FEMINIZMAS
spalio 7, 2015

Kam ji tokia reikalinga?

Kam ji tokia reikalinga?

Ir iš tiesų – kam? Jeigu mokėjimu gaminti valgyti ji laiko mikrobangės mygtuko paspaudimą, jei skalbimas jai – tai sugebėjimas parinkti programą skalbimo mašinoje, jei „aš neturiu ko apsirengti“ jai – tai parduotuvės antpuolis, kurio tikslas – „nusipirksiu tik tai, kas reikalingiausia“, o rezultatas – ištuštėjęs šeimos biudžetas. O juk dar reikalingi pinigai „grožiui“, pasėdėjimui su draugėmis kavinėje, automobilio remontui ir eksploatacijai ir liūdnai pagarsėjusiam „aš noriu tobulėti“. Pastaroji tema tokia plati, kad jokių pinigų neužteks, o kaltas dėl to liks, žinoma, vyras, kuris visada per mažai uždirba. Bet ir šiuo atveju moteris turi išeitį – kreditą.

Iš čia ir klausimas – kam reikalinga tokia kvailė, kurioje taip puikiai dera fantastiškas neūkiškumas, pragariškas išlaidumas ir iš koto verčiantys troškimai? Bet juk reikalingos kažkam. Klausimas – kam?

Nejaugi su ja gyvenančiam vyrui? Vargu. Kiekvieną dieną jam galva sukasi nuo jo brangiosios veiksmų ir nuo išėjimo pas kitą jį sulaiko tik mintis, kad tos kitos gali būti dar baisesnės, o šita kol kas pakenčiama. Esminiai žodžiai čionai – „kol kas“. Ir kiekviena nauja diena atneša eilines išlaidas, keldama nuostabą – kam visa tai? Lygiagrečiai visa tai lydi nesiliaujantis bobiškas bambėjimas apie tai, kaip blogai mes gyvename, kaip mažai tu uždirbi, mums reikia skubiai kažko imtis, mus išgelbės tiktai kreditas. Tai kartojasi taip dažnai ir taip metodiškai, kad jau seniai paklusniu avinu pavirtęs vyriokas, nuolankiai nuleidęs galvą, antrina savo valdovei: „taip taip, aš nevykėlis, negaliu aprūpinti, aš menkysta, aš turiu dirbti, dirbti, dirbti, kad mano mieliausiai būtų gera“. O mieliausia tuo metu jau bendrauja su labiau pasiturinčiais, renkasi iš jų tinkamesnį, didesnių resursų turintį patiną, ir santuoka jai visiškai nekliudo to daryti.

Užduosiu klausimą dar sykį: kam reikalinga tokia būtybė, visa nauda iš kurios vyrui apsiriboja keliomis sekundėmis endorfino išsiskyrimu per dieną ir tai – pačiu geriausiu atveju? Nežinote? Pasufleruosiu. Ta būtybė reikalinga šiandieninei valstybės mašinai, šiuolaikinei santvarkai – sistemai, kur viską valdo Senojo Testamento stabas – Aukso Veršis, prieš kurį turi suklupti visos tautos ir gentys. Kapitalizmui reikalinga būtent tokia moteris: nepaprastai buka, pavydi, žvelgianti į viską iš aukšto, nepasotinama pirkiniams, pastoviai trokštanti gerinti savo gyvenimo sąlygas, pastoviai nepatenkinta savo išvaizda, chroniškai ligota, bet nemirštanti iš karto, o gyvenanti pakankamai ilgai ir daugmaž laimingai. Ką gi, būtent tokias mes šiandien ir matome aplinkui. Sistemai pavyko pakankamai greitai paversti jas tokiomis. O kaip gražiai viskas prasidėjo – laisvė, demokratija, pliuralizmas, laisva rinka… Ir nuriedėjo, nudardėjo viskas pakalnėn.

O nepasotinamą stabą reikia maitinti. O maitinasi jis išimtinai auksu, tegu ir popieriniu ar skaitmeniniu jo pavidalu. Šitai jam kažkas turi pateikti, o prieš tai reikia parengti tokius pateikėjus. Padaryti juos nepaprastai kvailais, kad pirktų viską, kas papuola, nesivargindami pamąstyti ar jam to reikia. Padaryti pavydžiais, kad daugiau norėtų visko kas brangesnio ir geresnio, dar labiau įsukdami vartojimo ratą. Padaryti išpuikusiais, kad demonstruotų savo pranašumą kitų atžvilgiu ir priverstų juos vytis „pranašesnius“. Įskiepyti troškimą save tobulinti, bet ne naudingų žinių, galinčių atverti akis į tai, kas vyksta srityje, o gražinant savo išvaizdą ir kūno formas, kad atitiktų dirbtinai sukurtiems etalonams. Įtikinti, kad labai naudinga vystytis, kaip vystymąsi suprantant visa tai, kas nepateko į ankstesnius punktus ir kas irgi reikalauja švaistyti pinigus. Pagaliau, reikia juos priversti gyventi itin nesveiką gyvenimo būdą, tiktai ne tokį, kuris labai greitai nuvarys į kapus, o tokį kuris pavers jų gyvenimą ilgu ir nykiu, su saujomis tablečių, pradedant mokykla, baigiantis kapais.

Suformuoti tokį maitintoją iš vyro yra gana problematiška – ne ta fiziologija. Moterys dažnai stebisi, pasibaisi ir karštai aptarinėja vyrus, kurie, būdami netgi labai pasiturintys, ir toliau lieka asketiški ir taupūs, kai tuo tarpu poniutės įsigudrina bet kokias sumas akimirksniu ištaškyti nežinia kam. Tokie vyrai be jokių ceremonijų paskelbiami šykštuoliais – kitokio paaiškinimo moteriškose galvose paprasčiausiai neatsiranda, jos negali suvokti, kad netgi komfortiškam gyvenimui užtikrinti reikia iš esmės ne tiek jau ir daug.

Taip kad nevertas vyras būti Aukso Veršio žyniu – jo esybė tam trukdo, o štai iš moters žynė padaroma labai lengvai ir paprastai. Tik viena bėda – pati ji taigi neuždirba ar uždirba ne per daugiausiai. Tačiau ir tai galima ištaisyti, atsižvelgiant į vieną tokią pražūtingą vyrams savybę – instinktyvų troškimą daugintis. Būtent dėl šio ypatumo jis ir tampa ne kulto tarnu, o savo nesutramdomos žynės-deivės vergu.

Jūs manote, moterys tokios gimsta? Jokiu būdu! Moteris, žinoma, išlieka instinktais gyvenančia būtybe ir santykiuose vadovaujasi būtent instinktais, bet argi mes nežinome kitų merginų ir moterų pavyzdžių, deja, jau ne mūsų amžininkių? Argi nepamename tų subtilių ir liesų nuo neprivalgymo, kurios teikė pagalbą sužeistiesiems švilpiant kulkoms, keldamos nusistebėjimą priešo kareiviams savo amžiumi ir ūgiu? Tų, kurios ištisomis paromis tekino artilerijos sviedinius prie staklių, alpdamos nuo šalčio ir bado? Tų į nelaisvę paimtų merginų, apie kurias patys nacių medikai rašė ataskaitas, paminėdami aukštą jų dorovės lygį ir nekaltybę? Arba tų, kurios be vyrų užaugindavo vaikus pačiais sunkiausiai pokario metais, nemesdamos tuo pat metu darbo, atkurdamos sugriautą šalį? Ir netgi tų, kurios yra mūsų su jumis vyresnės giminaitės ir iš kurių mes niekad negirdėjome, kad „aš tau ne tarnaitė, kad virčiau, skalbčiau ir tvarkyčiau namus“. Ir tai tokiais laikais, kai nebuvo automatinių skalbyklių, indaplovių ir viso kito.

Tai kaipgi vos per vienos kartos gyvenimo laikotarpį normalios, gerai išauklėtos merginos sugebėjo pavirsti nežinia kuo, kas anksčiau būtų laikoma ne šiaip išskirtiniu, o visų smerkiamu, atgrasiu ir bjauriu reiškiniu? Įsivaizduokite 14 metų mergaitę suplyšusiais (madingais) džinsais, su buteliu alaus rankoje ir cigarete dantyse tarkime, 1980 metais. Įsivaizdavote? O aš – ne. Užtat puikiai įsivaizdavau epizodą, kurį papasakojo kolega apie tai, kaip jo žmona „tarkavo“ paauglę dukrą tiktai už tai, kad toji nelaiku grįžo iš vakarėlio. Ne girta, ne prisirūkiusi ir neapsirūkiusi (o kas tai?) – paprasčiausiai nelaiku. Auklėjimo metodas buvo pakankamai rezultatyvus – daugiau tai nepasikartojo.

O dabar grįžkime į mūsų realybę. Sulaukusios keturiolikos, mergaitės jau tokios patyrusios tose srityse, kuriose patirties joms dar nereikia, kad sužinoję apie tai ankstesnių laikų pedagogai kolektyviškai išsikraustytų iš proto. Ir esmė čia anaiptol ne emancipacijoje. Manote, ši degradacija vyko natūraliu būdu? Visiškai ne. Tai buvo tikslingas procesas, nepastebimas neofito akiai. Planas, kurį palaipsniui realizuojant, niekas nespėjo pajusti grėsmės. Tiesiog viso labo pasikeitė TV programos, spaudos tekstai, radijo laidos. Pasikeitė nesmarkiai, nepastebimai, vos vos. Tačiau koks rezultatas!

Panagrinėkime tik vieną pavyzdį: kaip tarybinės moterys buvo verčiamos rūkyti. Aukso Veršiui reikėjo padidinti aukų, kurias jam aukojo tabako verslas, kiekį, o vyrais pasikliauti negalima – rūkorių skaičius jų tarpe – plius minus konstanta. O štai moterys išvis nerūko, išskyrus tas, kurios aplinkinių vadinamos ne pačiais maloniausiais vardais ir kuriomis normalios moterys sekti nenori. Vadinasi, tas blogas reikia paversti geromis. O kaip tai padaryti? Bet juk tai paprasta. Per TV pradedami sukti filmai, epizodai, reportažai, apybraižos, kur efektingos, ilgakojės, žavios moterys visada rodomos su cigarete dantyse. Sukuriamas modelis, skirtas mėgdžiojimui: sėkmę pasiekusi, graži, vyrų geidžiama – reiškia – rūkanti. Ir nieko daugiau nebereikia, toliau procesas vystosi savarankiškai, jo netgi skatinti nebereikia. Analogiškai elgiamasi ir su vyrais, tačiau efektas čia gerokai silpnesnis – ką nors mėgdžioti – tai ne ta programa, kuri būdinga tikram vyrui, užtat pilna galia veikia kita programa – dominavimas kitų atžvilgiu, o taip pat susidomėjimo moterimis programa.

Moterį labai lengva priversti kažką padaryti, pakanka parodyti jai „dominuojančią patelę“, darančią tai, ko reikia manipuliatoriui – ir likusios moterys strimgalviais puls mėgdžioti tai, nesivargindamos įjungti smegenis ir pamąstyti. Kaip pavyzdį galima pateikti tą laiką, kai tapo madingas moteriškas apavas su klouniškai susmailintais ir pakeltais į viršų priekiais. Idiotiškesnės, atgrasesnės avalynės nesugalvosi, ją sukūręs žmogus akivaizdžiai pasismagino, nutaręs eilinį kartą patvirtinti, kokios besmegenės yra visos tos mėgdžiojančios beždžionėlės. Ir jam tai pavyko. Klouno batus damos ėmė dėvėti netgi drauge su vakarinėmis sukniomis.

Lygiai taip pat lengva priversti moterį pirkti viską, ko jai absoliučiai nereikia. Pakanka ištarti stebuklingą frazę „juk tu to verta!“ Jūs pažįstate nors vieną, kuri laikytų save nieko neverta? O „vertoji“ turi pirkti tai, kas geriausia, kas brangiausia, kas geriausiai atitinka jos neišmatuojamą vertingumą. Ir perauklėti į vartojimo liūną įklampintos moters jau nebeįmanoma. Galima tiktai pamėginti, tačiau kaip atsaką išgirsite įdūkusios tigrės, pasirengusios išdraskyti jums akis, riaumojimą. Jos jau įprato gyventi, realizuodamos bet kokius savo įgeidžius.

Mes galime iki begalybės aptarinėti stulbinantį amžininkių sumaterialėjimą – piktintis, stebėtis, skėsčioti rankomis, mėginti ištaisyti, pateikiant argumentus – visa tai vis tiek jų nepakeis. Jos yra šiuolaikinės neapykantos žmonėms ir meilės pinigams sistemos produktai, būtini, kad ta sistema išgyventų ir dar labiau sužvėrėtų. Jos – tai žolė po Aukso Veršio kojomis. Moterys niekad šito nesupras, juk joms įteigė mintį apie tai, kokios jos laisvos, nepriklausomos, nepakartojamos, vertingos. O realybėje – viso labo niekingos pėstininkės svetimame žaidime ir tokiomis jos ir turi likti iki savo gyvenimo pabaigos.

Moterų veiksmus galima sumaniai nukreipti į kūrybą, į jų prigimtinių fundamentalių vaidmenų realizaciją – žmona, motina, sumani šeimininkė, šeimos židinio saugotoja. Tai puikiai sekasi musulmoniškoms šalims, kur pinigų kultą slopina religija. Mes irgi turime religiją, tačiau ji jau virto to paties Aukso Veršio tarnaite. Ir dėl to, nežiūrint į visas sveikai protaujančių žmonių pastangas, moteris liks tokia, kokia ji reikalinga kapitalistinei sistemai – universalia ir nepasotinama vartotoja, kuri vartoja absoliučiai viską. O taip pat – šeimos naikintoja, psichologine agresore ir manipuliatore. Moters sugrąžinimas į jos normalią būklę įmanomas tik tada, kai atsikratysime pinigų kulto. Mes juk vis dar pamename tas moteris ir tą laikmetį. O jeigu jau jos egzistavo, tai galės egzistuoti ir ateityje.

O kol kas mums belieka tik įspėti vyrus apie pavojų, kurį kelia sąveikavimas su amžininkėmis.

www




 

Comments are closed.