Kaip Amerika pavirto oligarchija

„Politikai paskirti tam, kad jums būtų įteigta mintis, jog turite pasirinkimo teisę. Tačiau jūs jos neturite. Ją turi jūsų šeimininkai“ – Džordžas Karlinas, ‘Amerikietiška svajonė“.

Naujausio Prinstono universiteto tyrimo duomenimis, Amerikos demokratija daugiau neegzistuoja. Naudodamiesi daugiau kaip 1800 politinių iniciatyvų nuo 1981 iki 2002 metų duomenimis, tyrinėtojai Martinas Džilensas ir Bendžaminas Peidžas padarė išvadą, kad šiandien politinėje arenoje gerų ryšių turintys asmenys valdo valstybę, nepriklausomai, o neretai netgi prieš rinkėjų valią. Amerikietiška politinė sistema iš demokratiškos transformavosi į oligarchiją, kur valdžia atiteko turtingam elitui.

„Padaryti pasaulį saugų demokratijai“ – toks buvo prezidento Vilsono loginis paaiškinimas I Pasauliniam karui. Ir nuo to laiko tuo teisinami visi amerikiečių kariniai įsiveržimai. Ar galime pateisinti kariuomenės siuntimą į kitas šalis, kad būtų platinama politinė sistema, kurios jau nebeturime savo pačių namuose?

„Didžioji laisvių chartija“, kuri laikoma pirmuoju „Teisių biliu“ Vakarų pasaulyje, suteikė didikams teisių karaliaus valdžios atžvilgiu. Tačiau doktrina „visi žmonės gimsta lygūs“, skelbianti, kad visi žmonės turi „konkrečias neatimamas teises“, įskaitant „teisę į gyvybę, laisvę ir laimės siekimą“ yra amerikietiškos kilmės. Ir tarp šitų teisių, kurias, kaip visi galvoja, garantuoja „Teisių bilis“, yra teisė į rinkimus. Mes turime teisę rinkti, tačiau kolektyvinė rinkėjų valia daugiau nieko nereiškia.

Graikijoje kairiosios pakraipos partija „Siriza“ atsirado praktiškai iš niekur, kad šturmu paimtų prezidentinius rinkimus, ir Ispanijoje panaši partija „Podemos“, matomai, pasirengusi padaryti tą patį. Tačiau daugiau kaip 100 metų nė vienas kandidatas nuo trečios partijos neturėjo nė vieno šanso laimėti prezidento rinkimus JAV. Pas mus – dvipartinė sistema, pagal kurią nugalėtojas gauna viską, o rinktis mes galime tik iš dviejų kandidatų ir abu jie aptarnauja turtuolius. Pastariesiems gi pakanka paleisti kampaniją žiniasklaidoje, reikalingą tam, kad laimėtų rinkimus šalyje su 240 milijonais gyventojų, pasiekusių pilnametystę ir turinčių rinkimų teisę.

Valstijų ir vietiniuose rinkimuose kandidatai nuo trečiosios partijos kartais nugali. Nedideliuose miesteliuose kandidatai išties gali daryti įtaką balsavimui, apeidami rinkėjus jų namuose, platindami reklaminius bukletus ir klijuodami lipdukus ant automobilių, rengdami vietinio lygio prezentacijas ir pasisakydami per vietinę TV ir radiją. Tačiau nacionaliniuose rinkimuose tokias pastangas labai lengvai užgožia žiniasklaida. O vietinės vyriausybės pernelyg smarkiai įsipareigojusios „dideliems pinigams“.

Kai bet kurio lygmens valdžiai prireikia pinigų, stambus bankas, galintis jų paskolinti, labai paprastai pradeda diktuoti sąlygas. Netgi Graikijoje, kur populistinė Siriza sausio mėnesį sugebėjo laimėti rinkimus, naujosios vyriausybės pozicijos patiria didžiulį spaudimą iš kreditorių pusės, jie nuolat laiko politikus už gerklės.

Kaip mes praradome savo demokratiją? Ar buvo Tėvai-įkūrėjai nedėmesingi ir kažką pražiopsojo, rašydami Konstituciją? O gal mes pasidarėme pernelyg dideliais, kad galima būtų vadovautis sprendimais, už kuriuos balsuoja dauguma?

DEMOKRATIJOS PAKILIMAI IR NUOPOLIAI

Etapus, kuriais piniguočiai užgrobė demokratiją, įvardijo teologas ir aplinkosaugos specialistas daktaras Džonas Kobas savo darbe „Demokratinės nacionalinės valstybės kolapsas“. Atsigręžęs kelis šimtmečius atgal, jis atkreipia dėmesį į privataus bankų verslo vystymąsi. Bankų verslo, kuris atėmė iš vyriausybės pinigų kūrimo funkciją:

„Pinigų įtaka buvo smarkiai sustiprinta atsiradus privačiai bankininkystei. Bankai gali kurti pinigus, vadinasi, gali skolinti sumas, kurios gerokai pranoksta jų valdomus turtus. Tokia pinigų kūrimo kontrolė leido bankams pradėti kontroliuoti visus žmonių reikalus. Amerikoje Volstritas priima daugumą svarbių sprendimų, kurie tiesiogiai susiję su Vašingtono kompetencija“.

Šiandien didžiąją Vakarų šalių piniginės masės dalį sukuria privatūs bankai. Šios tradicijos pradžia slypi dar XVII amžiuje, kai privatiems asmenims priklausantis Anglijos Bankas, visų centrinių bankų protėvis, išsiderėjo teisę spausdinti angliškus pinigus po to, kai parlamentas atėmė iš Karūnos valdžią. Kai karaliui Viljamui prireikė pinigų karui, jam teko imti kreditą. O paskui vyriausybė, kaip skolininkė, tapo skolintojo tarnaite.*

Tačiau Amerikos kolonistai ignoravo Anglijos banką ir sukūrė saviškį jo variantą. Kai karalius Džordžas jį uždraudė, kolonistai sukilo.

Jų revoliucija laimėjo, tačiau kolonistai prarado galią kurti nuosavą pinigų masę, kai pasirinko auksą, o ne popierinius pinigus kaip oficialią atsiskaitymo priemonę. Aukso kiekis buvo ribotas ir jį kontroliavo bankininkai, kurie patyliukais padidino pinigų masę, išleisdami gausybę banknotų, nepadengtų auksu.

Tai buvo sistema, eufemistiškai pavadinta „daliniu bankininkystės rezervu“. Tai reiškė, kad išspausdintus banknotus dengė tiktai dalis bankų turimo aukso. Banknotai buvo skolinami už procentus, kas paversdavo piliečius ir vyriausybę pinigus spausdinančių bankininkų skolininkais. Vyriausybė visa tai galėjo daryti pati, be jokių skolų ir Amerikos kolonijos tai sėkmingai darė, kol Anglija nepradėjo karo, kad sustabdytų amerikiečius.

Prezidentas Linkolnas atgaivino kolonistų popierinių pinigų sistemą, išleisdamas iždo bilietus, kuriuos praminė „žaliosiomis nugarėlėmis“. Tai šiauriečiams leido laimėti karą prieš pietiečius Pilietiniame kare. Tačiau Linkolnas buvo nužudytas ir „baksų“ spausdinimas sustojo.

Visuose prezidento rinkimuose tarp 1872 ir 1896 metų buvo trečiosios partijos, pasisakiusios už finansinę reformą. Paprastai jos buvo organizuojamos profsąjungų arba fermerių organizacijų ir atstovavo žmones, o ne bankus. Tarp jų buvo „Populistų partija“, „Grynbekerių partija“ ir „Grynbekerių darbo partija“, taip pat „Darbo reformų partija“, „Antimonopolinė partija“ ir „Jungtinė darbo partija“. Jos rėmė nacionalinę valiutą, kuri atitiktų prekybos reikalavimus, taip pat pasisakė už bankų sistemos reformavimą ir demokratišką finansinės sistemos kontrolę.

Populistų judėjimas** 1890 metais tapo paskutiniu rimtu iššūkiu bankų monopolijai spausdinant pinigus.

Istoriko monetaristo Miurėjaus Rotbardo duomenimis, prasidėjus XX amžiui, politika pavirto kova tarp dviejų besivaržančių bankų gigantų – Morganų ir Rokfelerių. Partijos kartais pakeisdavo šeimininkus, tačiau marionečių šeimininkai visada būdavo iš šių dviejų lošėjų-gigantų tarpo.

Savo darbe „Visi prezidentų bankininkai“ Nomi Prinsas išvardina 6 bankų gigantus ir atitinkamas bankininkų šeimas, kurios dominavo politikoje daugiau kaip šimtmetį. Nė vienas kandidatas nuo trečiosios partijos neturėjo realių šansų nugalėti, juk jiems tekdavo konkuruoti su dviem puikiai įsitvirtinusiomis partijomis, kurias finansavo patys įtakingiausi Volstrito bankai.

DEMOKRATIJA UŽLEIDŽIA VIETĄ GLOBALIZACIJAI

Iš pradžių, kaip pažymi daktaras Kobas, turtingi žemvaldžiai galėjo kontroliuoti demokratiją, apribodami dalyvavimą valdyme turto cenzu. Kai šie apribojimai buvo pašalinti, piniguočiai ėmė kontroliuoti rinkimus kitomis priemonėmis:

„Dalyvavimas rinkimuose labai pabrango, taip kad tiems, kurie norėtų, kad juos išrinktų, reikalingi turtingi sponsoriai, kuriems jie taps ištikimais. Antras dalykas – didžioji dauguma rinkėjų mažai ką žinojo iš nepriklausomų šaltinių apie tuos, už kuriuos jie balsavo, ar problemas, su kuriomis reikia tvarkytis. Rinkėjų sprendimai priklausė nuo to, ką jie sužinojo iš žiniasklaidos. O ši savo ruožtu yra kontroliuojama Amerikos finansinių sluoksnių“.

Žiniasklaidos kontrolė ir finansiniai svertai, naudojami prieš išrinktus oficialius asmenis, leido pažaboti demokratiją kitais nei iki šiol mums buvo žinomi metodais, tame tarpe aukštais balsavimo barjerais trečiosioms partijoms ir jų išbraukimas iš prezidento rinkimų debatų, balsų slėpimas, registracijos apribojimai, įstatymai dėl identifikacijos, rinkėjų apklausų panaikinimas, machinacijos, kompiuteriniai balsavimai ir t.t. Galutiniu smūgiu demokratijai daktaro Kobo nuomone tapo globalizacija – besiplečianti globali rinka, kurios interesai persvėrė nacionalinius interesus.

„Šiandieninė ekonomika yra absoliučiai transnacionalinė. Finansinis elitas nesuinteresuotas sienomis tarp valstybių ir darbuojasi mažinant valstybių įtaką rinkoms ir investicijoms. Tokiu būdu transnacionalinės korporacijos iš esmės griauna nacionalines valstybes, nepriklausomai nuo to, demokratiškos jos, ar ne“.

Pats puikiausias šiuolaikinis pavyzdys – slaptas prekybinis susitarimas tarp 12 šalių. Jeigu viskas gausis, sutartis smarkiai išplės transnacionalinių korporacijų įtaką naudojant uždarus tribunolus, kuriuose bus galima užginčyti ir panaikinti vietinius įstatymus, tame tarpe susijusius su aplinkosauga, darbu, sveikatos apsauga ir kt.

ŽVILGSNIS Į ALTERNATYVAS

Kai kurie kritikai klausinėja, nejaugi mūsų sprendimų priėmimo masiniais balsavimais sistema, kurią taip lengvai manipuliuoja papirkta žiniasklaida – pati teisingiausia valdant liaudies vardu. Politologas Erikas Li papasakojo apie įdomų meritokratijos sistemos atvejį Kinijoje.

Savo darbe „Amerika be kapitalizmo“ profesorius Garas Alperovicas tvirtina, kad Amerika pernelyg didelė, kad veiktų kaip demokratija nacionaliniame lygmenyje. Išskyrus Kanadą ir Australiją, kuriose yra daug tuščios teritorijos, Amerika geografiškai yra didesnė už visas pažangias pramonines Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos (OECD) šalis drauge sudėtas. Profesorius kalba apie tai, ką pats vadina „Pliuralistine sandrauga„: sistemą, kurioje bus reformuotos bendruomenės ir demokratizuoti turtai. Kalba eina ir apie įvairias kooperatinio bei bendro turto valdymo formas, pradedant decentralizacija ir judėjimo link aukštesnio regioninės bei nacionalinės koordinacijos lygmenų, kada šito reikia.

Alperovicas – vienas iš iniciatyvos „Sekančio amžiaus projektas“ įkūrėjų. Iniciatyva skatina debatus apie nacionalinę politiką, šie debatai – tai pirmasis žingsnis link galimybių realizavimo. Jis cituoja profesorių Livingstoną, kuris 2002 metais uždavė klausimą:

„Kokia tolimesnio tokio milžiniško dydžio sąjungos išsaugojimo vertė? Egzistuoja pakankamas amerikietiškų federalistinių tradicijų resursas, leidžiantis atkurti ankstesnį valstijų ir vietinių bendruomenių suverinitetą, valdžią, kurią jie leido uzurpuoti centrinei vyriausybei“.

PASIIMTI ATGAL MŪSŲ VALDŽIĄ

Jeigu vyriausybės prisimena apie suverenią valdžią, jos galėtų pradėti nuo galimybės kurti pinigus, kadangi šią veiklą uzurpavo privatūs savininkai, kol tauta „miegojo už vairo“. Vyriausybėms neleidžiama spausdinti savo pinigų, tačiau jos gali valdyti bankus, o visi depozitiniai bankai kuria pinigus, kai išduoda paskolas, kaip neseniai pripažino Anglijos Bankas.

Federalinė vyriausybė galėtų susigrąžinti sau teisę kurti nacionalinę pinigų masę, spausdindama nuosavus Iždo banknotus, kaip tai darė Abraomas Linkolnas. Alternatyviu atveju galima kalti labai stambaus nominalo monetas, apie ką pasakyta Konstitucijoje arba galėtų nacionalizuoti centrinį banką ir panaudoti kiekybinį sušvelninimą finansuojant infrastruktūrą, švietimą, darbo vietų kūrimą, socialinė aptarnavimą – tarnaujant žmonėms, o ne bankams.

Laisvė išreikšti savo valią nieko neverta lyginant su ekonomine laisve – laisve dirbti ir turėti ką valgyti, kur gyventi, įgyti išsilavinimą, naudotis sveikatos apsaugos paslaugomis ir gauti pensiją. Prezidentas Franklinas Ruzveltas užfiksavo, kad mums reikalingas ekonominis „Teisių bilis“. Jei mūsų išrinkti atstovai nebūtų įsipareigoję finansininkams, jie galėtų tokį bilį priimti ir surasti pinigų jo finansavimui.

VISAS SRAIPSNIS

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą