Kaip kapitalizmas pražudė senovės Romą

Paskutiniu laiku, kad prasiblaškyčiau, skaitinėjau T. Momzeno, E. Gibono ir M. Rostovcevo bei kitų Romos istorijos specialistų darbus. Nežiūrint į tai, kad šie istorikai laikėsi skirtingų ideologinių pozicijų. Momzenas – antikapitalistiškai nusiteikęs aristokratijos šalininkas, Gibonas – bukas liberalas, Rostovcevas – buržuazijos dainius. Tačiau jie nemanipuliavo faktais, nutylėjimais ir melagystėmis, kaip jų kolegos, rašantys apie Naujuosius laikus. Visi tie Antikos specialistai siekė objektyvumo, o štai rezultatai gaunasi maždaug tokie.

Senovės Roma, kurią tuomet sudarė kelios miesto tipo gyvenvietės ant kalvų ir aplinkinė kaimo vietovė, iš pradžių turėjo tik geografinių pranašumų: upė netoli jūros, švelnus klimatas, patogios slėptuvės aukštumose, ilgą laiką nebuvo galingų priešų. Vėliau įvyko kažkokia karinio pobūdžio „revoliucija“. Romėnų karinė tvarka ir jų armijos statutas pasirodė esantys patys pažangiausi antikiniame pasaulyje, tačiau taip atsitiko ne iš karto. Taip pat ne iš karto atsirado ir galingi apgulties ginklai bei laivynas su abordažiniais tilteliais.

Tačiau nuo pat pradžių romėnai demonstravo sugebėjimą varyti nuolatinę agresyvią politiką ir, pralaimėdami atskirus mūšius, visada atkakliai siekdavo ir pasiekdavo pergalę. Ir visa tai nepaisant fakto, kad per pirmuosius 500 Romos istorijos metus joje nebuvo itin ryškių asmenybių. Ne pilietiškumas šiuolaikine šio žodžio prasme, o būtent bendruomeninis kolektyvizmas, geležinė disciplina, negailestingumas, sugebėjimas paaukoti asmeniškus dalykus bendro reikalo labui – štai kas stūmė romėnus į priekį.

Iš pradžių bendruomeniniai pašauktiniai, paskui – kažkas panašaus į šauktinių kariuomenę, dar vėliau – profesionali Romos armija nuosekliai naikino visus priešus, realius ir potencialius, niekam nieko nedovanodama, niekad nesustodama pusiaukelėje, būtinai pribaigdama tuos, kurie kada nors kėlė ar galėjo kelti pavojų Romai. Pakanka prisiminti visišką teutonų ir kimbrų išnaikinimą, Kartaginos irt Korinto anihiliaciją, sukilusių vergų totalų išskerdimą, metodiškas galų žudynes.

II ir I šimtmečių prieš mūsų erą sandūroje praktiškai neliko nė vieno civilizuoto Romos priešininko tuometinėje Eukumenoje. Grūstis kažkur į Indiją, skirtingai nei pusiau išprotėjęs Makedonijos svajotojas Aleksandras, praktiški romėnai niekad nebūtų sugalvoję.

Iš visų pasaulio kampelių į Italiją plūdo karinio grobio, vergų, kontribucijų srautai. Pigi vergiška darbo jėga ir investicijos pavertė Romos metropoliją tuometinio pasaulio dirbtuvėmis, o varganus jos daržus – žydinčiais sodais. Visa tai vyko nežiūrint į faktą, kad visą I-ajį šimtmetį iki mūsų eros Roma praleido kruvinuose pilietiniuose karuose, kurie buvo ne kas kita, kaip tiesioginė valstybės išsiplėtimo pasekmė.

Aristokratai ir plebėjų viršūnės, atleistiniai vergai, artimai aptarnavę diduomenę iš karų ir plėšikavimų praturtėjo daug smarkiau negu paprasti valstiečiai, lieję savo kraują Romos legionuose.

O ir visiška demokratija absoliučiai netiko valdyti gigantiškas teritorijas ir milžinišką armiją ir galutinai pavirto praturtėjusių viršūnių manipuliacijų objektu. Pavyzdžiui, visi aukščiausi kariniai postai buvo renkami ir į juos visada pakliūdavo „pinigų maišų“ atstovai. Tačiau, kaip ten bebūtų, tai buvo epocha, kai prasidėjo ekonomikos klestėjimas – ir ne bet koks, o būtent kapitalistinis suklestėjimas.

Mieste ir kaimo vietovėse viešpatavo smulkios ir vidutinės specializuotos įmonės, dirbančios rinkai. Keramika, metalas, stiklas, alyvos, vynas – specializuotos dirbtuvės paskandino Eukumeną masinėmis prekių „Made in Italy“ partijomis, prekės pasiekdavo net Kiniją. Romos bankininkai vykdė operacijas nuo Atlanto iki Persų įlankos. Vergų darbas buvo efektyvus, kadangi tik jo dėka galima buvo gaminti dideles prekių partijas rinkai.

Pasikartosiu. Tai buvo būtent kapitalistinis ūkis, ir su tuo sutinka visi stambūs Romos istorijos specialistai nuo Momzeno iki Rostovcevo. Beje, vergų naudojimas visiškai nekeitė įmonių kapitalistinio pobūdžio ir gerokai artimesniais mums Naujaisiais amžiais. Tarkim, medvilnės plantacijos Amerikoje ir britų Vest Indijoje irgi rėmėsi vergų darbu, kaip pačiu pigiausiu ir efektyviausiu karšto klimato sąlygomis. O be pigios medvilnės iš šitų plantacijų, industrinė revoliucija, kuri prasidėjo Anglijoje nuo lengvosios pramonės, būtų paprasčiausiai neįvykusi.

O ir Naujųjų amžių proletariatas dirbo tam, kad nenumirtų iš bado, kad nepakartų už vagystes ir nepasiųstų į darbo namu už valkatavimą, t.y. faktiški tai buvo kolektyviojo kapitalisto vergija. Kad bendruomeninis valstietis pavirstų vergu-proletaru, dirbančiu kapitalistinėje įmonėje, buvo imamasi kompleksinių priemonių, skirtų nuskurdinti ir sužlugdyti bendruomenes. Procesas buvo pradėtas Vakarų metropolijose, o baigėsi jų kolonijose. Ir tik XIX amžiaus pabaigoje Vakarų metropolijose buvo pradėta papirkinėti darbininkų elitą, kuris pavirto „mėlynosiomis apykaklėmis“. Tai buvo savotiški „atleistiniai“ ir visa tai vyko dėka milžiniškų pajamų, gaunamų iš kolonijų, o vėliau tai buvo vykdoma tam, kad atitraukti proletarus nuo socialistinių judėjimų.

Grįžtam prie romėnų. Naujoji era prasidėjo naujomis tendencijomis. Užgrobtas teritorijas reikėjo ginti, tai padaryti galėjo tiktai profesionali armija, surenkama iš visos imperijos. Legionai, dislokuoti visose provincijose, turėjo būti gerai maitinami. Į legionus reikėjo rinkti provincialus, kadangi Romos gyventojai vis labiau linko gyventi iš pajamų už savo alyvų plantacijas ar, iš bėdos, iš nemokamai dalinamos „duonos i reginių“. Viso to rezultatas buvo tas, kad provincijų totalinis plėšimas sustojo, o provincialai buvo pilietiškai ir ekonomiškai emancipuoti. Nutrūko pigių vergų, kontribucijų ir karinio grobio srautai, tekėję iš užkariautų teritorijų ištisus du ankstesnius šimtmečius.

Per visą I mūsų eros šimtmetį provincijos visiškai sužlugdė konkurencinėje rinkos kovoje Italiją, pasiūlydamos pigesnes prekes kiekviename rinkos sektoriuje. Ir padarė tai nežiūrint į tai, kad kapitalistiniai santykiai provincijoje buvo išsivystę silpniau negu Italijoje. Tarkime, Egipte viešpatavo valstybinis ūkis, Sirijoje ir Mažojoje Azijoje – savotiška baudžiava, kai kur Artimuosiuose Rytuose – šventyklų ūkis. Paprasčiausiai natūralios sąlygos leido gaminti vieną ar kitą prekę vienoje ar kitoje provincijoje geresnę negu Italijoje, o technologijos be jokių kliūčių plito į visus imperijos kampelius.

Iš pradžių miesto, o paskui ir kaimo ūkis Italijoje žlugo. Tiesioginė to pasekmė – padaugėjo niekuo neužsiimančių liumpen-proletarų miestų centruose, o atpigusios žemės susikoncentravo negausių latifundistų rankose. Vergų gaminių nebuvo kam parduoti, vergiškas darbas pasidarė neefektyvus. O ir kiekvienas vergas rinkoje darėsi vis brangesnis. Vyriausybė galiausiai pradeda atsisakyti liberalios nesikišimo į ekonomiką politikos. Miestų liumpenus reikėjo maitinti, kitaip jie viską nušluos. Kažką reikėjo daryti ir su ištuštėjusia kaimiška Italijos vietove. Tačiau mėginimai drausti vyndarystę provincijose (paremiant Italijos vyndarius), iš visko sprendžiant, sužlugo dėl administracijos parsidavėliškumo. O Italijoje nutiko štai kas – stambūs ūkiai perėjo nuo specializacijos ir orientavimosi į rinką, prie beveik natūrinio ūkio.

II-asis šimtmetis – tai jau ne kapitalistinio ūkio Italijoje laikotarpis, kai latifundistų žemes arė nuomotojai kolonai iš buvusių vergų ir darbininkų tarpo. Rostovcevas ne vieną kartą pabrėžia, kad jų darbo efektyvumas buvo mažesnis negu vergų ankstesnėse epochose. Kolonai maitino save ir savo šeimas, savo žemės savininką, mokėjo vis labiau natūrinius mokesčius (dažniausiai grūdais) valstybei, kuri maitino liumpenus miestuose ir legionus.

Nuomotojų kolonų ūkinė priklausomybė nuo žemvaldžių labai greitai transformavosi į finansinę ir asmeninę priklausomybę. Jau IV šimtmečio pradžioje kolonai buvo „pritvirtinti“ prie žemės ir tapo baudžiauninkais.

Ji natūrinis ūkis, tai natūrinis. Latifundistai labai greitai susikuria nuosavas karines ir policines pajėgas, įkuria nuosavus teismus, turi tik jiems vieniems dirbančių amatininkų ir pradeda kontroliuoti teritorijas, imdami mokesčius iš per jas keliaujančių pirklių. Dar daugiau – visi dar nepriklausomi smulkūs savininkai tose teritorijose pradeda „savanoriškai“ atsiduoti stambaus žemvaldžio priklausomybėn.

Romos imperijoje prasidėjo nebegrįžtamas feodalizacijos procesas – nuo Italijos į visus pakraščius, ir šis procesas galiausiai sunaikino ir Romos armiją, ir miestietišką civilizaciją. Ir kai V-ame amžiuje suprastėjusios klimato sąlygos išprovokavo vieną barbarų ordų antplūdį po kito, Roma jau neturėjo kuo priešintis. Romos valstybė sužlugo, tačiau feodalinė sistema egzistavo da 1300 metų drauge su pačiomis grubiausiomis prastuomenės priklausomybės nuo kilmingųjų formomis. Šitą sistemą paveldėjo ir išplėtojo visos Romos imperijos įpėdinės, o ant Romos griuvėsių susiformavo visos stambios Vakarų Europos galybės.

Reziumuojant galima pasakyti, kad Romos smukimo priežastimi tapo faktas, kad imperija atsirėmė į ribą, už kurios romėnų armija, turint galvoje tuometines technologijas, jau nebegalėjo žengti. Nebelikus plėšiamos, išnaudojamos periferijos, padovanojus Romos pilietybę provincialams, romėnų kapitalizmas pradėjo buksuoti – o kapitalizmas visada pagrįstas nelygybės eksploatacija – ir nusitempė paskui save visą Romos valstybę.

WWW

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą