KAPITALIZMAS
vasario 3, 2017

Kapitalas naikina darbo jėgą

Kapitalas naikina darbo jėgą

Kad gautų pelno, kapitalizmas padarys bet ką. Amerikiečių kompanija Amazon išsiskiria, kaip liudija eiliniai darbuotojai, savo griežtomis, fašistinėmis darbo sąlygomis.

Kompanija naudojasi chronometražu – laiko ir erdvės metrikų sistema, kurios tikslas – maksimaliai padidinti samdomų darbuotojų darbo intensyvumą. Tarp darbuotojų savininkai rengia „varžybas“, kurių tema: kas atliks daugiau darbų per trumpesnį laiką.

Varžybų prizas – savo darbo vietos išsaugojimas. Iki sekančių varžybų. Kompanijoje pastoviai vykdoma taip vadinama „negatyvi atranka“, kuri verčia darbuotojus tiesiog kautis vienas su kitu dėl išgyvenimo darbe. Bijodami, kad neatleistų iš darbo, darbuotojai iš kailio neriasi, viršija natūralias organizmo galimybes, paprasčiausiai „sudega“ darbe.

Kokia šios sistemos esmė?

Firmos administracija per „varžybas“ atrenka sveikiausius ir ištvermingiausius darbuotojus, kuriuos tam tikrą laiką verčia dirbti iš visų jėgų. Kiekvienos atskiros operacijos vykdymas fiksuojamas sekundžių dalių tikslumu – atliekamas tas pats chronometražas, apie kurį buvo minėta. Remiantis gautais duomenimis, nustatomas gamybinis režimas ir laiko normos, skirtos kiekvienai operacijai atlikti.

Šias normas šeimininkai pritaiko visiems firmos darbuotojams, t.y. verčia juos lygiuotis į tą aukščiausią darbo našumą, kurį parodė patys geriausi darbuotojai. Ir nieko nejaudina, kad didžioji darbuotojų dalis turi vidutinius sugebėjimus ir gali demonstruoti tik vidutinį darbo intensyvumą, kadangi pas žmones objektyviai egzistuoja galimybių ir sugebėjimų skirtumai.

Už nustatytos normos viršijimą firmos darbuotojai kartais gauna nedidelį priedą prie algos. Tačiau faktiškai jų alga smarkiai sumažėja: dėl padidėjusio darbo intensyvumo žmogus per dieną atlieka tą darbą, kurį anksčiau atlikdavo per 2-3 dienas. Darbo našumas padidėjo beveik trigubai, o alga – vos keliais procentais. O jeigu norma neįvykdoma, darbininkas negailestingai bauduojamas.

Šitaip Amazon savininkai ne tik gauna papildomą pridėtinę vertę, apkarpydami laiką, kuris reikalingas darbuotojui pailsėti, bet ir suskaldo darbo kolektyvą, sukuria jo viduje konkurenciją.

Pagal šiuos „natūralios“ atrankos rezultatus firma negailestingai veja į gatvę visus, kurie neatlaiko pašėlusio darbo tempo. Tačiau vietoje atleistų darbininkų, naujų firma nesamdo, o paskirsto atsilaisvinusį krūvį likusiems darbuotojams, kurie ir taip jau perkrauti viršijant visas įmanomas normas.

Tokios darbo jėgos kaina dar smarkiau sumažėja, kadangi realus atlyginimas nenumaldomai artėja link fiziologinio minimumo ribos, jo nepakanka pilnaverčiam organizmo nervinės ir raumenų energijos atsistatymui. Darbo jėga tokiose sąlygose silpsta. Darbininkas laikosi darbe iš paskutinių jėgų, eikvodamas jau nebe tuos organizmo resursus, kurie atsistato per kasdieninį poilsį ir valgį, o savo „neliečiamas atsargas“, kurioms atkurti reikia didesnio laikotarpio ir, pageidautina – gydymo, kurortų, ilgalaikio poilsio ir sustiprinto maitinimo.

Tiktai kaip darbuotojas prie viso to prieis?

Tokia pati išsekinanti eksploatacija veikia ir Amazon užsienio filialuose. Kitaip ir būti negali.

Štai Vokietija: Amazon filialo darbuotojai vėl streikuoja ir jau ne pirmą kartą sustojo firmos darbas Rainbergo, Vernio, Grabeno, Bad Hersfeldo, Koblenco miestuose. Kaip mano patys streikuotojai, streikas sukels pakankamai stiprų efektą. Darbuotojai reikalauja, kad korporacija sudarytų su jais kolektyvinę sutartį (Tarifvertrag), kuri bent formaliai atspindėtų ekonominius samdomų darbuotojų interesus.

Taip pat darbininkai reikalauja, kad Amazon atsisakytų veiklos, nukreiptos prieš profsąjungas. Firma bijo net menkiausių darbuotojų organizuotumo pasireiškimų, dėl to įtraukia į darbo sutartis draudimą stoti į profsąjungą ir, savaime aišku, uždedamas tabu tokios sąjungos organizavimui pačioje firmoje.

Dėl žiauraus išnaudojimo, Amazon filialų Europoje darbuotojų sergamumas itin didelis. O ko gi daugiau galima laukti iš pelno sunkimo mašinos, juo labiau, kad kalba eina net ne apie amerikiečius darbuotojus, o apie kažkokius vokiečius?

Šiandien tai vyksta visur, visame pasaulyje stebime grobuonišką, neūkišką darbo jėgos išnaudojimą.

Neatskiriama streikų dalimi yra reikalavimas pakelti atlyginimą, kuris būtų garantuotas, neatsižvelgiant į firmos situaciją. Šio reikalavimo fonas – Vokietijos vyriausybės sprendimas pakelti nuo 2017 metų sausio 1 dienos minimalų atlyginimą nuo 8,5 iki 8,84 eurų per valandą. Tai, žinoma, juokinga, bet visgi tai mažas žingsnelis į priekį darbuotojų kovoje su kapitalistais ir jų valstybe.

„Be spaudimo darbdaviams, jie piršto nepajudins, o mes ir toliau kariausime dėl savo teisės į kolektyvinę sutartį“. – praneša profsąjungos tinklapis verdi.de.

Šaltinis

Comments are closed.