Kaip teisingai juoktis iš sąmokslo teorijos

Absoliuti dauguma žmonių, išgirdę žodžius „sąmokslo teorija“, pradeda su panieka šypsotis arba gręžioti smiliumi smilkinį. Mažuma elgiasi kitaip – pradeda karščiuotis, svaidytis konspirologiniais terminais ir tuo pačiu dar labiau prajuokina aplinkinius.

Akivaizdus įdomus faktas: nors sąmokslo teorija paprastai laikoma paranojikų kliedesiu, pati jinai niekaip nepasitraukia iš darbotvarkės. Vienaip ar kitaip, o tokių teorijų aptarinėjimai, tegu ir juokaujama ar išjuokiama forma, be perstojo vyksta daugybę metų.

Sąmokslo teorija, nepaisant viso savo išoriško keistumo, gali išprovokuoti įvykius, kurie daro rimtą įtaką pasaulinės reikšmės procesams. Pavyzdžiui, Duglas Roškofas, vienas žymiausių media analitikų, pavadino svarbiausia Roso Pero pralaimėjimo 1992 metų prezidento kampanijoje priežastimi jo tikėjimą sąmokslu prieš jį iš tos dalies Amerikos elito pusės, kuriai buvo nenaudingas į valdžią atėjęs žmogus nepriklausantis nei demokratų, nei respublikonų partijoms.

Puikiai pradėjęs rinkiminę kampaniją, lenkdamas reitingais Klintoną ir Bušą, Pero pačiame kovos įkarštyje staiga „gulė į dugną“, nutraukė savo veiklą, motyvuodamas tai konkurentų kėslų baime. Milijardierių ir patyrusį politiką Pero sunku būtų pavadinti paranojišku marginalu. Kai jis atsipeikėjo ir atnaujino kampaniją, buvo jau per vėlu, jis beviltiškai atsiliko. Šitas įvykis buvo intensyviai aptarinėjamas Amerikos žiniasklaidoje, kurios bendras tonas susivedė į užjaučiamą „štai kas nutinka tiems, kurie tiki sąmokslais“.

Bet ar tikėjo Pero sąmokslu iš tikrųjų? O gal prisidengė tokiu pretekstu, nes neturėjo tikslo laimėti? Buvo kalbama, kad dalyvaudamas rinkimuose, Pero tiesiog nori pareklamuoti savo verslą, kiti tvirtino, kad tikrasis jo tikslas buvo atimti balsus iš Bušo, kad prezidentu taptų Klintonas, o kažkas įžvelgė šiame poelgyje persisotinusio turtuolio kaprizus.

Tačiau šiam straipsniui svarbu visai ne tai, ką iš tikrųjų galvojo kandidatas į JAV prezidentus, o tai, kad „sąmokslo teorijų faktorius“ plačiai naudojamas pačiuose aukščiausiuose sluoksniuose, tegu ir kaip informacinis triukšmas. Atrodytų, jei principai, kuriais remiantis kuriamos įvairiausios sąmokslo teorijos, yra tokie kvaili, kad neišvengiamai sukelia šypseną, tai kodėl tas teorijas nepaliaujamai aptarinėja? Kodėl tokių teorijų išjuokimui ir sukarikatūrinimui, privedant iki visiško absurdo, eikvojamos milžiniškos lėšos? Kodėl tokias teorijas populiarinančių žmonių diskreditavimui žiniasklaida negaili savo jėgų? Iš tiesų – kažkas čia ne taip.

Tarp kitko, jeigu apie kažką arba apskritai nieko nekalba, arba kalba pernelyg daug ir pernelyg aštriai reaguoja – reikalas neaiškus. Juk kad užčiauptum visiems gerkles, reikia turėti, pirma, rimtą valdžią, ir, antra, rimtus motyvus. Ir to paties reikia, kad suorganizuotum kokį nors plataus masto ir ilgai trunkantį aptarinėjimą. Šiuo atveju turime reikalą su antruoju variantu. Pats savaime visuomenės požiūris į sąmokslo teorijas – labai pamokantis. Kai pradedi analizuoti šį fenomeną, iškart susiduri su būdingiausiais manipuliavimo protais metodais. „Sakote, sąmokslo teorija? Cha cha cha…“ O į klausimą, kas jus taip prajuokino, mažai kas apskritai teikiasi atsakyti. Pamanykit, kokios kvailystės… T.y. dialogas neužsimezga, požiūris į problemą taip tvirtai įkaltas į smegenis, kad net nereikalaujama įrodymų. Bet jeigu ir pavyksta prakalbinti oponentą, tai daugeliu atvejų argumentų jis nepateiks. Čia mes regime įtaigą, kitaip sakant – pritarimą idėjai be kritiško jos apmąstymo ir be idėjos esmės supratimo. O juk tai – manipuliacinių technikų pagrindas.

Tada iškyla klausimas: jeigu sąmokslo teorija tokia kvaila, tai kam tada reikia kovai su ja pasitelkti manipuliavimo protais technologiją? Papasakokite, kas vyksta iš tikrųjų, pademonstruokite, kodėl ši teorija neteisinga ir absurdiška, žodžiu, įkalkite į karstą paskutinį vinį ir pamirškite ją. Betgi ne, realybėje viskas vyksta kitaip. Vietoje paaiškinimo – manipuliavimas, išjuokimas, sukarikatūrinimas, t.y. iš esmės teorijos paneigimo nėra. Įsiminkime šį svarbų momentą, jo mums dar prireiks. O kadangi oficialiojoje žiniasklaidoje apie sąmokslo teorijas nieko nerasime, teks patiems išsiaiškinti.

Iš pradžių išsiaiškinkim, apie ką eina kalba. Dar vienas būdingas manipuliavimo protais technologijos bruožas yra sąvokų miglotumas. Aiškumo nebuvimas, svarstant klausimą, leidžia manipuliatoriams klijuoti etiketes ištisam įvairiausių reiškinių spektrui.

Džordžas Entinas, Pensilvanijos universiteto garbės daktaras, siūlo tokią sąmokslo teorijos esmės traktuotę:

„Sąmokslas – tai neteisėti veiksmai, kuriuos daro nedidelė, slaptai veikianti žmonių grupė, nusprendusi paskuti istorijos procesą kita linkme, pavyzdžiui, nuverčiant vyriausybę. Tuo tarpu sąmokslo teorija – tai bandymas paaiškinti įvykį arba įvykių seką kaip sąmokslo rezultatą. Konspiratyvizmas kaip mentalitetas nagrinėja visus svarbius įvykius iš sąmokslo teorijų pozicijų“.

Internetiniuose žinynuose galima rasti labai panašų sąmokslo teorijos apibūdinimą:

„Sąmokslo teorija – konspirologijos dalis, kurią plačiausiai nušviečia meno kūriniai ir žiniasklaida. Reiškinio esmė – tikėjimas tuo, kad esama vieno ar kelių kruopščiai slepiamų sąmokslų, kuriuose dalyvauja šio pasaulio galingieji: prezidentai, aukšto rango spectarnybų pareigūnai, turtuoliai, tarptautinių organizacijų vadovai, religiniai hierarchai, slaptų draugijų nariai ir panašiai. Kaip tokio sąmokslo tikslą, dažniausiai nurodo žmonijos kvailinimą ir pavergimą (ar bent jau sąmokslo dalyvių siekį įgyti neribotą valdžią). Nereikėtų painioti to su rūmų perversmų fenomenu. Esama taip vadinamų mažųjų sąmokslo teorijų, jos pateikia kitokį nei oficialusis atskirų istorinių epizodų traktavimą, kai veikiančiomis jėgomis įvardijamos įvairios slaptos jėgos.“

„Konspirologija – pažiūrų sistema, istorijos ir politologijos mokslų srovė, paaiškinanti vienus ar kitus įvykius kaip slaptų jėgų (slaptų draugijų, spectarnybų, ateivių iš kosmoso, okultinių reiškinių ir pan.) sąmokslo pasekmę. Pradinė konspirologijos aksioma – tai idėja, kad egzistuoja slapta bendrija, kurios nariai siekia pajungti sau visą pasaulį ir sukurti visiškai naują tvarką, kurioje jie užims svarbiausias pozicijas ir taps vienvaldžiais valdovais. Taip pat svarbu, kad pati tariama santvarka bus ne šiaip bet kokia, o tiesiog priešinga dabar egzistuojančiai ar anksčiau egzistavusiai, t.y. natūraliai. Pačią slaptą bendriją sudaro ne šiaip blogi, bet paprasti žmonės, o ypatingi „blogio genijai“, kurie tuo pat metu turi tam tikrą fundamentalią tipišką anomaliją, lyginant su normalia žmonija“.

Iš pradžių apvalykime apibūdinimą nuo akivaizdžiai manipuliacinių nesąmonių, tokių kaip „blogio genijus“, „okultinės jėgos“ ir panašiai. Tada iškelkime klausimą, ar būtinai sąmokslininkų veiksmai turi būti neteisėti, apie ką kalba Entinas? Manau, šis apibūdinimas nereikalingas ir labai susiaurina mūsų tyrimo objektą.

Rezultatas toks: sąmokslo teorijos požiūriu, istoriniu subjektu tampa grupė įtakingų žmonių, kurie išsikėlė sau konkretų tikslą ir šito tikslo siekia.

Paaiškinkit man, kas šioje traktuotėje yra taip kvaila ir juokinga, kad praktiškai visiškai užblokuoja bet kokius mėginimus aptarinėti sąmokslo teorijas? Juk nieko nestebina faktas, kad egzistuoja lobistinės grupės, „stumiančios“ įtakingų organizacijų interesus. Pats terminas „lobizmas“ nekelia noro nepatikliai kikenti, o juk šis terminas tiksliai atitinka sąmokslo teorijos esmę. Niekas neabejoja, kad gali egzistuoti finansinės-pramoninės ar netgi nusikalstamos grupės, kurios atveda į valdžią politikus, kurie vėliau aptarnauja tų grupių interesus. Niekas nenustemba, išgirdę, kad šalyje esama įtakingų žmonių, pavyzdžiui, stambūs verslininkai, kurie siekia savo grupinių ir asmeninių interesų. Sąvoka „savas senatorius“, kai kalba eina apie žmogų, prastumtą į valdžią kokios nors stambios verslo struktūros, yra tokia įprasta amerikiečių politiniame leksikone, kad nebesukelia jokios aštresnės reakcijos.

O ar daug tokių įtakingų žmonių? Žinoma, nedaug, būtent dėl to, kad kalba eina apie asmenis, turinčius galimybę prastumti jiems naudingus įstatymus ir sprendimus aukščiausiuose lygmenyse. Kitaip sakant, čia akivaizdus dar vienas sąmokslo teorijos elementas – siaura įtakingų žmonių grupė. Einam toliau. Argi kas nors nustebs, sužinojęs, kad praktiškai visa mūsų šalies ekonomika kontroliuojama labai nedidelės žmonių grupės? Juk čia tokia banalybė, kad ji jau seniai neaptarinėjama. Tas pats pasakytina apie visas kitas pasaulio šalis, kurių ekonomika ir resursai priklauso ir/arba valdomi nedidelės saujelės žmonių, priklausančių negausiems finansiniams-pramoniniams klanams, dauguma kurių turi ilgą istoriją.

Ar taip jau šokiruojančiai atrodo prielaida, kad minėtų klanų atstovai gali koordinuoti tarpusavyje savo veiklą, susitarti, vykdyti suderintą politiką. Kas kvailo tokioje prielaidoje? Žinomas amerikiečių žurnalistas Ričardas Konifas ilgą laiką tyrinėjo turtingiausių pasaulio šeimų gyvenimo būdą. Savo pastebėjimus jis išdėstė knygoje „Natūrali turtingųjų istorija“, kuri tapo bestseleriu. Knygoje autorius paprastai pasakoja apie tai, ką pasaulio elito atstovai valgo, kuo rengiasi, kaip ilsisi, kokie santykiai viešpatauja jų rate ir panašiai. Konifas nerašo nė žodžio apie sąmokslus, bet štai įdomus dalykas: iš jo knygos matyti, kad praktiškai visi pasaulio verslo elito atstovai vienas kitą pažįsta iš veido. Jų vaikai lanko tas pačias mokyklas, o vėliau mokosi tuose pačiuose universitetuose. Rengiasi jie pas tuos pačius kutiurjė, perka tas pačias ekskliuzyvines mašinas pas tuos pačius pardavėjus. Pramogaudami jie lankosi tuose pačiuose uždaruose klubuose, ilsisi tuose pačiuose kurortuose, t.y. nuo kūdikystės verda tose pačiose sultyse. Ir nors pasaulinį elitą sudaro įvairių tautų atstovai, jie turi bendrą vertybių sistemą, turi savo atpažinimo ženklų sistemą, savo temų ratą pokalbiams. Iš esmės mes čia turime reikalą su savotiška kvazitauta. Pats Konifas juokais vadina juos atskira žmonių rūšimi. Juokas juokais, o dalis tiesos tame yra. Visi matome, kaip smarkiai skiriasi elilinis turtingiausias sluoksnis nuo likusių žmonių. Ar verta aiškinti, kad ten kur ekonomika, ten ir politika? Ar verta aiškinti, kad stambiausių žiniasklaidos imperijų vadovai yra elito dalis? Kitaip sakant, politiniai, ekonominiai ir informaciniai klausimai sprendžiami siauroje įtakingų asmenų grupėje, ir tų asmenų interesai yra glaudžiai persipynę.

Sudėlioję mozaikos detales, gauname gryniausio pavidalo sąmokslo teoriją:

● Yra grupė įtakingų žmonių šalyje ir plačiau – pasaulyje;

● Šie asmenys turi galimybę užsiimti sėkminga lobistine veikla prastumiant jiems naudingus sprendimus aukščiausiame lygmenyje (parlamentas, vyriausybė, prezidentas);

● Įtakingi asmenys sugeba susitarti tarpusavyje, vadinasi, vykdyti tarpusavyje koordinuotą politiką.

Kiekvienas punktas teisingas ir visiškai nejuokingas, o sudėjus juos drauge – gauname „sąmokslo teoriją“, kurios net aptarinėti padorioje kompanijoje negalima. Gauname teoriją, su kuria tapatinami paranojikai ir psichopatai, tikintys tuo, kad naftos kainas didina „žali žmogeliukai“.

Pamėginkime žengti savo samprotavimuose dar toliau. Pamėginkime pasvarstyti, ar naudinga pasauliniam elitui afišuoti savo veiklą? Pasaulio elito atstovai gyvena labai uždarai. Įvairiausi paparaciai, žinoma, sąžiningai aprūpina likusią žmonijos dalį „žvaigždžių“ nuotraukomis, tačiau tai tik paviršiaus putos, žurnalistai neįsileidžiami ten, kur daromi rimti sprendimai. Reikia mokėti atskirti vietas, kuriose svarstomi rimti klausimai nuo įvairiausių balaganinių „samitų“ ir „susitikimų“. Visi jie yra tik pokalbių šou atmaina, skirta masiniam vartojimui. Tegu sau liaudis žiūri per televizorių žvalius politikų pasisakymus ir klausosi jų begalinio pliurpimo apie partnerystę, draugystę ir bendradarbiavimą, kompromisų paiešką ir kitokius niekus. Nepainiokite kalbančios galvos, kurią įstatė į televizorių korporacija, su pačios korporacijos vadovybe. Tai visiškai skirtingi žmonės ir apie savo susitikimus bei derybas jie netrimituoja visose sankryžose. Konifas pateikia charakteringą tokio „kuklumo“ pavyzdį: leidybinės-informacinės grupės Thompson vadovas lordas Kenetas Tompsonas yra vienas turtingiausių ir įtakingiausių pasaulio žmonių, tačiau jis beveik nežinomas savo gimtajame mieste. Jį ten mažai kas atpažįsta iš veido. Ne pro šalį būtų pacituoti ir Parševą:

„…jūs galite apsilankyti su ekskursija JAV Kongrese ir pasiklausyti jame debatų, tačiau tuomet, kai posėdžiauja tarptautinio Valiutos Fondo vadovybė, žurnalistai neprileidžiami netgi arčiau pastato“.

Dėl visiškai natūralių priežasčių valdančiam elitui nėra naudinga afišuoti savo veiklos. Viešai prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta šalyje ir pasaulyje jiems visiškai nenaudinga, tam egzistuoja kalbančios galvos. Vyriausybės keičiamos kaip pirštinės, prezidentai renkami kas 4 metus, o finansiniai-pramoniniai klanai ir jų interesai egzistuoja dešimtis ir šimtus metų. Jau vien tai apie daug ką byloja.

Tačiau paprastas informacijos apie save nutylėjimas – nepakankamai efektyvus būdas išlikti pilkuoju kardinolu. Gerokai patikimiau padaryti taip, kad pati valdančio elito, tikrojo, o ne viešojo, veikla nebūtų aptarinėjama. O kad tai būtų padaryta, nėra nieko lengviau kaip išjuokti bet kokius paprasto žmogaus mėginimus įžvelgti istoriniuose įvykiuose ne aklą atsitiktinumų derinį, ne objektyvių dėsnių, kurie nuo žmogaus nepriklauso, veikimą, o atskirų įtakingų asmenybių ir siaurų elitinių grupių valią.

Štai dėl ko žiniasklaida pateikia sąmokslo teoriją tokiu beprotišku pavidalu, su visais tais „masonais“, operetiniais „blogio genijais“, „visagaliais spectarnybų agentais“ ir kitais tautosakos personažais. Ir pats terminas „sąmokslo teorija“ pats savaime yra pakankamai karikatūriškas. Taip ir išplaukia prieš akis kino ir literatūros „sąmokslininkai“, kurie susirenka kažkokiuose niūriuose požemiuose, prieš tai prisidengę veidus klounų puskaukėmis ir susitarę naudoti idiotiškus parolius. Nieko nuostabaus, kad tuos, kurie tiki šitais kliedesiais, įtaria psichikos problemomis.

O dabar įsivaizduokite kitą paveikslą. Privačiame klube susirenka respektabilūs žmonės aptarti savo reikalų. Kadangi verslas, politika ir PR’as – labai glaudžiai susiję dalykai, tai šiame klube galime sutikti ir verslininkų, ir politikų ir žurnalistų. Kvaila? Visiškai ne. Ir senovės romėnai, kurie savo garsiąją romėnų teisę grindė principu „ieškok, kam tai naudinga“, nebuvo kvailiai. Mūsų laikais šis principas neprarado aktualumo.

Galima gėrėtis visais tais „ekologų judėjimais“, bet bus geriau atkreipti dėmesį į tai, kad jų neįmanoma nutempti šalin nuo karinių objektų. Galima tikėti visomis tomis šeimos planavimo organizacijomis, bet geriau atkreipkite dėmesį, kad savo propagandą mažinti gimstamumą jos varo šalyje, kuri jau ir taip išmiršta pašėlusiais tempais. Galima pakikenti, prisiminus triukšmą dėl „Dutūkstantųjų metų problemos“, kai žmones gąsdino kompiuteriniu kolapsu, bet geriau prisiminkime kaip iš šito isteriško triukšmo pasipelnė komercinės organizacijos, gavusios užsakymus prevencinei kovai su menama, kaip paaiškėjo vėliau, grėsme. Taip kad patys spręskite, iš ko jūs juokiatės – iš vargšų paranojikų, ar iš savęs pačių.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!