Kaip atpratinti mokslininkus nuo melo?

Gaila, bet pastaruoju metu mokslinių darbų, kuriuose pateikiami nepatikimi ar atvirai sufalsifikuoti rezultatai, vis daugėja. Tačiau kas verčia mokslininkus meluoti? Psichologai įsitikinę, kad dėl to kaltinti reikia mokslininkų nusistatymą gauti būtinai teigiamą rezultatą. Priešingu atveju jie paprasčiausiai nebegaus pinigų naujiems tyrimams.

Reikia pastebėti, kad melavimo moksle problema vargu ar pavadintina kuriozu – greičiau tai mūsų laikmečio nelaimė. Ir toli pavyzdžių ieškoti nereikia – neseniai kasmetiniame Amerikos ląstelinės biologijos draugijos suvažiavime buvo paskelbta paguodos nekelianti statistika: iš 53 medicininių tyrimų, keturiasdešimt septynių rezultatai pasirodė esantys neatkartojami. T.y. gaunasi, kad iš pusšimčio medicininių darbų tik šeši pasirodė esą nesufalsifikuoti.

Beje, aukščiau minėtas kriterijus – eksperimento rezultatų atkartojimas – yra pats svarbiausias, vertinant, ar galima pasitikėti konkrečiu tyrimu, ar ne, kadangi vienas iš svarbiausių mokslinio mąstymo dėsnių skamba taip: tai, kas gavosi viename eksperimente, turi gautis ir kitame. Paprasčiau tariant, jeigu vienas mokslininkas bandymo metu nustatė, kad prie šimto laipsnių Celsijaus vanduo užverda, tai ir kitam mokslininkui jis turi užvirti prie tokios pačios temperatūros. Priešingu atveju tai bus arba klaida (galbūt antrame eksperimente visai ne su vandeniu dirbo, arba temperatūra buvo žemesnė), arba – sąmoninga falsifikacija.

Gaila, bet tokių falsifikacijų pastaruoju metu vis gausėja. Galima prisiminti kad ir kamieninių ląstelių klonavimo istoriją, kai viskas neva pavyko Korėjos profesoriui U Suk Hvanui, arba epopėją su neegzistuojančio „chroniško nuovargio sindromo“ viruso atradimu. Įdomiausia yra tai, kad visi šie tyrimai darė patikimų darbų įspūdį, ir netgi specialistai ne iškart pastebėjo apgaulę. Atskirti tiesą nuo melo tais atvejais pagelbėjo tas pats rezultatų atkartojimo kriterijus – jį apgauti buvo sudėtingiau.

Psichologai ilgai stengėsi suprasti, kodėl gi mokslininkai mūsų dienomis vis dažniau ir dažniau griebiasi akivaizdaus melo. Meluoti, žinoma, būdinga visiems žmonėms, o mokslo darbuotojas yra, vis dėlto, žmogus. Bet juk falsifikuodami rezultatus, tyrėjai smarkiai rizikuoja, juk mokslininkas praktiškai nieko daugiau neturi kaip tik savo reputaciją, o apgavystės jos neprideda. Taip kad demaskavus falsifikaciją, nesąžiningas mokslo veikėjas gali vieną kartą ir visiems laikams atsisveikinti su galimybe gauti grantą ar kilti karjeros laiptais.

Dar daugiau, kadangi tyrimų rezultatus priimta publikuoti specialiuose žurnaluose, kuriuos mokslo bendrijos atstovai, vis dėlto, skaito, tai demaskavus falsifikaciją, apie apgaviko gėdą sužinos visi. O tai reiškia, kad greičiausiai kitų laboratorijų durys tokiems nesąžiningiems tyrinėtojams užsitrenks. Taip pat reikia pažymėti, kad daugelyje klausimų mokslininkai yra pakankamai konservatyvūs ir jiems sunku patikėti, kad kartą apgavęs jų pasitikėjimą kolega ir toliau nedarys to paties.

Taigi, kaip matome, rizika čionai yra pakankamai didelė. Bet ar esama kokios nors naudos iš tokių falsifikacijų, kurios priverčia mokslininkus padirbinėti rezultatus? Psichologai, tyrę šį klausimą, didelei savo nuostabai atrado, kad ypatingos naudos lyg ir nėra. Tai kas gi verčia mokslininkus meluoti? Kaip ne keista, visų pirma tai siekis gauti teigiamą rezultatą. Tai pakankamai pozityvi savybė, bet jeigu privesime ją iki absurdo, galime susilaukti liūdnų pasekmių.

Iš tiesų šiuolaikiniame pasaulyje neretai pasitaiko, kad varomąja jėga tampa noras kaip galima greičiau pasiekti rezultatą bet kokia kaina. Priežasčių tam gali būti daug – tai ir būtinybė gauti grantą, laimėti konkursą kokioms nors pareigoms arba suspėti paskelbti publikaciją, kol tavęs neaplenkė miklesni kolegos. Gaunasi, kad šiuo metu tyrinėtoją labiausiai jaudina, kaip greitai jis atliks darbą, o neik kruopščiai jis tai padarys. Dėl to imama „taupyti“ kontrolinių eksperimentų ir rezultatų tikrinimo sąskaita, o taip pat apkarpomos dar užpraeitame šimtmetyje buvusios gausios diskusijos su kolegomis. O visa tai veda prie to, kad recenzijas spausdinantys žurnalai yra užversti kalnais darbų, kurių patikimumas ganėtinai abejotinas.

Nors pati žurnalų politika irgi tai skatina – juk būtent publikacijos juose laikomos mokslininko sėkmės rodikliu (ko daugelį metų siekė tokių leidinių redaktoriai). Tačiau galiausiai susiformavo ydingas ratas: be reikiamo skaičiaus straipsnių recenzijų žurnale tyrinėtojui neduos finansavimo, o be finansavimo jis negalės atlikti darbų, kuriuos būtų ne gėda tokiame žurnale aprašyti. Dėl to daug kas ryžtasi atvirai duomenų falsifikacijai, mąstydami maždaug taip: pasiekti patikimą rezultatą galėsime vėliau, o dabar mums svarbiausia – gauti pinigų. Ir tame esama logikos – juk niekas nedraudžia mokslininkui sekančiame straipsnyje paneigti ankstesnio straipsnio rezultatų.

Įveikti šitą ydingą nusistatymą bet kokia kaina siekti sėkmės, psichologų manymu, galima tik tuo atveju, jeigu pavyks įtikinti tyrinėtojus publikuoti straipsnius recenzijų žurnaluose ne tik su teigiamais, bet ir neigiamais rezultatais, o tokių žurnalų redaktorius – šiuos straipsnius spausdinti. Ir nors publikacijų skaičius išaugs kelis kartus, tačiau tarp jų būtinai turi būti ir tokių, kuriuose kalbama apie nesėkmes, nepasitvirtinusias hipotezes ir nepavykusius eksperimentus.

Šalia to, kad toji informacija pati savaime gali būti kam nors naudinga (juk dar Edisonas sakė, kad išrasti lempą jam padėjo nepavykę pirmtakų eksperimentai), šis dalykas pademonstruos daugeliui mokslininkų, kad teigiamas rezultatas nebūtinai yra darbo vertingumo rodiklis. Priešingai, tyrimo vertė slypi tame, kad jis, vis dėlto, buvo atliktas. Na, o moksliniams administratoriams irgi verta atkreipti dėmesį ne vien į teigiamus rezultatus – kur kas svarbiau, pavyzdžiui, atlikto darbo sudėtingumas ir kruopštumas, netgi tuo atveju, jeigu jis baigėsi nesėkme.

Aš suprantu, kad daug kam šiandien toks pasiūlymas pasirodys kurioziškas, tačiau iš esmės jis yra pakankamai protingas. Jeigu prisiminsime praeito ir užpraeito šimtmečio atradimų istoriją, pasidarys aišku, kad daugeliu atvejų jie buvo padaryti todėl, kad mokslininkai nebijojo suklysti ir pripažinti savo klaidas. Tačiau tyrimų finansavimo sistema, susiklosčiusi antroje XX amžiaus pusėje, faktiškai atėmė iš jų teisę suklysti. Dėl to susiformavo stabili tendencija falsifikuoti rezultatus, o tai atsiliepė ne tik darbų kokybei, bet ir požiūriui į mokslą iš visuomenės pusės – mokslininkais imta mažiau pasitikėti, o ir apskritai raginimas iš paprastų žmonių pusės „jei mokslininkai apgaudinėja, tai galima apsieiti be mokslo“, pasigirsta vis dažniau ir dažniau.

Tai, žinoma, perlenkimas, ir labai didelis -be mokslo šiandien niekaip neišsiversime. Ir tiems, kurie trokšta nutraukti tyrimų finansavimą, vertėtų dažniau prisiminti apie tai, kad už visas savo turimas materialias vertybes jis turi būti dėkingas tam pačiam mokslui, ir kad jo paties interesus atitinka remti mokslą, netgi jei pastarasis ne visada būna sąžiningas ne tik tų, kurie naudojasi jo rezultatais, bet ir paties savęs atžvilgiu.

Tačiau pagelbėti mokslininkams atprasti meluoti ne tik galima, bet ir būtina.

Tam reikia paprasčiausiai įtikinti juos, o taip pat tuos, kurie duoda mokslui pinigų, vieną seną gerą tiesą: neigiamas rezultatas tiek pat vertingas, kaip ir teigiamas.

WWW

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!