Kaip ieškojo „Storulio“

Šiandien mažai kas pamena 1966 metų sausio įvykius, kai pasaulis stovėjo ant branduolinio karo slenksčio. Neilo Granto knygoje „XX amžiaus konfliktai. Iliustruota istorija“, pasirodžiusioje 1993 metais įvykiai Palomarese paminėti vos viena eilute: „1966 metų sausio 17 po ore ištikusios amerikiečių bombonešio avarijos į Atlanto vandenyną nukrito nesprogusi vandenilinė bomba“. Ir viskas. Nedaug ir netiksliai. Kas gi nutiko iš tikrųjų?

ĮVYKIO ESMĖ

Buvo pats šaltojo karo įkarštis. Vos prieš tris metus sėkmingai išsisprendė Karibų krizė. JAV strateginis bombonešis B-52G, ištisą parą budintis ore virš Viduržemio jūros, 1966 metų sausio 17 dieną pradėjo piltis ore kurą iš skraidančio tankerio KC-135A. Lėktuvai skrido 9500 metrų aukštyje, penkiasdešimt metrų atstumu vienas nuo kito, kai kuro pildymo žarna smogė bombonešiui į viršutinę korpuso dalį, dėl ko kilo gaisras. Liepsna akimirksniu apėmė bombonešį ir per žarną persimetė į tankerį. Lėktuvai skriejo už mylios nuo Palomareso ir ekipažas priėmė sprendimą atsikratyti atominių bombų ir palikti lėktuvą. Išmetus bombas, bombonešis sprogo. Abu lėktuvai nukrito ant žemės ir jų liekanos degė dar šešias valandas, pasklidusios 39 kvadratinių kilometrų plote. Visi tankerio ekipažo nariai žuvo, nespėję palikti lėktuvo, o iš septynių bombonešio įgulos narių išgyveno keturi. Iš vietinių gyventojų niekas nenukentėjo.

IŠLIKUSI GRĖSMĖ

Bombos korpusas demonstruojamas Nacionaliniame branduolinio mokslo istorijos muziejuje Albukerkėje

Visą apygardą daugelio kilometrų spinduliu paskelbė uždara zona. Prasidėjo paieškos, pasitelkus Geigerio skaitiklius, o jūroje knibždėjo pačios įvairiausios plaukiojimo priemonės. Danguje ratus suko lėktuvai ir sraigtasparniai. Prasidėjo įprasta tokiais atvejais visuomenės klaidinimo kampanija.

Tik sausio dvidešimtą Amerikos karinės oro pajėgos pripažino faktą, kad bombonešis skraidino branduolinį ginklą. Oficialiai Pentagonas pareiškė, kad buvo viena bomba, tačiau jau po aštuoniolikos valandų po katastrofos sausumoje buvo aptiktos trys. Būta ir ketvirto „Storulio“, pavadinto „Robertu“, tačiau apie tai, kur jis dingo, nežinojo niekas. Bet kuriuo momentu jis galėjo pasireikšti ne iš pačios geriausios pusės. Ateities scenarijus tokiu atveju galėjo susiklostyti siaubingai.

„Roberto“ paieškops tęsėsi tris mėnesius. Ir visą tą laiką virš Europos tvyrojo grėsmė, juk bombos trotilo ekvivalentas siekė dvidešimt penkias megatonas – 1250 kartų galingesnis nei ant Hirosimos numestos bombos. Černobylis, palyginus su „Roberto“ sprogimu – vaikų darželis: tai buvo vandenilinė bomba, naujausias to laikmečio branduolinių varžybų pasiekimas. Kadangi „Storulio“ sausumoje nerado, buvo priimtas sprendimas ieškoti jo jūroje.

PAIEŠKOS JŪROJE

Ši bomba, nukritusi Palomarese, tik per stebuklą nesprogo

Šis darbas buvo pavestas JAV kariniam laivynui. Į Balearų salų rajoną sutelkė visas turimas paieškos priemones ir žmones: narus ir kovinius plaukikus, daugybę karinių ir civilių specialistų. Problemą kėlė tai, kad turėta duomenų tik apie numanomą bombos kritimo rajoną.

Amerikos ieškotojams iškilo sudėtingas uždavinys. Čionai buvo pristatyti patys naujausi hidrolokatoriai, tačiau jie pasirodė esą nenaudingi dėl dugno reljefo sudėtingumo. Į darbą paleido batiskafą „Triestas“ ir nepilotuojamą giliavandenį aparatą „Deep Jeep“, bet ir tai nepadėjo.

JAV Gynybos ministerija žengė beprecedentinį žingsnį – rekvizavo iš privačių asmenų du eksperimentinius pilotuojamus povandeninius aparatus „Alvin“ ir „Aliuminautas“, aprūpintus pačiais šiuolaikiškiausiais prietaisais. Prie jų prisidėjo aparatas „Kabmarine“, kuris turėjo galimybę pažymėti aptiktus objektus plūdurais.

Darbo frontas buvo padalintas sluoksniais: mažame gylyje, iki 40 metrų – dirbo akvalangistai ir koviniai plaukikai (narai, atliekantis kovines užduotis), nuo 40 iki 60 metrų – narai su tvirtais skafandrais, nuo 60 iki 120 metrų sluoksnyje buvo žvalgomasi pasitelkus hidroakustinius prietaisus ir povandeninį aparatą „Kabmarine“, o giliausiame sluoksnyje veikė kiti du povandeniniai aparatai.

Iki kovo 9 dienos Palomareso pakrantėje buvo aptikta pusketvirto šimto įvairiausių objektų – daugiausiai tai buvo lėktuvų ir laivų nuolaužos, sveriančios nuo kelių kilogramų iki dešimties tonų.

SURADO!

Radioaktyvaus valymo dalyviai iš JAV armijos

Pagaliau operacijos vadovai nusprendė, kad bombą galėjo nunešti srovė ir paieškų zona buvo išplėsta. Ir taške, kurį nurodė katastrofos liudininkas kapitonas Franciskas Ortsas, aparatas „Alvin“ 777 metrų gylyje aptiko bombą. Tam prireikė 80 minučių.

Iškelti bombą iškart ją aptikus, nepasisekė. Vos tik prisilietus, ji krito nuo vieno dugno atsikišimo ant kito (laimei, nebuvo pažeista). Iškėlė ją tiktai balandžio septintą jau iš 870 metrų gylio.

Bombą kėlė aštuonių metrų per minutę greičiu iki trisdešimties metrų gylio, kur darbo ėmėsi akvalangistai, tvirtai apnarplioję ją lynais. Balandžio septintą, be penkiolikos devintą valandą vandenilinė bomba pasirodė paviršiuje. Dozimetrinė kontrolė parodė, kad radiacijos nutekėjimų nėra. Specialistai tuojau pat nukenksmino detonatorius. Ir tik tada JAV vyriausybei buvo raportuota apie operacijos rezultatus.

Operacija truko nuo sausio 17 iki balandžio7 dienos (trisdešimt parų truko iškėlimas) ir buvo absoliučiai užslaptinta. Iš viso „Robertas“ išbuvo po vandeniu 79 dienas, 22 valandas ir 23 minutes. Operacijoje dalyvavo 3800 žmonių, 178 koviniai laivai, aviacija, giliavandeniai aparatai ir begalė kitokios technikos. Visa operacija buvo užmaskuota kaip NATO jūsų pratybos Viduržemio jūroje – tą aš prisimenu tiksliai, kadangi pats tais laikais buvau karinio jūsų laivyno karininkas. Bombos paieškoms amerikiečiai išleido 84 milijonus dolerių. Ir tikslas buvo to vertas.

Sprogimo rezultatas: radioaktyvaus debesies išmetimas į atmosferą

Iki 1966 kovo pirmosios pasaulio visuomenė jau tiksliai žinojo, kad bombonešis skraidino ir ketvirtą bombą, kas ir privertė amerikiečius aktyviai vykdyti paieškas, nes kitaip galėjo tiesiog palikti ją dugne.

Iš trijų iškart aptiktų bombų viena liko nepažeista, o dviem sprogo trotilo turinys. Sprogimai metu uraną 235 ir plutonį 239 išblaškė šimto hektarų teritorijoje. Visame užkrėstame sklype užteršto dirvožemio sluoksnis buvo nuimtas, sukrautas į penkis tūkstančius 200 litrų talpos statines ir išsiųstas į branduolinių atliekų saugyklas Amerikoje.

Taip pasibaigė grandioziškiausia pasaulyje gelbėjimo operacija, užkirtusi kelią branduoliniam sprogimui Viduržemio jūroje, o galbūt ir didesnėms pasekmėms. Žmonės su palengvėjimu atsiduso, tačiau ar ilgam? Norėtųsi tikėti, kad daugiau niekad pasaulis neapmirs, laukdamas pasaulio pabaigos. Tačiau kol kas įvykiai neleidžia būti optimistais, nors šaltasis karas ir pasibaigė. Istorija žmones moko tik tuo atveju, jei pamokos įsimenamos.

WWW

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!