ISTORIJA - MŪSŲ LAIKAI
vasario 1, 2017

Kaip stojosi ant kojų Vakarų kapitalizmas. Golodomorai ir žudynės kolonijose (1)

Kaip stojosi ant kojų Vakarų kapitalizmas. Golodomorai ir žudynės kolonijose (1)

Tai tik keturi kolonializmo epizodai iš daugybės panašių – kaip Vakarai kūrė savo gerovę kolonijų sąskaita, nesibodėdami masinių žudynių ir vietinių gyventojų ūkio naikinimo.

Airijos skeletas Anglijos spintoje

Kiekvienas mūsų anglomanas be jokios abejonės žino apie Magna Charta (kuris iš tikrųjų buvo tik teisinis aktas, dovanojantis naujas privilegijas stambiems feodalams, o ne „laisvės aušra“). Tačiau, akiračio išplėtimo labui, derėtų susipažinti ir su karaliaus Edvardo III Kilkeno statutu, pagal kurį buvo žudomi visi anglai, kurie nešioja airiškus drabužius, veda aires ir suteikia savo vaikams airiškus vardus.

„Nužudytųjų, kad ir kokiam luomui jie būtų priklausę, galvas reikėjo nukirsti ir atnešti į tas vietas, kur jis (pulkininkas) įsikurdavo nakčiai, ir sudėlioti jas palei kelią, vedantį link jo palapinės, kad visi, einantys pas jį su reikalais, jas pamatytų. Galvos turėjo įbauginti. Mirusiems jau vis vien, o gyvieji tegu baisisi, pamatę savo tėvų, brolių, vaikų, giminaičių ir draugų galvas“. – toks buvo angliškas valdymo stilius Airijoje jau Elžbietos I laikais. Nuo to laiko įvesta vietinių gyventojų skurdinimo, konfiskuojant jų žemes anglų kolonistų naudai, sistema.

Teritorijos išvalymas nuo vietinių gyventojų, kad paskui ją galima būtų perduoti anglų kolonistams (planters) buvo vykdomas ir naikinamaisiais reidais. 1575 metais žymusis piratas ir Lotynų Amerikos miestų siaubėjas Frensis Dreikas pasižymėjo ir Airijoje – per jo reidą Retlino saloje buvo išskersta 600 MakDonelių klano narių.

Malšinant sukilimą Olsteryje, anglų kariškiai buvo apdovanojami už tam tikrą išvytų iš namų ir sunaikintų airių skaičių: kavaleristui – po 240 morgų žemės, pėstininkui – 120.

Valdant karaliui Jokūbui Stiuartui, Anglijos valdžia užsiėmė Airijoje tuo pačiu, kuo ir pačioje Anglijoje – bendruomeninių žemių ir atitinkamų socialinių formų naikinimu, dėl ko valstiečiai buvo nuvyti nuo savo žemių. Airijos vietininkas lordas Čičesteris išleido proklamaciją, kuri paskelbė klanų narius laisvais nuo bet kokios klano vado valdžios. Po to pasiūlė laikyti Airiją Amerikos ekvivalentu, ir iškart prasidėjo airių žemių dalinimas anglų protestantams – sklypais po 1000 ir 1500 akrų.

Jeigu klano vadas žūdavo ar pabėgdavo, visa visų klano narių žemė tapdavo britų karūnos nuosavybe. Tartum jokių airių ten ir nebūta.

Airija tapo anglų kolonializmo poligonu, toks stilius – pasisavinti čiabuvių nuosavybę, tartum tie neegzistuotų, bus panaudotas ir kitose britų kolonijose. Netrukus Olsteryje 195 000 akrų žemės perėjo į anglų ir škotų kolonistų rankas, o airiams beliko vos 70 000 akrų. Be to, žemvaldžiams protestantams buvo uždrausta netgi išnuomoti žemę airių valstiečiams – tegu miršta iš bado.

Ne vien britų monarchai stengėsi sužlugdyti airius. Britų Ilgasis Parlamentas 1642 metais priėmė įstatymą dėl masinės airių žemių konfiskacijos. Kad parlamentarai galėtų padengti skolas savo kreditoriams.

Kromvelio žygis į Airiją, pražudęs pusę salos gyventojų – 616 000 žmonių – prasidėjo nuo buržuazinės revoliucijos vado žodžių, kad Anglija nudirbs didžiulį darbą, naikindama kraugerius airius bei jų pakalikus. Drohedos, Veksfordo ir kitų miestų gyventojai buvo išnaikinti netgi tais atvejais, jeigu kapituliavo su sąlyga, kad jiems bus išsaugota gyvybė. 100 000 airių buvo parduoti į vergiją Vest Indijoje.

1652 parlamento aktas „Dėl Airijos sutvarkymo“ visiškai atėmė žemes iš visų airių, kurie dalyvavo sukilimuose prieš anglus. O tie, kurie nedalyvavo – irgi iš esmės visko neteko. Trečdalį žemės iš jų paprasčiausiai atėmė, o vietoje likusių dviejų trečdalių „suteikė“ sklypus nederlingame uolėtame Konaute, salos vakaruose.

1653 rugsėjo 27-osios parlamento aktas pademonstravo tikrą kapitalistinio teisingumo triumfą – iki 1654 gegužės 1-osios airiai katalikai turėjo persikelti už Šenono upės, į Konautą. Jeigu kas nors iš airių po nurodytos datos liks šiapus upės, bus nubaustas mirtimi. Pasilikti buvo leidžiama kol kas tik mažamečiams ir samdiniams, kurie dirbo šeimininkams anglams.

Už pagautą ar nužudytą airį, pasilikusį neleistinoje teritorijoje, buvo mokamas neblogas užmokestis. Jau XVII amžiuje 85% visų airiams priklausančių žemių buvo konfiskuotos ir perduotos kolonistams protestantams iš Anglijos ir Škotijos.

Tačiau ir paskui Anglija žemino ir žlugdė Airiją. Airiams katalikams buvo draudžiama nešioti ginklą, užimti kokius nors visuomeninius ar valstybinius postus, būti mokytojais arba advokatais, turėti žemės, nuomotis brangų butą, turėti gerą arklį, būti globėjais vaikams ir siųsti nuosavus vaikus mokytis į užsienį. Policininkas galėjo bet kuriuo momentu įeiti į kataliko airio namus ir pareikalauti parodyti vaikus. Jei kurio nors vaiko nėra namuose – „aha, jis mokosi Prancūzijoje!“ – visas šeimos turtas buvo konfiskuojamas. Kunigas, sutuokęs kataliką ir protestantę arba katalikę su protestantu, buvo baudžiamas mirtimi (1725 metų įstatymas).

XVIII amžiuje nukapotų galvų jau neberikiavo šalikelėse, atsirado taupesnių salos gyventojų naikinimo būdų.

„Trečdalis pajamų, gaunamų iš nuomos Airijoje, išleidžiamas Anglijoje, kas drauge su pelnais, pensijomis ir kitomis pajamomis sudaro beveik pusę karalystės pajamų, ir visas grynas pelnas tenka Anglijai. Šitie nuomos mokesčiai išspaudžiami iš nuomininkų kūno, kraujo, drabužių ir būstų. Nuomininkai gyvena blogiau už anglų elgetas“. – rašė Džonatanas Sviftas straipsnyje „Trumpa Airijos valstybės apžvalga“.

XIX amžiaus pradžioje kiekvienais metais iš Airijos į lendlordų, gyvenančių Anglijoje, kišenes buvo išsiurbiama daugiau kaip milijonas svarų sterlingų nuompinigių.

Airijos pramonė buvo sunaikinta, kad nekonkuruotų su Anglijos pramone. Taip pat Airijai uždraudė tiesiogiai prekiauti su kitomis britų kolonijomis. Buvo sunaikinta airių laivų statyba ir aukštais eksporto muitais užsmaugta airiškos vilnos gamyba.

Palyginti derlingoje šalyje badas, nusinešantis tūkstančius gyvybių, tapo įprastu reikalu.

Dž. Sviftas rašė, kad „visi keliai, gatvės ir namų durys apgultos elgetaujančių moterų, paskui kurias seka 5-6 vaikai, maldaujantys iš praeivių išmaldos“, o jo amžininkas lordas vietininkas pranešė Londonui, kad miestų grioviuose voliojasi lavonai žmonių, kurių burnos užterštos žole, kuria jie bandė numalšinti alkį paskutinėmis gyvenimo minutėmis.

Panaikinus XIX amžiaus penktame dešimtmetyje įstatymus dėl grūdų, kurie stimuliavo lendlordų grūdų gamybą, prasidėjo jų milžiniškų dvarų valymas nuo smulkių nuomininkų. Anglų žemvaldžiai ryžtingai vijo airius nuo žemės, užleisdami jiems pašarų gyvuliams auginimą.

Iš pažiūros nekaltas perėjimo prie produkcinės gyvulininkystės procesas labai brangiai kainuos airių tautai. Airių valstiečiai katalikai liks savo mažuose sklypeliuose, kur tik dosni viešnia iš Amerikos – bulvė – gelbės nuo bado mirties. Tam tikrą laiką.

Kai 1845 metais viešnią pražudė grybelis, Airijoje prasidėjo tikras golodomoras. Iki 1851 metų salos gyventojų skaičius sumažėjo beveik trečdaliu.

„Mes įėjome į lūšną. Tolimame kampe, dūmuose, susisukę į skudurus, gulėjo trys vaikai su įdubusiomis akimis, paskutinėje distrofijos stadijoje. Virš smilkstančių durpių likučių rymojo dar viena figūra, laukinė, beveik nuoga, beveik nežmogiška iš pažiūros. Gailiai stenėdama, sudžiūvusi senutė maldavo mūsų duoti jai ką nors, rodydama rankas, ant kurių oda buvo nukarusi nuo kaulų….“ – rašo anglų autorius, aplankęs Airiją 1847 metais. Ir tuo pat metu didžiulės karvių, avių ir kiaulių kaimenės keliavo sulig kiekvienu atoslūgiu iš 13 Airijos uostų į Angliją, ir dvarininkai gauna nuompinigius bei keliauja jų išleisti į Angliją, o šimtai varguolių krinta ir miršta pakelėse dėl maisto trūkumo.

Netgi pakeliui į Ameriką iki 30% besigelbstinčių nuo bado airių žūdavo nuo šiltinės ir distrofijos.

Airijos žūtis nesukėlė kokio nors gailesčio Londonui, kur privatūs fondai ir vyriausybė kratėsi įsipareigojimų teikti badaujantiems pagalbą. Toks delsimas turėjo savo tikslą. Mirtingumas nuo bado ir emigracijos apvalė žemes nuo nerentabilių gamintojų ir atlaisvino vietą tobulesniam žemės ūkiui. Kaip nebūtų keista, tačiau katalikiškos Airijos genocidas nesukėlė didesnio susidomėjimo katalikiškose Europos šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Lenkijoje.

Užtat anglų propagandistai pasidarbavo iš peties, perkeldami visą kaltę nuo anglų valdančiosios klasės grybeliui, sunaikinusiam bulves, kuris, savaime aišku, prieštarauti ir pasiteisinti negali.

Šiandien Airijos gyventojų skaičius mažesnis nei XIX amžiuje. Jeigu 1840 metais saloje gyveno 8,18 mln žmonių, tai šimtmečio pabaigoje jų buvo apie 4,46 mln, įskaitant anglosaksų mažumą. Šiuo metu gyvena 5,5 mln, įskaitant Olsterį su jo protestantais gyventojais. O anglų propagandistai ieško golodomorų kur tik norite, bet tik ne po sava britiška karūna.

Palyginimui. Katalikiškoje Lenkijoje, kai ji pateko į carinės Rusijos sudėtį, gyventojų skaičius nuo 2,7 mln 1815 metais padidėjo iki 9,5 mln 1897 metais. Rusijos „tautų kalėjime“ katalikai dauginosi ir klestėjo, o britų „demokratijos citadelėje“ sparčiais tempais išmirė.

Masės airių, bėgančių nuo bado į Anglijos pramoninius miestus pirmoje XIX amžiaus pusėje, dar labiau numušė darbo jėgos kainą. Jų skurdas kėlė sveiką juoką netgi anglų intelektualams.

„Airiai vilki skarmalais, kuriuos apsirengti ir nusirengti – labai sudėtinga operacija, kuri atliekama tik per šventes ar ypatingai iškilmingais atvejais“… O Karlailio humoras išvis buvo grynai angliškas, kai jis vadino airius „kiaulėmis, turinčiomis žmogaus pavidalą“.

Daugumą metodų, kurie buvo išbandyti Airijoje, anglai panaudojo savo užjūrio kolonijose.

(bus daugiau)

Comments are closed.