KAPITALIZMAS
gruodžio 19, 2016

Kaip Amerika prarado Dievą

Kaip Amerika prarado Dievą

Dar gyva ta karta, kuri savo akimis matė knygas ir laikraščius, kuriuose paprastas amerikietis buvo tegu ir snobas, bet visgi padorus ir pakankamai žmogiškas. Na taip, ant kapitalizmo ir komunizmo priešpriešos bangos negalėjo būti didelio sutarimo politikos ir ekonomikos klausimais, bet grynai žmogiškame lygmenyje žmonės pakankamai gerai suprato vieni kitus.

Ir filmai buvo gražūs ir žmogiški, tiek mūsiškiai, tiek europietiški, tiek amerikietiški. Neverta kalbėti apie propagandinę reikalo pusę, juk bet kokia propaganda grindžiama bazinėmis žmonių vertybėmis. Netgi ne toks senas filmas „Plezentvilis“ – jau demonstruoja, kaip geraširdiškumas ir padorumas, kuris dar šeštame-septintame dešimtmetyje buvo tiesiog įkyriai erzinantis, dabar jau tapo tokiu raritetu, kad sekančiai kartai tai atrodys kaip nukrypimas nuo normos. Nors būtent bazinių vertybių ir šiuolaikinio suvokimo, kam jos taip labai reikalingos junginys paskatina filmo herojus priimti teisingą sprendimą.

O pamenate filmą „Trumeno šou“, kur visa šalis su liūdesiu stebi gyvenimą pagrindinio herojaus, kuris atsidūrė būtent toje, jau seniai neegzistuojančioje padorioje Amerikoje? Čia klausimas netgi ne pačiame žmoguje, gyvenančiame išgalvotame pasaulyje, o tame ilgesyje, kurį jaučia žmonės prarastai visuomenei.

Tiesą sakant, čia buvo tik įžanga. O pasaka, baisi pasaka apie prarastą Dievą – žemiau.

Neseniai teko padiskutuoti, ar išliko dabartinė Amerika protestantiška šalimi. Kad suprastume protestantizmo esmę, reikia užmesti akį į istoriją.

XV-XVI šimtmečiais atsiranda reformacijos judėjimas, kurio svarbiausias kriterijus buvo noras atsikratyti totaliai supuvusios katalikiškos dvasininkijos kontrolės. Protingi žmonės matė, kad deklaruojamas katalikybės dvasingumas ir jo faktiškas realus palaidumas ir ištvirkimas iš esmės neturi nieko bendro su Dievu. Tada buvo paskelbta tezė (žiauriai supaprastinu trumpumo dėlei, kam įdomu – susipažinkite su šia istorija patys). Tai štai – tezė. Yra tik šventasis raštas ir jame viskas pasakyta. Niekas neturi teisės jo iškraipyti, dėl to tarpininkai-dvasinikai yra didžiulė žala. Visa esmė slypi žmogaus ir Dievo bendravime, bet kokia manipuliacija kitais žmonėmis šioje sferoje – blogis. Iš čia seka tezė, kad Dievas, jeigu jis tave myli, suteikia tau viską, ko reikia. Ir kuo sėkmingesnis žmogus – tuo jis arčiau Dievo, nes be tarpininkų jis tiesiogiai gali gauti tiek visas gėrybes, tiek ir per sprandą už savo pamaldumą ar nuodėmes.

Žodžiu, viskas labai paprasta – jeigu tu neturtingas, vadinasi esi nusidėjėlis ir Dievas su tavimi nežaidžia, ir apskritai į tave nežiūri. Jeigu esi turtingas – vadinasi esi pamaldus teisuolis. Vėlgi – schema iki kraštutinumo supaprastinta, tačiau ji egzistuoja, jei atmesime visas filosofines apnašas.

Grįžkime prie to, kaip Amerika prarado Dievą. Sukurta kaip iš esmės protestantiška šalis, kadangi tiesioginis bendravimas su Dievu padaro žmogų gerokai mobilesniu ir atsakingesniu, Amerika savo pradžioje traukė daugiausiai kaip tik avantiūristus. Na, taip, katalikų bažnyčia vykdė misionierišką veiklą, ir Lotynų Amerikoje pasiekė rimtų rezultatų. Tačiau Nepriklausomybės karas sukūrė jauną valstybę, lygių galimybių (baltiesiems) šalį. O lygios galimybės – pati derlingiausia dirva protestantizmui: tu padorus, reiškia tu turtingas. Dėl to toji avantiūrizmo energija labai greitai nukrypo verslo vaga. Daugybė pralaimėjusių, tačiau matančių, kad Dievas kažkam būna ir palankus, suteikdamas materialinę gerovę, pajuto viltį, kad kada nors ir jie atkreips į save Dievo dėmesį ir nemirs ateityje iš bado lūšnynuose, o taps vidurine klase su puikiais namais, gražia žmona ir krūva mielų vaikų. Ir netgi gangsterių santykių aiškinimasis, kaip ne keista, sutelpa į šį modelį.

Kada šiam idiliškam paveikslui buvo smogtas pats rimčiausias smūgis? Mano manymu – Didžiosios depresijos metu. Čia tik Biblijoje teisuolis, praradęs turtus, šeimą ir sveikatą, pasižymi tokiu galingu tikėjimu, kad absoliučiai viską praradęs, nepraranda to tikėjimo ir gauna prizą – šeimą, turtus ir ilgą gyvenimą. Šėtonas tuomet pralošė Dievui, kai sprendėsi klausimas – ar myli teisuolis Dievą tik už gėrybes, ar tiesiog myli ir taškas. Su amerikiečių tauta taip nesigavo.

Viską praradę per Didžiąją depresiją, milijonai žmonių, kaip maži vaikai, patikėjo teiginiu „jeigu man taip blogai, reiškia, Dievas manęs nemyli, o jeigu nemyli, tada aš einu pas kitą Dievą, kuris manęs neskriaus ir nieko neatiminės“. Labai puiki landa tiems, kuriems reikia sukurti idealią vartotojų visuomenę – žmones, kurių dievu tampa Aukso Veršis. Kai žmonės turi krūvą įvairiausių moralinių vertybių, jos trukdo priimti naują doktriną. O dabar juos galima laisvai išstumti į istorijos šalikelę. Karas yra blogis? Tačiau juk blogis jis ne tau, jeigu tu praturtėji. Blogai naikinti ištisas tautas? Bet juk jos sėdi ant mano turtų ir nesupranta, kad tai viskas mano, o jos, tos tautos, tėra viso labo dulkės. Ir nereikia čia mums aiškinti apie gėrį bei teisingumą. Dievas yra ten, kur mano turtas, o ne ten, kur toji jūsų efemeriška moralė. Vadinasi, galiu paaukoti savo dievui visą pasaulio moralę, kadangi mano dievas – tai ne žmogiška moralė, o materialinė vertybė, pinigai.

Štai dėl to mes su didžiule nuostaba stebime Amerikos traukulius – juk iš esmės kaip tarp žmogaus ir Dievo negali būti tarpininkų, taip ir pasirinkimas parduoti savo protą saujelei neaiškių machinatorių – vėlgi tiesiogiai, ir čia nėra ir būti negali kažko trečio. Tu nori skaniai valgyti ir gražiai gyventi? Būk pasirengęs visam laikui prarasti žmogaus pavidalą. Ne dėl to, kad turtas – blogis, tiesiog dėl to, kad jis nėra Dievo meilės rodiklis. Jis priklauso tik nuo asmeninių savybių ir sėkmės. Tačiau iškart visi 323 milijonai žmonių negali būti verslininkais ir sėkmingais žmonėmis, vadinasi, reikia kažką parduoti. Sąžinę, pavyzdžiui, arba tapti žydru, ar atsisakyti teisingumo, troškimo būti atsakingam už savo poelgius, atsakomybę už savo gyvenimą, galų gale.

Aš žinau, kad Amerikoje yra dar pakankamai normalių žmonių, tik nemanau, kad jie jau sugebės kažką pakeisti. Kai dar buvo galima tai padaryti, pavyzdžiui, septintame dešimtmetyje, padori Amerika su panieka raukė nosį, nieko nesiimdama prieš tai, ką laikė amoraliu. Netgi atvirai kalbėti apie visuomenės ydas buvo nepadoru ir rūdys po blizgančių dažų sluoksniu sugraužė absoliučiai visą stabilios visuomenės konstrukciją. Ir nesvarbu, kas laimi rinkimuose – galima kiek nori perrenginėti lavoną gražiais drabužiais – jis nuo to vis tiek nenustos pūti ir dvokti.

Tuo ir užbaigsiu. Tai buvo mėginimas bent kažkaip paanalizuoti amerikiečių tautos dvasinę sferą.

Šaltinis

Comments are closed.