ISTORIJA - MŪSŲ LAIKAI
balandžio 29, 2017

Kaip stojosi ant kojų Vakarų kapitalizmas. Golodomorai ir žudynės kolonijose (4)

Kaip stojosi ant kojų Vakarų kapitalizmas. Golodomorai ir žudynės kolonijose (4)

PAVYZDINGAS AMERIKIETIŠKAS KARAS

1898 metų Amerikos-Ispanijos karas ir po jo sekęs Filipinų užkariavimas – būtent šie įvykiai davė startą visai serijai JAV armojos plėšikiškų žygių už Amerikos kontinento ribų. Tokių žygių devizu galima laikyti šūkį: „Jūs turite tai, ko mums reikia – laukite svečių“.

Didžiąją savo kolonijų dalį ispanai prarado dar trečiame XIX amžiaus dešimtmetyje.

Šio užjūrio ispanų valdų atėmimo proceso užkulisiuose slėpėsi Anglija, kuri teikė Lotynų Amerikos sukilėliams visą reikalingą pagalbą, tame tarpe ir karinę, logistinę, informacinę. Pavyzdžiui, anglų eskadra, vadovaujama Kokreilio, permetė San Martino sukilėlių armiją iš Čilės į Peru. O Simonas Bolivaras, jau po sukilimo pradžios apsilankęs Londone, sugebėjo už dosnias britų subsidijas priverbuoti ištisą legioną europiečių samdinių.

Išsilaisvinusi nuo ispanų, Lotynų Amerika nepavirto vieninga nepriklausoma valstybe, kaip svajojo Bolivaras, ji visto krūva bananinių respublikų. Už jų demokratiškų fasadų slypėjo anglų, o paskui ir amerikiečių diktatas, anglų, o paskui amerikiečių monopolijos, milžiniška socialinė atskirtis, vietinių gyventojų genocidas, nesibaigiantis negailestingai išnaudojamų valstiečių-peonų skurdas, visiškai atvira ar šiek tiek užmaskuota vergija plantacijose, stambių žemvaldžių privačių armijų teroras, stambūs magnatai ir užsienio agentai renkamuose valdžios organuose.

Ir šis „išvadavimas“ tapo pavyzdžiu, matrica visiems kitiems „išvadavimams“ – jau už Lotynų Amerikos ribų.

Tačiau po visų amputacijų, Ispanijos Karūna išsaugojo dar kelis užjūrio perlus – gražias salas su pačiais įvairiausiais resursais ir įsikūrusias svarbiuose jūsų komunikacijų punktuose.

Amerika mūsų nagrinėjamu laikotarpiu jau buvo galutinai susidorojusi su savo vietiniais indėnais, jų skaičius buvo sumažintas deportacijomis ir genocidu. 1860-1890 metais žemė, kuri dar priklausė indėnams kontinento vakaruose, buvo padalinta į sklypus ir išdalinta fermeriams kolonistams, ir iškart prasidėjo žemės nuosavybės stambinimo procesas. Smulkūs ūkiai bankrutavo ir per bankus atitekdavo stambioms kapitalistinėms bonanza farms. Miestus užtvindė nusigyvenę fermeriai ir imigrantai. Audringai plėtojosi pramonė, kurią saugojo didžiuliai protekcionistiniai tarifai. Būtent per protekcionistinius įstatymus karjerą padarė tuometinis prezidentas Makkinlis (liberalų kalbos apie didžią neribojamos konkurencijos naudą – tai produktas, skirtas kvailinti užsienio vartotojams, kai Vakarų kompanijoms prireikia užsienyje užgrobti svetimas rinkas ir sunaikinti svetimą pramonę). Amerikos kapitalui reikėjo įvairiausių pigių žaliavų, saugių rinkų pagamintai produkcijai ir jūsų komunikacijų, apsaugotų karinėmis bazėmis.

Karas su Ispanija prasidėjo po intensyvios laikraštinės kampanijos apie „ispanų žiaurumus“. Tokia preliudija karinei agresijai vėliau taps standartine.

1898 vasario 15 Havanos reide sprogo šarvuotis „Meinas“. Jokių motyvų tokiais diversijai akivaizdžiai silpnesni ispanai neturėjo – nejaugi jie norėjo paspartinti karą su JAV? Apie purvinus teroro akto užkulisius liudija ir tai, kad praktiškai visi laivo karininkai tuo metu buvo krante. Amerikiečiai, nedelsdami apkaltinę ispanus, pareikalavo, kad ispanų Karūna atsisakytų Kubos ir balandžio 21 dieną be karo paskelbimo pradėjo kovinius veiksmus. Toks karo pretekstas tapo pavyzdžiu daugumai karų, kuriuos Amerika kariauja iki mūsų dienų.

Per šimtą metų schema buvo nušlifuota iki tobulumo.

Kažkokia šalis kenčia nuo laisvės, demokratijos, teisėtumo deficito, dėl to, kad ten nesilaikoma žmogaus teisių ir t.t. (realybė: Amerikos vyriausybei ir kapitalui reikalingi tos šalies resursai).

Priešas baisus ir žiaurus (būsima auka silpna ir neturi galingų sąjungininkų).

Klastingas priešas jau puldinėja mūsų piliečius, mes turime gintis (Amerikos vyriausybė nugalabino porciją savo piliečių ir suvertė kaltę būsimai aukai).

Amerikos kareiviai nenugalimi, visuomenė džiūgauja (kareiviai naikina viską, kas pasipainioja po kojomis, juda ir kvėpuoja).

„Mes atnešėme šiai šaliai laisvę, demokratiją, teisėtumą, žmogaus teises ir t.t.“ (Amerika gavo tos šalies resursus ir neatiduos, kol nesuvartos iki galo).

Paprasta ir efektyvu.

Rugpjūtį ispanų pasipriešinimas Kuboje, Filipinuose ir Puerto Rike buvo palaužtas. Be to, Filipinuose patriotų judėjimas praktiškai savarankiškai sutriuškino ispanus, amerikiečių kariškiams beliko tik išdidžiai įžengti į Manilą.

1898 gruodžio 10 dieną Paryžiaus taikos susitarimas įtvirtino agresijos rezultatus. Ispanija „oficialiai“ perdavė Valstijoms Filipinus, Puerto Riką ir Guamą. O taip pat ispanai apmokėjo JAV išlaidas savo pačių užpuolimui – 25 milijonus dolerių. Kuba, formaliai paskelbta nepriklausoma, taip pat buvo okupuota amerikiečių.

Prezidentas Makkinlis apibrėžė okupacijos statusą kaip „geranorišką asimiliaciją“ ir „švelnų teisėtumo ir teisingumo režimą“ (tuomet, kaip matome, amerikiečių vyriausybė dar nebuvo taip užsiciklinusi ties „laisvės ir demokratijos“ lozungais, kaip šiandien). Beje, Makkinlis žuvo prezidento poste nuo kulkos, kurią paleido „anarchistas“ – galbūt išties dangaus rūstybė nubaudė plėšikiško karo organizatorių.

1899 metų vasario 4 amerikiečiai pradėjo karo veiksmus prieš Filipinų respublikos vyriausybę, kurią suformavo patriotai. Filipinų respublikos daliniai netrukus pavirto partizanų būriais, kariaujančiais prieš įkyrius „išvaduotojus“ – prasidėjo pirmasis Azijoje partizaninis išsilaisvinimo karas.

Daugiau kaip du metus 120 000 amerikiečių kareivių atkakliai naikino partizanus ir visus, kurie buvo įtariami jų rėmimu.

Tuo pat metu amerikiečiai visokeriopai skatino nesutarimus filipiniečių vadovybėje. Prezidentas E. Aginaldas (turtingos valdininkų ir dvarininkų giminės atstovas) nušalino nuo valdžios vyriausybės vadovą Mabinį ir, matomai, parėmė sąmokslą prieš vyriausiąjį kariuomenės vadą Luną. Sąmokslas baigėsi jo nužudymu.

1901 metais Aginaldas buvo sučiuptas amerikiečių ir iš kalėjimo paragino tėvynainius sudėti ginklus. Tačiau partizaninė kova kai kuriuose regionuose tęsėsi iki 1913 metų. Karinių veiksmų metu žuvo 4200 amerikiečių ir 16 000 partizanų (visai neblogas Filipinų patriotams santykis, turint galvoje milžinišką ginkluotės skirtumą).

Užkariaujant Filipinus, žuvo, oficialiais duomenimis, 200 000 taikių gyventojų. Turint galvoje, kad masinių bombardavimų tais laikais amerikiečiai dar nenaudojo, galima daryti prielaidą, kad dauguma žmonių buvo sunaikinta senu geriu senelių išrastu būdu – durtuvais, peiliais ir kulkomis.

Vien Balangigo regione Samaro saloje amerikiečiai 1901 metais išskerdė apie 10 000 žmonių, vadovaudamiesi paprastu principu „žudyti visus, kurie yra aukštesni už vežimo ašį“, šį principą naudojo dar Čingischanas. Čia buvo nušauti ir paskersti durtuvais visi žmonės, vyresni nei 10 metų.

Žinios apie masinius sušaudymus ir kankinimus, kurie buvo taikomi tiek karo belaisviams, tiek taikiems gyventojams, pasiekė Ameriką, tačiau tenykštė „laisvoji spauda“ visu tuo nelabai domėjosi, kaip ir liberalioji visuomenė kitose Vakarų šalyse. Anglija tuo laikotarpiu tą patį darė Pietų Afrikoje ir Sudane, Belgija – Konge, Prancūzija – Madagaskare, Vokietija – Pietvakarių Afrikoje. Turint kulkosvaidžius, buvo labai gera ir malonu kariauti prieš ietis ir strėles.

Ten, kur pasibaigdavo karinė kolonijų pavergimo stadija, prasidėdavo plėšimas. Gamtos resursų pasisavinimas, bendruomenių nuosavybės ekspropriacija ir bendruomeninės ūkinės veiklos sistemos likvidavimas, priverčiamieji darbai su griežtomis bausmėmis „tingiems čiabuviams“ – štai šitie dalykai ir plėtojo „demokratiją“ Vakarų šalyse. Taip kad tų šalių solidarumas, kalbant apie kolonializmą, buvo nepajudinamas.

Kas gi įvyko vėliau Filipinuose? Salos tapo pilnaverte JAV kolonija, pigių žaliavų tiekėjomis, be to, vaidino svarbų vaidmenį kariniuose reikaluose. Amerikiečių karinė bazė Korechidoro saloje buvo praktiškai nepažeidžiama. Amerikiečiai įvykdė Filipinuose kultūrinę revoliuciją, sparčiai pakeitė ispanų kalbą į anglų – čiabuviai turi suprasti savo šeimininkus.

Įdomu, kad 1942 metais Filipinuose amerikiečiai patyrė tikriausiai labiausiai žeminantį pralaimėjimą per visą istoriją. Gegužės 6 dieną amerikiečių armija Manilos rajone, Korechinoro tvirtovėje bei Bataano pusiasalyje pasidavė trigubai mažesniems kariškių skaičiumi japonų daliniams, į nelaisvę pateko 50 000 amerikiečių ir dvigubai daugiau čiabuvių, kuriems vadovavo amerikiečiai karininkai ir puskarininkiai.

Kapituliavo Amerikos armija ir likusioje Filipinų teritorijoje. Ši kapituliacija akivaizdžiai parodė, kaip iš tikrųjų kariauja Amerikos armija, jeigu neturi gigantiško pranašumo ginkluote, aviacija, laivais, jeigu nuo pagrindinio jos priešo amerikiečių neskiria saugus okeanas.

Į Filipinus amerikiečiai sugrįžo 1944 spalį. Kadangi karo metu japonai jau sukūrė Filipinuose marionetinę „nepriklausomą“ respubliką, tai ir amerikiečiai negalėjo nesuteikti filipiniečiams tos pačios rūšies „nepriklausomybės“. Tai nutiko 1946 metais. Ir „nepriklausomi“ Filipinai sparčiu žingsniu nužygiavo bananiniu Lotynų Amerikos keliu. Pradžiai, tiesa, prezidento Rochaso armija, kurią apginklavo ir apmokė amerikiečiai, numalšino valstiečių pasipriešinimą centriniame Lusone ir per penkis metus negailestingo pilietinio karo sutriuškino judėjimus, kariavusius prieš japonų okupaciją.

Būdingas naujosios respublikos ypatumas – Amerikos monopolijų viešpatavimas ir amerikiečių kariuomenės dislokavimas, valstybės, kaip žaliavų tiekėjos Amerikai statuso užkonservavimas, neišvengiama tokioje situacijoje korupcija, ir privačių oligarchų armijų savivalė. Kaip neretai atsitikdavo Lotynų Amerikoje, bananinė respublika ilgiems metams pavirto bananine diktatūra, kai „mirties eskadronus“ pakeitė viską užvaldžiusi armija. Kita vertus, diktatorius Markosas įvykdė kelias populiarias reformas, kad būtų sumažinta socialinė įtampa – dalį žemių atėmė iš dvarininkų ir perdavė valstiečiams, nuginklavo privačias armijas, apribojo Amerikos kariškių veiklą. Kai diktatūra tapo nebeaktuali, nusilpus kairiesiems politniams judėjimams devinto dešimtmečio pabaigoje, buvo vėl atkurta bananinė demokratija ir prie įprastos veiklos sugrįžo „mirties eskadronai“. Vien XXI amžiaus pradžioje, valdant prezidentui Makapang-Arojui, įvykdyta daugiau kaip 800 politinių žmogžudysčių (tai tik oficialiai dokumentuotos).

Šaltinis

Comments are closed.