PASAULIS IR POLITIKA
rugsėjo 2, 2011

Kam reikalingi imigrantai

Kam reikalingi imigrantai

„Jungtinės Valstijos – emigrantų šalis“, „Amerikos ekonomikai itin reikalinga šviežia darbo jėga“, „Imigrantai – laimingos amerikiečių tautos ateities garantija“ – kiekvienas iš mūsų ne kartą girdėjo šias stereotipines frazes. Priklausomai nuo vienokios ar kitokios situacijos jas reguliariai naudoja masinės informacijos priemonės, nekomercinės organizacijos, visuomenės veikėjai, politikai ir, žinoma, patys emigrantai.

Amerikos nepriklausomybės 235 metų šventimo išvakarėse norėtųsi pasamprotauti apie šiuolaikinių imigrantų vaidmenį Amerikos ekonomikoje. Iškart norėčiau pabrėžti, kad kalbėsime tik apie legalius persikėlėlius apskritai, neakcentuodami dėmesio ties kuria nors viena etnine bendruomene.

Mano požiūriu, sąvokos „imigrantai“ ir „nauda valstybei“ šiandien pavirto savotiškais antonimais. Ir jeigu iki XX amžiaus vidurio „naujai atvykusieji“ atnešė Amerikai realios naudos, tai šiandien šio gyventojų tarpsluoksnio nauda ganėtinai abejotina. Ir štai kodėl.

Pirmas dalykas – šiuolaikinių imigrantų jokiu būdu negalima laikyti darboholikais (kalbu ne apie konkrečius asmenis, o apie reiškinį apskritai). Antroje XVIII amžiaus pusėje vidutinis statistinis persikėlėlis mirdavo, sulaukęs 35-40 metų nuo nepakeliamai sunkaus fizinio darbo. Niujorko įstatymai, pavyzdžiui, neleido išeiviams iš Europos sėdėti be darbo. Už pomėgį tinginiauti galima buvo pakliūti už grotų ar iškeliauti atgal į tėvynę priverstine tvarka.

Šiuolaikiniai imigrantai – labiausiai ginamas visuomenės sluoksnis. Visus pastaruosius metus pagal Visapusiškos reformos federacijos (Federation for American Immigration Reform – FAIR) statistiką, apie 33% iš jų naudojosi lengvatomis, skirtomis nepasiturintiems. Vadinasi, kas trečio užsieniečio, gavusio leidimą gyventi (ar pilietybę) poreikius apmoka dirbantys mokesčių mokėtojai, visų pirma – senieji Amerikos gyventojai.

Tuo, kaip imigrantai vertina „Amerikos vyriausybės rūpestį” mes įsitikinome praeitą savaitę. Socialinio aprūpinimo valdyba (Social Security Administration – SSA) paskelbė, kad apie 10% išmokų SSI (Supplemental Security Income Program) gavėjų, pasirodo, neturi jokios teisės jas gauti.

2009 metais imigrantų godumo ir įžūlumo padaryti nuostoliai siekė 6,5 mlrd$, o 2010 metais – apie 7 mlrd$. Grobstymai, kaip rodo statistika, didėja kiekvienais metais. O jeigu prie to pridėsime aferas su maisto pagalba, medicininiu draudimu ir lengvatiniais būstais (dėl keistų įstatymų į jas vėlgi gali pretenduoti daugiausia tingūs imigrantai, o ne čionai gimę ir čionai dirbantys vietiniai), tai nuostolių suma pasieks trilijonus.

Antras dalykas – šiuolaikiniai imigrantai absoliučiai prarado dvasinę motyvaciją. Daugeliu atvejų jie visiškai abejingi Amerikos kultūriniam ir politiniam gyvenimui.

Sociologinės agentūros Gallup tyrimas byloja, kad XVII amžiuje svarbius valstybinius postus užėmė apie 15% imigrantų. Antroje XX amžiaus pusėje-XXI amžiaus pradžioje šis rodiklis siekia 1%. O tai reiškia, kad imigrantai vis dažniau užsidaro etniniuose anklavuose.

Be to, neįtikėtinai primityviai atrodo valstybės reikalavimai XXI amžiaus imigrantams, pretenduojantiems į pilietybę: itin minimali anglų kalba (reikiamą apimtį galima išmokti per tris dienas), kai kurių JAV istorijos faktų žinojimas ir… viskas.

Kaip pasekmę, turime daugiamilijoninę minią imigrantų, kurie gyvena Amerikoje po 20-30 metų, bet negali savarankiškai užsisakyti net pusryčių Makdonalde, kur kalbama angliškai.

Trečias dalykas – per paskutinį šimtmetį smarkiai pasikeitė pats imigracijos procesas. Gauti leidimą gyventi šiandien galima tik trimis būdais: prašant politinio prieglobsčio, susituokiant su piliečiu ir per darbdavį. Visi trys būdai aktyviai naudojami sukčių. Sėkmė daugeliu atveju priklauso nuo advokatų profesionalizmo.

Be to, kasmet į šalį įvažiuoja 60 000 „nuotykių ieškotojų”, „Žaliųjų kortų” loterijos laimėtojų. Tai, mano manymu, labiausiai neprognozuojama imigrantų kategorija. Išlošę leidimą gyventi šalyje (šansai 1:200), jie kartais nežino, ką su išlošimu daryti. Ir kiekvienas toks laimėtojas – tai katė maiše. Jis gali būti kas tik norite ir daryti Amerikoje dievai žino ką.

Prieš du šimtmečius imigrantams buvo keliami tik du reikalavimai: darbingumas (noras atnešti naudą) ir griežtas Amerikos įstatymų laikymasis.

Jei būtų mano valia, sugrąžinčiau šitas taisykles ir nedelsdamas suteikčiau JAV pilietybę kiekvienam, kad duos priesaiką dirbti, mokėti mokesčius ir nepretenduoti į socialines lengvatas. Tokių „klasikinių” imigrantų dėka Amerika ir įgijo savo didybę prieš daugelį metų.

O dabar egzistuojanti imigracijos sistema, kurią sukūrė demokratai, priima į nuolatinių gyventojų gretas ne pačius verčiausius imigrantus, bet pačius gudriausius ir įžūliausius. Sąžiningumas ir švari sąžinė – su tokiomis savybėmis užsieniečiai vargu ar gaus leidimą gyventi šiandien.

Penktoji priežastis, dėl kurios imigracija stumia Ameriką į vis gilesnę finansinę krizę – nekomercinės organizacijos ir profsąjungos. Dvi šios grynai imigrantiškos įstaigos daro gigantišką žalą federaliniam ir valstijų biudžetams. Pagal mokesčių politikos Instituto (Fiscal Policy Institute – FPI) duomenis, vien tik Niujorke 500 000 žmonių dirba nekomercinėse organizacijose. Vidutinis statistinis kiekvieno jų atlyginimas per metus – 40 000$.

Gyvendamas Amerikoje jau antrą dešimtmetį, aš iki šiol negaliu suprasti, kokią realią naudą atneša imigrantai, dirbantys profsąjungose ir nekomercinėse organizacijose. Kokiems reikalams jie, leiskite paklausti, išeikvoja 30 milijardų $ (tik Niujorke) per metus? Kitas reikalas – gydytojai, advokatai, statybininkai, buhalteriai, pardavėjai. Šie specialistai duoda realią naudą ir gyventojams, ir ekonomikai (netgi tai, kad jie neatleisti nuo mokesčių yra sveikintina).

Pabaigai norėčiau apsakyti, kad Amerikos senbuvių pasitikėjimas imigrantais krinta sulig kiekvienais metais. Apie tai liudija gyventojų apklausos. Pagal Gallup tyrimą, daugiau kaip 60Į amerikiečių žvelgia į atvykėlius su nerimu. Ir jiems nėra jokio skirtumo, kas tai per imigrantas – legalus ar nelegalus. Ir jeigu megapoliuose į atvykėlius žvelgiama daugmaž abejingai, tai provincija šiuo atžvilgiu yra pakankamai karinga.

Kad imigrantai susigrąžintų ankstesnį autoritetą, kurį jie užsitarnavo per šimtmečius, tačiau šiandien visiškai išsigaravo, reikia keisti visą valstybinę sistemą. Netgi man, pagyvenusiam žmogui, kuris visą gyvenimą simpatizavo demokratijai, darosi aišku, kad Ameriką išgelbėti gali tik tvirta respublikoniška ranka. Valstybinių lengvatų apkarpymas, bausmių godiems sukčiams sugriežtinimas, imigrantų-nusikaltėlių deportavimas – štai tik kai kurios priemonės teisingumui atkurti.

Kaip teisingai išsireiškė vienas internetinio forumo, skirto imigracijos į Ameriką problemoms, lankytojas: „Meduolių atvykėliams laikas eina į pabaigą ir ateina rykštės laikai…“

www

 

Turite prisijungti kad galėtumėte komentuoti.