Kaip korporacijos darosi pinigus: 5 bauginantys būdai

Mes jau seniai susitaikėme su tuo, kad nuo ryto iki vakaro mus šeria čipsų ir šampūno nuo pleiskanų reklamomis. Mes suprantame, kad „prekybos variklis“ dabar tapo mūsų gyvenimo dalimi. Kiekvienas nori gauti savo duonos riekę, niekur nuo to nesidėsime. Tačiau kartais korporacijos, vaikydamosis pelno, naudoja gerokai radikalesnius metodus už idiotiškų šūkių kūrimą. Ir čia jau darosi nebejuokinga.

1. Privačios karinės kompanijos

Mes suprantame, kad rizikuojame užsitraukti visuomenės rūstybę, jei leisime sau nepagarbų toną „sėkmės kareivių“ adresu. Ypač po to, kai Holivudas šitiek metų aiškino mums, kad būti samdiniu beveik taip pat šaunu, kaip ir būti kosmonautu ar gaisrininku.

Esmė:

Kai savo jėgų JAV kariškiams nepakanka, vyriausybė norom nenorom kreipiasi į firmas, užsiimančias samdinių verbavimu. Pamėginkite surasti 100 000 profesionaliai tinkamų žmonių ir užtikrinti nenutrūkstamą visos karinės mašinos funkcionavimą, pradedant apmokymais saugiai elgtis su ginklais, baigiant oro žvalgyba! Ir tada privačioms karinėms kompanijoms, tokioms kaip Blackwater ir DynCorp prasideda aukso dienelės.

Vien tik Blackwater nuo 2000 metų gavo mažiausiai 600 mln$ iš CŽV ir daugiau kaip milijardą iš federalinės vyriausybės. Vyriausybiniai kontraktai sudaro 90% kompanijos pajamų. Ką jie veikia už šitokius pinigus? Tą patį, ką ir kariškiai – saugo slaptus objektus, lydi žmones ir krovinius, konsultuoja, apmoko ir, suprantama, bėgioja rytais, skanduodami kareiviškas skanduotes.

Didžiausia problema – kontrolėje. Kariškiai privalo atsiskaityti vyriausybei. Pakanka tik kokiam nors jūsų pėstininkui kur nors įsipainioti – tučtuojau prasideda paini aplinkybių aiškinimosi ir atitinkamų priemonių ėmimosi procedūra. Su privatininkais – kitaip. Kai 2007 rugsėjį Blackwater samdiniai nužudė Bagdade 17 beginklių irakiečių, niekas nesuprato, ką su tuo daryti. O kai vieną kompanijos darbuotoją visgi apkaltino žmogžudyste, Blackwater įkūrėjas Erikas Prinsas pareiškė, kad gali šį žmogų tik atleisti iš darbo. Viso labo. Žudikas liko laisvėje ir galėjo, palaukęs kelis mėnesius, ramiausiai tęsti samdinio darbą kitoje privačioje kompanijoje, vėl gauti į rankas ginklą ir iškeliauti atgal į Artimuosius Rytus.

2. Kalėjimai

Kai 9 dešimtmetyje prasidėjo kalėjimų privatizavimo bumas, atrodė, tame yra tam tikra prasmė: jei privati kompanija gali saugoti ir maitinti kalinius geriau už valstybę, kodėl nesuteikti jai tokios galimybės?

Esmė:

Mes visi, aišku, norėtume, kad kalinių būtų mažiau. Kalėjimas – pats brangiausias nusikaltusių visuomenės narių baudimo variantas. Tačiau jeigu jūs esate firma ir jums moka už kiekviena kalinio dieną, tai čia jūsų interesai apsiverčia 180 laipsnių.

2010 balandį Arizonoje buvo pasirašytas imigracinis įstatymas, sukėlęs vėliau aštrius ginčus ir netgi boikotą iš visos eilės Amerikos miestų pusės. Įstatymas įpareigojo vyresnius nei 14 metų imigrantus nuolat nešiotis su savini dokumentus. Jeigu policija pagaudavo imigrantą be reikiamai apiformintų popierių, tai pasiųsdavo jį (pirmą kartą) už grotų 20 dienų. Ir, teisybę kalbant. Arizonos nelegalai buvo laimingi, gavę tokią bausmę, kadangi pirmoje versijoje šis įstatymas numatė pusmečio bausmę. Mes dabar nesiruošiame nagrinėti imigracinės politikos ar sienų saugumą. Siūlome pamąstyti apie pirmą įstatymo projektą. Skaičiuokite patys: 6 mėnesiai kalėjime, po 62$ per dieną žmogui. Valstijoje apie 460 000 nelegalų (bent jau taip teigia Arizonos valdžia). Tiesiog aukso gysla privačiai kalėjimų firmai, kuriai nesiseka panaudoti savo „gamybinius pajėgumus“ pilnu galingumu ir praktiškai balansuoja ant bankroto ribos.

Kaip rodo vienas nepriklausomas tyrimas, minėto imigracinio įstatymo SB 1070 idėja užgimė kompanijoje Corrections Corporation of America. Ir ne tik idėja – šie žmonės atliko titanišką darbą, ją įgyvendindami. Gerokai prieš tai, kai įstatymo projektas buvo pateiktas svarstyti parlamentarams ir prieš tai, kai Arizonoje apie jį buvo sužinota, grupė verslininkų ir kitų „suinteresuotų asmenų“ parašė jo tekstą, suteikė jam pavadinimą, o paskui nubalsavo už jį Vašingtone, Grand Hyatt viešbutyje. O prieš metus iki įstatymo priėmimo, Corrections Corporation of America vadovybė susirūpino tuo, kaip reikėtų adaptuoti kalėjimą nelegaliai Arizonoje gyvenančioms moterims ir vaikams. Matyt, moterys ir vaikai šioje valstijoje yra svarbiausi įstatymų pažeidėjai.

Kas blogo, jei kalėjimai truputėlį užsidirbs? Nieko. Išskyrus, galbūt, dvi nedideles aplinkybes. Pirma – privatūs kalėjimai, švelniai tariant, atlieka savo darbą ne taip jau ir gerai. Vieno iš komercinių kalėjimų vadovybė neseniai buvo apkaltinta žiauriu elgesiu su kaliniais. Kitoje panašioje įstaigoje imigrantą su kaukolės trauma paliko trylikai valandų vienutėje. Apie traumos kilmę artimieji jau niekad nesužinos – jis greitai mirė.

Antra aplinkybė – privačių kalėjimų vadovybė neretai stengiasi taupyti kalinių laikymo kokybės sąskaita. Jie iki begalybės karpo išlaidas maitinimui, medicininiam aptarnavimui, narkologinėms programoms ir netgi… tualetiniam popieriui.

3. Naujienos

Įsivaizduokite, kad jūs reporteris ir atliekate žurnalistinį tyrimą. O dirbate ne šiaip kur nors, bet pačiame FoxNews. Ir štai, jums pasiseka atkasti sensacingą medžiagą: pienas – kažkokios žemės ūkio kompanijos produktas – turi neleistiną augimo hormono koncentraciją. Tai turėtų sukelti didžiulį rezonansą, kadangi šios firmos pienas tiekimas praktiškai į visas išsivysčiusias šalis, išskyrus JAV.

Jūsų sukuriate reportažą, atnešate jį bosui, o jis, būdamas tikras blogio įsikūnijimas, prašo pakoreguoti darbą taip, kad hormonas atrodytų toks nekenksmingas, kad taptų beveik naudingas. Suprantama jūs, sąžiningas žurnalistas, svaidotės žaibais ir griausmais, grasinate pasiskųsti dėl parsidavėlio šefo atitinkamoms visuomeninėms organizacijoms ir panašiai. Po to jus, suprantama, išveja iš darbo ir visi potencialūs darbdaviai įrašo jus į juoduosius sąrašus.

Arba kita istorija. Įsivaizduokite, kad dirbate naujienų laidoje ir paleidžiate į eterį stambios avalynės kompanijos demaskavimą, apkaltinate ją nežmoniškomis darbo sąlygomis, mikroskopiniais atlyginimais. O kai sekantį kartą atnešate nuostabią medžiagą ta pačia tema, susilaukiate neigiamo atsakymo. Praeina du metai ir jūsų naujienų agentūra pasirašo sutartį su ta pačia avalynės kompanija, kurios pavadinimas Nike. Ir sporto komentatoriai veda reportažus iš olimpiados tik su kepurėmis, ant kurių puikuojasi šios firmos logotipas.

Esmė:

Abiem atvejais stambios kompanijos, o būtent – Monsanto ir Nike – darė tiesioginę įtaką naujienų programų turiniui. FoxNews atveju, reporteriai, atsisakę sušvelninti istoriją apie hormonus piene, buvo išties atleisti, o į eterį perdavė pačios Monsanto versiją (kad tai nekenksmingas hormonas). 2003 metais dėl to vyko teisminis tyrimas. Apeliacinis Floridos valstijos teismas nusprendė, kad naujienų programos turi teisę meluoti apie viską, kas tik joms šaus į galvą. Galų gale, nejaugi tai daryti tik politikams leistina?

Kai dėl Nike, tai 1998 metais firma rėmė kompaniją CBS, tiksliau, jos reportažus iš olimpiados Japonijoje. Firmos logotipai buvo sandėrio dalis. Ir, greičiausiai, jie buvo pasiūti tame pačiame siaubingame prakaitą sunkiančiame fabrike, kurį žurnalistė Roberta Baskin demaskavo dviem metais anksčiau. Robertą, beje, pažemino pareigose, o paskui patenkino jos prašymą dėl sutarties nutraukimo.

4. Gydytojai ir ligoninės

Pasak statistikos, 25% amerikiečių kartas nuo karto patiria depresiją, 10% priklausomi nuo antidepresantų. Bet tai dar ne pats liūdniausias dalykas. Pirmas dalykas – tos nuostabios rožinės piliulės, kurias daktaras išrašė gydyti eilinei pirmadienio krizei, nebūtinai yra patys geriausi vaistai jūsų ligai. Antra – visiškai įmanoma, kad jūsų daktarui užmokėjo, o jis ir bruka jums šitą absoliučiai bevertį niekalą.

Esmė:

Žinoma, daktarai neturi teisės imti pinigus, mainais į konkrečios kompanijos preparatų skyrimą ligoniams. Bet juos gali pakviesti į konferencijas, sutikti aukščiausiu lygiu, apgyvendint 5 žvaigždučių viešbutyje. O mes jus užtikriname, kad toks viešbutis gali pažadinti žmoguje itin gyvą susidomėjimą vaišinančios pusės gaminama produkcija.

2004 metais JAV vyriausybė pateikė ieškinį kompanijai TAP už „dėkingumo išmokas“ gydytojams. Gynyba įrodinėjo, kad tai „įprasta praktika“ ir nieko antiįstatymiško čionai nėra. Ir laimėjo bylą. Tačiau TAP likimas tiesiog kabėjo ant plaukelio, nes 2011 gegužę kita kompanija pralaimėjo beveik analogišką teismą. O neseniai vyriausybė nutarė pakeisti taktiką ir dabar ketina patraukti atsakomybėn pačius gydytojus.

5. Mokslas

Kliekvienoje studentų kompanijoje galima rasti nuobodų botaniką, kuris tuoj tuoj atras kažką neregėto, kas pakeis pasaulį. Jei esate vienas iš tokių jaunųjų genijų, kiauras paras praleidžiančių laboratorijoje, turbūt mėginate rasti finansavimo šaltinį savo eksperimentams kryžminant agurką su morka. Jūs turite du variantus: paduoti paraišką vyriausybiniam grantui gauti arba pamėginti laimėti privatų grantą. Pinigai ant medžių neauga, o mokslinis darbas reikalauja nemažų lėšų.

O ką, jeigu jūs esate piktadarių kompanija? Tarkim, jūs teršiate aplinką ir visos šalies universitetai svajote svajoja, kaip nušluoti jus nuo žemės paviršiaus? Žinote, kiek daug mokslo darbų pašvęsta „žaliosioms“ energetikos technologijoms, kurios, galiausiai, paliks be darbo naftos kompanijas?

Esmė:

Naftos gigantai, tokie kaip BP, Chevron ir Conoco aukoja koledžams visoje šalyje astronomines sumas. Ir renkasi ne bet kokius koledžus, bet išimtinai tuos, kurie kuria alternatyvius energijos šaltinius ir ieško būdų, kaip sumažinti šiltnamio efektą. 2007 kompanija BP paskyrė 500 mln$ tyrimų centrui Kalifornijos universitete Berklyje pastatyti, centras specializuojasi žaliosiose technologijose. Vienas iš profesorių viešai pareiškė, kad susiras nuosavą finansavimo šaltinį, kad tik nebūtų priklausomas nuo kompanijos keliamų sąlygų.

Nuo 2002 metų kompanija Exxon Mobil paaukojo Stenfordui daugiau kaip 225 mln$ atlikti eksperimentams, „tiriant būdus, kaip sumažinti šiltnamio efektą“. Ir, suprantama, toji dosni dovana buvo lydima didelės pompos. Tačiau kompanija pateikė ir vieną nedidukę sąlygą: ekspertų grupės, kuri vertino pasiūlymus dėl tyrimo tematikos, nariai turėjo būti tvirtinami naftos pramonės atstovų. Iš visko sprendžiant, artimiausiu laiku mūsų laukia milžiniškas proveržis šioje srityje.

Šaltinis

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą