Kaip žmogų paversti išgama

Kriminalinės kronikos suvestinės, pasakojančios mums apie eilines bjaurastis, nebūdingas normaliam žmogui, tapo mūsų laikmečio simboliu. Vaikų prievartavimas, žvėriški nužudymai, psichopatai su nuvažiavusiais stogais, žudantys atsitiktinius praeivius – visa tai iš tikrųjų tėra tik ledkalnio viršūnė. Tai tik ta pasibjaurėtina problemos dalis, kuri akivaizdi daugumai žmonių. Šitas ledkalnis yra labai didelis ir daugiabriaunis, jis labai margas savo pasireiškimais, jį sudaro anaiptol ne žmonės ir netgi ne gyvuliai, toks palyginimas įžeistų pastaruosius. Šitą ledkalnį sudaro trečios rūšies sutvėrimai – ligoti, praradę patys save, varomi į priekį iškreiptų instinktų, fantazijų chimerų. Šitie sutvėrimai, neturintys jokių sąsajų su pasauliu ir praradę bet kokias sąsajas su dvasingumu, gali būti pavadinti išgamomis. Daugeliu atvejų išgamomis tampama ne gimstant, tokiais tampama gyvenant.

Kiekvieną kartą, kai priimame sprendimus, mes priešinamės savo vidiniam balsui, atsižadame savo svajonių ir idealų ir šitaip žingsnis po žingsnio pavirstame išgamomis. Nors tiksliau reikėtų sakyti, kad mus verčia tapti išgamomis, paverčia beveide ir atstumiančia biomase, kuri kuria pridėtinę vertę šito monstro šeimininkams. Svarbu suvokti, kad mes tapome konkrečios psichologinės technologijos aukomis, ir ta technologija taikoma masiniu būdu. Ir tai yra taip akivaizdu, kad net įrodinėti nebūtina. Nusikaltimo motyvas irgi akivaizdus – siekiama sukurti idealų vergą, kuris pasižymėtų žmogaus fizinėmis savybėmis ir intelektualiniais pajėgumais, tačiau neturėtų širdies. Tokiu būdu išeina idealus įrankis kapitalams gausinti. Padaras, kuris nepasižymi toliaregiškumu, kuris nesugeba suprasti, kas dedasi pasaulyje, kuris turi specifinę vertybių sistemą, sukurtą specialiai jam, primityviam sutvėrimui, tarnaujančiam chimeroms, idealiam vergui, kokio dar niekad nebūta pasaulio istorijoje. Tokiu išgama labai lengva manipuliuoti, nes jis lengvai nuspėjamas ir paprastas, juo paprasta manipuliuoti jam pačiam to nesuvokiant, tereikia tiktai teisingai sudėlioti reikalingų stimulų rinkinį. O jeigu išgama prognozuojamas, vadinasi, jis visiškai nepavojingas valdantiesiems. Šita technologija – tai tik viso labo eilinis vergvaldystės vystymosi etapas. Senovėje vergo grandinės buvo geležinės, dabar grandinių gamyba pasidarė gerokai sudėtingesnė, galima sakyti, kad šiandien grandinės gaminamos pagal „stels“ technologijas.

O dabar apie šią technologiją. Detaliai aprašyti ją šiame straipsnyje neįmanoma, nes neįmanoma keliais žodžiais išvardinti to, ką piktybiški protai kūrė ištisus dešimtmečius ir net šimtmečius. Mes tik pamėginsime atskleisti pačius svarbiausius momentus. Svarbiausias ginklas jų arsenale – tai ginklas, sunaikinantis sielą. Šio ginklo esmė paprasta, ji slypi vertybių sukeitime. Susigaudę išsigimimo technologijose, jūs būsite įspėti. Ir, kaip sakoma, informuotas, vadinasi, ginkluotas.

Taigi, trumpai apžvelgsime šiuos degradacijos etapus.

1. Vaikai auklėjami tokiu būdu, kad juose stimuliuojamas infantilus elgesys, kitaip sakant, dirbtinai atitolinamas socialinės brandos procesas. Daro tai tam, kad būtų utilizuota jaunimo energija jos didžiausio aktyvumo laikotarpiu (nuo 15 iki 25 metų). Esmė čionai ta, kad visais laikais istorijoje pagrindinę revoliucionierių masę sudarė būtent ši gyventojų kategorija. Jaunam vyrui ateina intelektualinio ir fizinio aktyvumo apogėjus būtent šiame amžiuje, maždaug jam sulaukus 20 metų. Jis sveikas, protingas, karštas, principingas ir nepakenčia kompromisų. Pavojingas, tiesa? Pakanka prisiminti, kad Aleksandrui Makedoniečiui buvo viso labo 20 metų, kai jis pradėjo savo „karjerą“. O mūsų laikais, ypatingai Europoje, tokio amžiaus jaunuoliai tebelaikomi kone paaugliais. Štai tam ir skirtas socialinio infantilizmo diegimas – kad energingas žmogus, galintis patekti į istoriją, pavirstų nepavojingu nesubrendėliu. O energijos perteklių tegu iššvaisto kur nors kitur, pavyzdžiui, atsitiktiniams lytiniams santykiams, alkoholiui, narkotikams ir gatvės kriminalui.

2. Berniukų ir mergaičių auklėjimas pagal vienodus standartus. Tai daroma ne tiek dėl to, kad įdiegti moterims vyriškas savybes, kiek dėl to, kad iš jos būtų atimti vyrai.

3. Egocentrinio pasaulio paveikslo diegimas. Egoistas – tai vienišius, o vienišų žmonių pasaulyje labai lengva naudoti seną romėnišką schemą „skaldyk ir valdyk“.

4. „Sėkmingo žmogaus“ įvaizdžio formavimas. Jei pažvelgsime giliau, tai tas „sėkmingas“ žmogus tėra ne daugiau kaip idealus sistemos vergas. Kaklaraištis, kostiumas, svaiginanti karjera, puikus namas, brangus automobilis, atostogos po palmėmis škotiškas viskis. Puikumėlis, tiesa? Tai bent pasisekė žmogui… O realiai jis yra idealus vergas, nes yra panašiai kaip narkomanas priklausomas nuo visų savo daiktų. Dėl to jis darys viską, kad išsaugotų sistemos stabilumą, kentės visus pažeminimus ir patyčias pakeliui link karjeros aukštumų. Jis išduos visas savo vaikiškas svajones, nukiš jas taip giliai savo vidun, kad pats save užmirš, pavirtęs tik išvaizda į žmogų panašiu išgama.

Galima pateikti ir kitų „sėkmingų“ žmonių pavyzdžių. Čia ir „kietas“ dėdulė su alaus bokalu bare, ir „sterva“, keičianti vyrus kaip pirštines, ir feminizuota madam, ir gangsteris. Trumpiau tariant – visiems skoniams. Rinkis, ką tik nori. Nėra tiktai tėvynės gynėjo, kario, motinos, poeto, mokslininko ir panašiai.

5. Seksas ir prievarta vietoje šlovės ir meilės. Ne paslaptis, kad lytiniai instinktai yra bene patys galingiausi. Vadinasi, per sekso temą galima padaryti nemenką poveikį žmogui. Dar daugiau – lytiniai instinktai, kaip ir bet kurie kiti, priklauso mūsų tamsesnei, su gyvūnijos pasauliui labiau susijusiai asmenybės pusei. Per masinės informacijos priemones, reklamines technologijas, propagandą mokslinėje bei meninėje literatūroje, per kompiuterinius žaidimus stimuliuojami būtent šie instinktai.

Fridrichas Nyčė rašė: „Žmogus – tai lynas, nutemptas tarp gyvulio ir viršžmogio – lynas virš bedugnės.“ tai štai psichologiniu požiūriu „viršžmogis“ yra susijęs su aukščiausia mūsų pasąmonės forma, kuri yra kūrybinio, mokslinio, poetinio įkvėpimo, heroiškų poelgių šaltinis. O žemiausia pasąmonės sritis susijusi kaip tik su gyvuliu, su instinktu, smurtu, baime. Ir „viršžmogis“, ir gyvulys yra neatskiriama mūsų dalis, tik pas vienus iš mūsų viršžmogis dominuoja gyvulio atžvilgiu, o pas kitus – atvirkščiai. Atskleisiu vieną nedidelę paslaptį – mūsų šeimininkai bijo ugdyti savo vergams aukščiausias dvasingumo formas, nes šita mūsų asmenybės dalis yra nepaprastai gili, nepasiduodanti kontrolei ir nenuspėjama, neprognozuojama. Jie visiškai teisingai nusprendė, kad gyvuliško smurto monstras, susietas su dauginimosi instinktu, seksu, yra kur kas mažiau pavojingas sistemai negu dieviško įkvėpimo šaltinis.

Būtent dėl šios priežasties psichologijos mokslo aferistas Froidas ėmė diegti savo teoriją. Froidui rūpėjo ne mokslas, jam susirūpinimą kėlė nežabotos dvasinės galios pasireiškimas. Jei tiksliau, tai susirūpinimą kėlė jo sponsoriams ir užsakovams. Jie dar puikiai prisiminė pavyzdį, kaip iš vokiečių tautos dvasingumo gelmių ištrūko jau seniai, atrodytų, užmirštas „šviesiaplaukio bestijos“ įvaizdis, kuris vos nepakeitė viso pasaulio. Dėl to jiems kur kas saugesnis atrodo „seksas ir smurtas“.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!