Kaip praradome laisvę?

Kada Amerika pasuko kažkur ne ten? „Nuo pačios pradžios“ – atsakys kai kurie. Anglų kolonistai, patys būdami pavergti karaliaus, naikino indėnus ir grobė jų žemes, o XVIII-XIX amžiuje tai pratęsė jau amerikiečiai. Tris šimtmečius tikruosius Amerikos gyventojus vijo iš jų žemių, kaip, tai daro izraeliečiai su palestiniečiais nuo 1948 metų.

Demonizacija atlieka savo užduotį. Indėnus pavadino laukiniais, palestiniečius – teroristai. Šalis, kuri kontroliuoja etikečių klijavimą, gali nesibaiminti bausmės už padarytą blogį.

Sutinku, kad kiekvienoje šalyje ir kiekvienoje civilizacijoje pilna blogio. O kovoje tarp gėrio ir blogio religija kartais atsidurdavo blogio pusėje. Tačiau moralės tobulėjimo proceso sąvoka negali būti taip paprastai atmesta.

Panagrinėkime, pavyzdžiui, vergiją. XIX amžiuje vergija vis dar gyvavo visoje eilėje šalių, paskelbusių lygias teises. Netgi laisvos moterys neturėjo lygių teisių su vyrais. Šiandien nė viena Vakarų šalis atvirai nepalaikys nei vieno žmogaus nuosavybės teisės kito žmogaus atžvilgiu, nei moters turto perdavimo vyrui į rankas po santuokos.

Visi žinome, kad Vakarų šalių vyriausybės turi nuosavybės teisę į savo piliečių darbą per pajamų mokestį. Tai ne kas kita, kaip išlikusi sušvelninta baudžiavos forma. Šiuo momentu, tiesa, kol kas nė viena valstybė nepaskelbė nuosavybės teisės į patį žmogų.

Kartais iš savo skaitytojų girdžiu, kad mano pastangos tuščios, kad elitai visada dominuoja, ir kad vienintelis sprendimas – tai susirasti kelią į siaurą elitinį ratelį arba per santuoką, arba tarnaujant elito interesams.

Toks patarimas gali skambėti ciniškai, tačiau jame yra tiesos grūdo. Be jokių abejonių, būtent tai vyksta Vašingtone ir Niujorke, ir palaipsniui taip funkcionuoti pradeda visa šalis.

Vašingtonas tarnauja įtakingiems privatiems interesams, o ne tautos labui. Universitetų fakultetai savo tyrimais vis labiau tarnauja privatiems interesams ir vis mažiau – tiesai. Amerikoje masinės informacijos priemonės jau nebeveikia kaip tautos balsas ir apsauga tautai. Susirasti gerą darbą Amerikoje palaipsniui darosi neįmanoma, neprisijungus prie sistemos, kuri tarnauja elitui.

Priežastis, dėl kurių nelaikau savo pastangų tuščiomis, yra tame, kad per visą mano gyvenimą, o jeigu plačiau – per XX amžių – įvyko pozityvūs pokyčiai reformų keliu. Neįmanoma ko nors reformuoti be geros valios. Tokiu būdu elitai, priėmę reformas, kurios apriboja jų valdžią, pasitarnavo kaip moralės tobulėjimo proceso dalis.

Profsąjungos tapo jėga, atsveriančia korporatyvinį menedžmentą ir Volstritą.

Darbo sąlygos pagerėjo. Pilietinės teisės išsiplėtė. Iš sistemos išmesti žmonės, sugrįžo atgal. Visi, kas išaugo XX-ame amžiuje, gali pateikti savų pavyzdžių.

Vystymasis vyko nepateisinamai lėtai reformatorių požiūriu, buvo daromos klaidos. Ir vis dėlto, normaliai vyko reformos, ar nelabai, bet egzistavo siekis plėsti pilietines teises.

Šis siekis išnyko staiga – 2001 rugsėjo 11. per 11 metų Bušo-Obamos režimas anuliavo aštuonių šimtmečių žmonijos pasiekimus, kurie pavertė įstatymus žmonių gynėjais. Vietoje to režimas pavertė įstatymus ginklu vyriausybės rankose. Šiandien amerikiečiai ir kitų šalių piliečiai JAV vykdomosios valdžios sprendimu gali būti uždaryti į kankinimų kameras visam gyvenimui, be tinkamo tyrimo ar kaltės įrodymų teisme, jie gali būti nušauti tiesiog gatvėje arba užmušti valdoma raketa iš bepiločio aparato.

Valdžia, kurią savo ir svetimų šalių piliečių atžvilgiu savinasi JAV vyriausybė, niekuo neberibojama. Leninas apibūdino neribotą valdžią kaip „besiremiančią jėga ir neribojama nei įstatymais, nei taisyklėmis“. Vašingtonas teigia, kad jis yra gyvybiškai svarbi valdžia, kuri atstovauja šaunią Amerikos tautą ir dėl to turi teisę brukti savo valią ir „teisingumą“ visam likusiam pasauliui, ir kad pasipriešinimas Vašingtonui yra ne kas kita kaip terorizmas, kuris turi būti sunaikintas visais įmanomais būdais.

Amerikos neokonservatoriai kalba apie branduolinį smūgį Iranui už tai, kad tas gina nepriklausomybę nuo Amerikos hegemonijos ir įgyvendina savo teisę naudoti atominę energiją branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, kurios narys jis yra, ribose.

Kitaip sakant, Vašingtono valia dominuoja virš tarptautinių susitarimų, kurie turi įstatymų galią, susitarimų, kuriuos pats Vašingtonas ir įbruko pasauliui. Pasak neokonservatorių, Iranas nėra apsaugotas teisėtos sutarties tarp jo ir Amerikos, nors Iranas pasirašė susitarimą dėl branduolinio ginklo neplatinimo. Iranas atsidūrė tokioje pačioje situacijoje, kaip ir indėnų gentys XVII ar XVIII amžiuje, iš kurių atėmė jų teises ir pasmerkė būti sunaikintoms blogio jėgų, kurias kontroliavo Vašingtonas.

Didžioji dalis amerikiečių „didžiavalstybininkų“, įtrauktų į Matricą, kurioje jie jaučiasi laimingi, mėgaudamiesi dezinformacija, pumpuojama į smegenis iš Vašingtono ir per parsidavėlišką žiniasklaidą, greičiau pradės abejoti mano pateikiamais faktais, negu jais patikės. Iškyla klausomas: kaip pačiam atsijungti nuo Matricos ir atjungti kitus? Skaitytojai uždavinėjo man šį klausimą, bet aš neturiu galutinio atsakymo.

Tai vyksta įvairiais būdais. Jus atleidžia iš darbo ir priverčia apmokyti imigrantus, gavusius vizą H-1B, atlikti jūsų darbą vietoje jūsų už mažesnius pinigus. Jus pasodina už nusikaltimą, kurio jūs nepadarėte. Vaikų apsaugos tarnyba atima iš jūsų vaikus dėl mėlynių, gautų per treniruotę, be jokių įrodymų apkaltindama jus smurtu prieš vaikus. Jūs prarandate savo namą dėl ipotekos sukčiavimų, įgavusių įstatymo statusą. „Laisvoji rinka“ palieka jus be darbo, kadangi jūs pasenote ir išaugo medicininio draudimo įmokos suma, kurią už jus moka darbdavys. Jus pradeda persekioti Nacionalinio saugumo ministerija, sugrįžus į Ameriką, kadangi jūs, netapęs sisteminiu žurnalistu, iškreiptai nušviečiate vyriausybės veiklą užsienyje. Yra daug pavyzdžių, kaip amerikiečius „išmuša“ iš Matricos į realybę, kai „laisvės ir demokratijos“ dūmų uždanga išsisklaido prieš jų akis.

Galbūt atjungimas nuo Matricos vyks palaipsniui per visą gyvenimą tų nedaugelio, kurie atkreipia į tai savo dėmesį. Kuo ilgiau gyvena tokie žmonės, tuo labiau įsitikina, kad realybė prieštarauja vyriausybės ir žiniasklaidos kalboms. Tie nedaugelis, kurie sugeba įsiminti svarbią informaciją pažiūrėję realybės šou ar savo mėgstamų komandų rungtynes, o taip pat fentezi filmus, palaipsniui supranta, kad jokia „naujoji ekonomika“ neateina pakeisti pramoninės gamybos, išvežtos į kitas šalis. Kartą atleisti iš savo „negamybinių“ darbo vietų, jie suvokia, kad nėra jokios „naujosios ekonomikos“, kuri galėtų duoti jiems darbo.

Vis dar nenurimę po pralaimėjimo Vietname ir pykdami ant to karo priešininkų, kai kurie ura-patriotai labai lėtai suvokia sąvokų „kitaminčiai“ ir „Pirmoji konstitucijos pataisa“ pervedimo į kriminalinę sferą pasekmes. Idėja „su mumis arba prieš mus“ turi grėsmę keliančią prasmę, ji duoda suprasti, kad kiekvienas, kuris pravers burną ir išsakys kitokią nuomonę, taps „valstybės priešu“.

Vis dėlto vis daugiau amerikiečių, nors ir nepakankamas skaičius, pradeda suprasti, kad Dovydo šakos sektos sunaikinimas Veike 1993 metais buvo eksperimentas – ar susitaikys visuomenės nuomonė ir Kongresas su civilių žmonių žudynėmis, žmonių, kurie buvo visuomenės akyse demonizuoti melagingais kaltinimais smurtu prieš vaikus ir nelegaliu ginklų įvežimu.

Sekančiu eksperimentu tapo sprogimas Oklahoma Sityje 1995 metais. Kieno sumanumas paims viršų – vyriausybės, ar ekspertų? Karinių oro pajėgų generolas Partinas, žymiausias sprogmenų ekspertas, galutinai įrodė kruopščiai parengtoje ataskaitoje, išdalintoje kiekvienam Kongreso nariui, kad federalinis ofisų pastatas „Murruh“ sprogo iš vidaus, o ne iš išorės, ir ne nuo bombos, pasigamintos iš trąšų ir paliktos priparkuotame automobilyje. Tačiau generolo faktai pasimetė vyriausybinės propagandos šėlsme ir Kongreso siekiuose išvengti kognityvinio disonanso.

Kai tik „nacionalinio saugumo vyriausybė“ įsitikino, kad būtent jos tvirtinimai, o taip pat parsidavusios žiniasklaidos teiginiai turi didesnį svorį už faktus, pateiktus ekspertų, pasidarė įmanomi sąmokslai, panašūs į „Operaciją Nortvudas“. 2011 rugsėjo 11 tragedija pasidarė įmanoma.

Pentagonas, CŽV, karinis kompleksas ir nacionalinis saugumas atkakliai ieškojo naujo priešo, kuris pakeistų pradingusią „sovietų grėsmę“. Ir jie, ir jų tarnai Kongrese buvo pilni ryžto gauti ne mažesnes pajamas negu Šaltojo karo metu, o taip pat išsaugoti ir padidinti įtaką, susikoncentravusią Pentagone ir CŽV. Vieninteliu įmanomu pakaitalu sovietų grėsmei tapo „islamo teroristai“. Tokiu būdu buvo sukurta kreatūra – „Al Kaidos grėsmė“, prie kurios pripaišė visas pasaulietines arabų vyriausybes, tokias kaip Irakas ir Sirija, šalys, kurios yra geidžiami islamistų taikiniai.

Nežiūrint į įrodymus, kuriuos pateikė ekspertai, sakančius, kad pasaulietinės arabų vyriausybės, kaip, pavyzdžiui, Sadamo Huseino vyriausybė, buvo Amerikos sąjungininkai, kovojant su islamo ekstremizmu, JAV vyriausybė pasitelkė propagandą, kad susietų pasauliečius iš Irako su Irako priešais islamo revoliucionierių akyse.

Kai tik Vašingtonas įsitikino, kad amerikiečių visuomenės nuomonė tokia pat nieko neišmananti kaip ir nedėmesinga, kad pastebėtų įvykius, kurie pakeis amerikiečių gyvenimus ir sukels jiems pavojų, buvo žengtas sekantis žingsnis: priimtas „Patriotinis aktas“, pristabdytas Konstitucijos galiojimas ir sugriautos pilietinės laisvės. Saugumo ministerija sparčiai išplatino gestapo metodų taikymą aerouostuose ir geležinkelio bei autobusų stotyse, buvo suręsti blokpostai autostradose, kitaminčiai buvo prilyginti nusikaltėliams, vyriausybės kritika buvo prilyginta terorizmui, pradėti persekioti žmonės, atskleidžiantys vyriausybės nusikaltimus, imta brautis į aktyvistų namus ir areštuoti juos be teismo. Žurnalistų organizacijos, tokios kaip Wiki Leaks, buvo prilygintos šnipams. Sąrašą galima tęsti.

Tiesos žlugimas Amerikoje ir šalyse – Amerikos marionetėse – svarbiausias, mano manymu, iššūkis tam įsitikinimui, kad tiesa ir gera valia yra tos jėgos,, kurios gali nugalėti blogį. Galbūt mano mintys apie tai, kad moralė vystėsi įvairiais Vakarų civilizacijos periodais – tai laipsniškas atsijungimas nuo matricos. Galbūt tie įvykiai, kuriuos aš supratau kaip reformas, man tokie pasirodė todėl, kad žvelgiau į juos per rožinius Matricos akinius.

Manau, kad viskas, vis dėlto, ne taip. Protas – svarbi žmogaus egzistencijos dalis. Ir kai kurie žmonės jo turi. Vaizduotė ir kūryba padeda išvengti grandinių. Gėris gali atsispirti blogiui. Neįprastas filmas „Matrica“ patvirtino, kad žmonės gali nuo jos atsijungti. Aš tikiu, kad net amerikiečiai gali atsijungti. Jeigu aš nustosiu tuo tikėti, aš liausiuos rašyti savo straipsnius.

***

Apie daktarą Polą Kreigą Robertsą

Dirbo JAV finansų ministro padėjėju ekonominės politikos klausimais ir žurnalo Wall Street Journal redaktoriaus padėjėju. Vedė skiltis žurnaluose Busines Week, Scripps Howard News Service ir Creators Syndicate. Vyresnysis mokslinis bendradarbis Huverio institute. Polo Kreigo Robertso internetinė skiltis susilaukia dėmesio visame pasaulyje.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!