ tiesiog dėl skambaus pavadinimo. Jeigu kas nors prieš 20 metų man būtų pasakęs, kad užsiimsiu kriptopolitika, kriptoekonomika – aš baisiai nustebčiau, nes tada aš užsiėmiau keliais dalykais – kapitalistinės sistemos vystymosi logika, Rusijos istorijos logika. Labai daug dalykų atrodė esantys skaidrūs. Tačiau kuo daugiau užsiėmiau būtent kapitalistine sistema, tuo darėsi aiškiau, kad šios sistemos akivaizdumas yra tiktai tariamas.

Juk kai lyginame kapitalizmą su ikikapitalistinėmis sistemomis, pabrėžiama, kad kapitalizmas yra aiškus ir viską jame galima apskaičiuoti. Gamybiniai santykiai – tai darbo jėgos keitimas į materializuotą darbą. Viską galima apskaičiuoti, skirtingai nei ikikapitalistinėse visuomenėse, kurios yra paslaptingos ir panašiai. Kažkuriuo momentu man pasidarė visiškai aišku, kad būtent kapitalizmas yra pati paslaptingiausia socialinė sistema, nes jis neatitinka pats savęs.

Svarbiausia yra tai, kad kapitalizmas – tai ne binarinė pozicija „kapitalas-valstybė“, o trikampis. Yra dar vienas kampas, labai svarbus, kartais jį vadina „užkulisiais“. Man šitas žodis nepatinka. Esu linkęs naudoti ilgesnę, bet, manau, adekvatesnę formuluotę – viršnacionalinės pasaulinių procesų derinimo ir valdymo struktūros. Būtent šis trikampio kampas yra pats svarbiausias, nes be jo sistema negalėtų atsigaminti.

Tai, kas vadinama užkulisiais, neutralizuoja svarbų bazinį kapitalizmo prieštaravimą, kurio esmė yra tokia. Kapitalizmas kaip ekonominė sistema – tai vientisumas, tai vieninga pasaulinė rinka be sienų. O štai politiniame lygmenyje, pradedant Vestfalijos sistema (1648), kapitalizmas – tai sumų (valstybių) mozaika.

Visi šie prieštaravimai tarp nacionalinio ir pasaulinio, vientisumo ir sumos, ekonomikos ir politikos – tai vieni svarbiausių kapitalizmo prieštaravimų, kadangi buržuazija, ypač finansinė, visada turi interesų kitose valstybėse. Kad tuos interesus galima būtų realizuoti, reikia pažeisti ir savo, ir kitos valstybės įstatymus. Vieną ar du kartus gali pasisekti, o toliau gali ir nebepasisekti.

Vadinasi, reikalinga kažkokia sistema. Ji turi būti:

✦ Viršnacionalinė;

✦ Uždara;

✦ Reguliari.

Štai čia ir gauname tai, ką vadiname užkulisiais. Būtent susiformavus XVIII amžiuje viršnacionalinėms derinimo ir valdymo struktūroms, kapitalizmas kaip sistema įgauna išbaigtą formą, stabilią, kur tos struktūros iš esmės suderina ir pašalina bazinius kapitalizmo prieštaravimus. Dar daugiau – būtent tos struktūros įgyvendina ilgalaikius ir vientisus kapitalistinės sistemos interesus, kurie anaiptol ne visada sutampa su šio momento interesais. Jie toli gražu ne visada sutampa su vieno ar kito konkretaus pasaulio segmento ir vienos ar kitos valstybės interesais.

Kodėl aš apsiribojau pirmoje dalyje periodu nuo Henriko VIII iki Vokietijos susivienijimo? Būtent nuo Henriko VIII, nuo angliškos reformacijos, mano manymu, prasideda formavimasis to Šiaurės Atlanto geoistorinio subjekto, kuris sukūrė kapitalistinę sistemą.

Socialinės sistemos neatsiranda išplaukdamos viena iš kitos. Tarp dviejų socialinių sistemų tuo metu, kai viena sistema sugriuvo, o kita neatsirado, įsiterpia istorinis subjektas. Europos vystymasis ypatingas tuo, kad per ilgąjį XVI-ąjį šimtmetį, tą patį, kurį Brodelis pavadino la longue durue, atsirado Šiaurės Atlanto istorinis subjektas. Savo pobūdžiu jis buvo viršnacionalinis: ten buvo ir anglai, ir venecijiečiai, ir žydai, ir ispanai.

Tai buvo bendras Europos, o tiksliau – šiaurės Atlanto subjektas, kuris prasilaužė iš Eurazijos istorinio proceso. Šaknis šis procesas suleido Anglijoje. Sistemų teorijos specialistai puikiai žino, kad sistemos genezė lemia jos funkcionavimą. Šis viršnacionalinis subjektas atsirado vaidinant aktyvų vaidmenį Venecijos ir britų žvalgyboms.

Anglijos išlikimas XVI amžiuje, tiesą sakant, priklausė nuo Elžbietos išgyvenimo. Kaip pasakė vienas anglų istorikas: jei Elžbieta būtų mirusi, ar jei būtų pasisekęs nors vienas prieš ją nukreiptas sąmokslas, tai greičiausiai mes dabar turėtume katalikišką anglų-ispanų imperiją, o ne protestantišką anglų imperiją.

Kai naujos iškylančios kapitalistinės sistemos klasės susidūrė su problema, kad reikalingos viršnacionalinės struktūros, paaiškėjo, kad jos tokių struktūrų neturi. Tada buvo naudojamasi tuo, kas pasipainiojo po ranka: senąsias struktūras užpildė nauju turiniu. Visų pirma tai buvo masonai. Paskui labai svarbų vaidmenį suvaidino iliuminatai, kurie formaliai egzistavo vos dešimt metų, bet užtat jie suformulavo dienotvarkę visoms sisteminėms ir nesisteminėms jėgoms. Po Veishaupto (Weishaupt) programa šiandien gali pasirašyti Rokfeleris ir Varburgas iš vienos pusės, ir bet kuris revoliucionierius, bet kuris radikalas, iš kitos. Aš jau nekalbu apie XIX amžių – apie karbonarus ir Marksą.

Šis etapas baigėsi prancūzų-prūsų karu, kai Napoleono III imperiją nugalėjo Vokietija ir Anglija. Nugalėjo, nes Napoleonas II labai kenkė anglams finansinėje sferoje. Pats Vokietijos pergalės prieš Prancūziją momentas buvo labai svarbus. Tuo momentu vokiškos masonų ložės padarė staigų viražą. Pirmiausiai jos susivienijo į vieną ložę „Slaptoji Vokietija“ ir tuo metė iššūkį britų ložėms ž saloje ir kontinente. Apskritai reikia pažymėti, kad išskyrus vokiečius viršnacionalinio valdymo ir derinimo struktūrų lygmenyje nė viena tauta niekad iššūkių britams nemetė. Šituo momentu, 1871 metais, aš ir baigiau savo pirmą dalį.

Antroji dalis bus skirta laikotarpiui nuo 1871 iki 1918 metų, čia centrinę vietą užims I Pasaulinis karas, kuris iš tiesų buvo vieningas XX amžiaus pasaulinis karas. Iš pradžių buvo trisdešimties metų trukmės karas tarp 1914 ir 1945 metų, o paskui – Šaltasis karas. Šia prasme būtina pasakyti, kad tikslai, kurie buvo iškelti 1913 metais, po to, kai buvo sukurta FRS, realiai realizavosi tik 1991 metais, sugriuvus TSRS, ir tai ne iki galo.

Štai tokiai tematikai ir pašvęsta manoji dalis, kur detaliau nagrinėjamas laikotarpis iki aštuntojo dešimtmečio ir kur esama metodologinio įvado, paaiškinančio, kas yra kriptopolitika ir kriptoekonomika, ir kas yra slaptosios struktūros.

KLAUSIMAS. Galima vieną bendrą klausimą? Esama pojūčio, kad sulig kiekvienu šimtmečiu didėjo ir skirtumas tarp to, kas egzistuoja ir to, kas tik atrodo, kad egzistuoja. Ar esama teisybės tokiame teiginyje, ar vis dėlto yra vilties, kad laikui bėgant toji paslapties skraistė išnyks ir mes pagaliau pamatysime visą realybę?

FURSOVAS. Sąmokslai išliks, jis egzistavo visada. Kodėl mes tai pavadinome savo knygą, o aš savo dalį pavadinau „Kapitalizmas kaip sąmokslas“? Esmė tame, kad skirtingai nei ikikapitalistinėse santvarkose, kur valdžia turėjo sakralinį pobūdį ir būta uždarų ordino pavidalo struktūrų, prie kapitalizmo išoriškai viskas atrodo labai skaidriai. Tačiau būtent dėl to viešpataujančios grupės, klasės, prie kapitalizmo kiekvieną kartą kai tik sistema pasidaro atviresnė, išoriškai demokratiškesnė, kuria naujas struktūras ir naujus mechanizmus. Tarkime, 1867 metais anglų darbininkai gavo teisę balsuoti ir tuo pat metu reali valdžia pradeda trauktis į šešėlį. Kitaip sakant, kuo demokratiškesnis ir skaidresnis atrodo buržuazinės visuomenės fasadas, tuo giliau reali valdžia pasitraukia į užkulisius.

Yra dar vienas dalykas. Jau sakiau, kai pasakojau apie savo parašytą knygos dalį, kad šitos slaptosios struktūros pašalina labai svarbius kapitalizmo prieštaravimus. Tačiau yra ir dar vienas dalykas. Būtent prie kapitalizmo, ir tai susiformavo jau XVIII amžiaus viduryje, atsiranda galimybė tam, ką aš vadinu projektiniu konstruktorišku požiūriu į istoriją. Nei vergvaldinėje, nei azijietiškoje, nei Antikos visuomenėse tokios galimybės nebuvo.

Kas yra projektinis-konstruktoriškas požiūris į istoriją? Kam tai reikalinga? Reikalingos visų pirma organizacijos, kurios įgyvendina šį požiūrį ir metodą. Antra – reikalingas plataus masto objektas šiam metodui. Pamėginkite pamanipuliuoti kasta, poliumi ar kaimu, kur žmones sieja vietinės tradicijos, kuri žmonės labai gerai žino, kas yra gerai, o kas – blogai ir kur esama bendrų kolektyvinių vertybių. O visai kas kita – tai XVIII amžiaus vidurio miestai, kur gyveno atomizuota masė, arba, kaip sakė Rismenas – „Vieniša minia“. Štai tokia mase jau galima manipuliuoti. Tai svarbiausia sąmokslo sąlyga.

Antras dalykas – tai finansai. Būtent XVIII amžiaus viduryje materializuojasi tie pokyčiai, kurie įvyko XVII amžiuje. Pirmiausiai tai pirmųjų rimtų bankų sukūrimas – Barucho banko įsteigimas Anglijoje 1613 metais ir valstybinio Anglijos banko įsteigimas 1694 metais. Toliau – kova tarp britų ir prancūzų, industrinės revoliucijos pradžia ir kova dėl kolonijų. Visa tai tapo kolosaliais stimulais kurtis finansinei sferai.

Ir, galiausiai, nuo XVIII amžiaus vidurio didelį savarankišką vaidmenį pradeda vaidinti informacija, kaip informacinis arba psichoistorinis ginklas. Pirmasis pavyzdys – tai enciklopedijos. Prancūzų enciklopedistai sukūrė itin galingą ginklą, kuris per dvi žmonių kartas leido perverbuoti į būsimos revoliucijos šalininkų gretas žymią dalį prancūzų elito.

Pabaigai. Būtent viešpataujant kapitalizmui Sąmokslas tampa sąvoka iš didžiosios raidės, jis įgauna galingą politinį ir ekonominį pagrindą, kurio kitose santvarkose nebūdavo. Kas seks po kapitalizmo? Pagyvensim – pamatysim.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą