Kai prasidės krachas

Amerikos kolapsas prasidės 2011 metais. Sistema ėjo į šitą sukrečiantį krachą dešimtmečius, tačiau tam, kad sistemą įstumtų į chaosą, prireiks paskelbti „branduolinę ataką“. Maisto produktai, kuras ir vaistai išnyks per vieną naktį, ir pinigai taps beverčiais. Kiekvienas bus už save ir vyriausybė mažai ką galės padaryti, kad sustabdytų anarchiją ir plėšimus.

Mobilios ginkluotų plėšikų gaujos pradės šukuoti priemiesčių gatves. Tai bus baimės ir netikrumo laikas. Komunikacijos bus laikinai atjungtos, o tie, kurie tebeturės elektrą ar baterijas, klausysis ekstremalių pranešimų laidų. Reportažai apie naujas bombas ir smurtą užtvindys eterį.

Jūs ką tik užbaigėt paskutinius savo konservus, vanduo nustojo tekėti iš krano, o automobilio akumuliatorius baigia išsikrauti, kol klausėtės radijo, bijodamas išjungti, kad nepraleistumėt kokių nors svarbių instrukcijų. Jūs žiūrite į savo šeimą siaubo kupinomis akimis ir niūriai svarstote apie savo veiksmų variantus.

Vyriausybė paskelbia vienkartinį apylinkių valymą, kad „išgelbėti“ neviltin puolusius piliečius nuo anarchijos ir išvežtų juos į surinkimo centrus bei stovyklas, kuriose bus garantuotas maitinimas ir saugumas. Jūs jau skaitėte straipsnius ir matėte filmus apie FEMA stovyklas, ir atsimenate Naujajį Orleaną po uragano Katrina, tačiau ar turėsite pasirinkimą?

Jūsų atsargos išseko, dauguma jūsų kaimynų jau spruko į kalnus, kad pasiliktų su savo giminaičiais. Ir jau girdite kaip banditai braunasi į jūsų gatvę, jau pradeda plėšti kaimynų namus. Paskui išgirstate kaip leidžiasi vyriausybinis sraigtasparnis. Banditai pasislepia, o nacionalinės gvardijos kareiviai per garsiakalbius kviečiasi likusius gyvus žmones.

Pajuntate palengvėjimą, sėdėdamas sraigtasparnyje su šeimos nariais ir šiek tiek vertingų daiktų. Galvojate sau: „Ten ne viskas bus taip jau blogai. Galbūt pas juos bus netgi televizorius, kad saugiai pasižiūrėčiau naujienas apie augantį chaosą, ir ten bus klozetas, kurį bus galima nuleisti“. Atvykę į vietą, sužinote, kad stovykla bus uždaryta 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę – dėl gyventojų saugumo ir bent jau iki to laiko, kol neatslūgs įtampa.

Ir vis tiek jaučiate, kad jums pasisekė, kai gaunate vieną kambarį su keliaaukšte lova, skrynia asmeniniams daiktams, tris maitinimo racionus per dieną ir bendrus vonios kambarius. Esat laimingas, kai jus pasiunčia į darbą, nes jaučiatės reikalingas ir turit kuo užimti savo protą.

Bėgant laikui vis daugiau išgelbėtų žmonių atvyksta į stovyklą ir mini bendruomenės funkcionavimas pradeda įgauti savo formą, nepaliaujamai stebint ginkluotiems kareiviams. Kuo daugiau laiko praeina, tuo labiau laisvamanius pabėgėlius pradeda dominti klausimas apie tai, kaip vyriausybė įsigudrina aprūpinti stovyklas, tvyrant tokiam chaosui, kokį rodo per televizorių.

Suprantant, kad šitas maistas turi būti kažkur auginamas ir gaminamas, ateina suvokimas, kad, matyt, dar esama ramių vietų. Pradedate įsivaizduoti gražias fermas su žydinčiais laukais, vaismedžių sodus, šviežią pieną ir kregždutes, tvarte susilipdžiusias lizdą. Netikėtai prisimenate, ką reiškia būti laisvu žmogumi, kai sunkus darbas fermoje vardan nuosavos gerovės atrodo daug patrauklesnis nei griežtas taisyklių laikymasis ir juodas darbas jūsų komplekse. Jūs nusprendžiate pasiimti šeimą ir iškeliauti į nežinomus tolius laisvės ieškoti.

Tačiau komplekso prižiūrėtojas atsisako jus išleisti, kadangi yra įsitikinęs, kad pernelyg pavojinga kam nors, išskyrus kareivius, būti už komplekso ribų. Jis tvirtina, kad kai kituose lageriuose kažką paleisdavo, tai surasdavo po dienos ar dviejų nužudytus.

Kiti pabėgėliai irgi reikalauja laisvės ir pradeda burti dideles grupes, kad ištrūktų iš komplekso. Tada prižiūrėtojas pareiškia, kad tai nusikaltimas prieš bendruomenę, aiškindamas, kad jų darbas pernelyg svarbus komplekso išgyvenimui.

Pradeda ryškėti realybė. Visi suvokia, kad jie čionai – kaliniai. Po kelių kalinimo metų gyvenimas darosi nebepakeliamas, bet jeigu gerai elgsitės, jus gali pervesti į geresnes bendruomenes. Nekreipkite dėmesio, kad jūsų būstuose įrengtos kameros, jos reikalingos jūsų saugumui. Nesidairykite ir dirbkite savo darbą.

***

Grįžkim į realybę. Turint galvoje tai, ką žinome apie korporacinės vyriausybės „klaidingus pėdsakus“ ir planus, susijusius su FEMA lageriais, ar pakaks mums ryžto, žvelgiant į išsigandusias vaikų akis, atsisakyti vyriausybinės „pagalbos“, kai užgrius pramoninis krachas? Galbūt mums užteks provizijos mėnesiui ar dviem, tačiau dauguma atsidurs beviltiškoje padėtyje.

www

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą