Juodosios gulbės belaukiant

Istorikas Andrejus Fursovas yra plačiai žinomas tiek Rusijoje, tiek užsienyje. 2013 metais jis paskelbė du darbus, kurie iškart tapo bestseleriais – monografiją „De Conspiratione – Apie sąmokslą“ ir straipsnių rinkinį „Pirmyn į pergalę. Rusų sėkmė retrospektyvoje ir perspektyvoje.“

VIDURINĖS KLASĖS MIRTIS

-Andrejau Iljičiau, užsitęsusi pasaulinė krizė suformavo visiškai nelauktą rezultatą: išnyksta vidurinė klasė. Kas gi darbuosis, kas mokės mokesčius?

-Šiuolaikinis pasaulis yra pakankamai griežtai struktūruotas. Viršuje įsikūrė tie, kuriuos prancūzų filosofas ir ekonomistas Žakas Atali vadina naujaisiais klajokliais. Tai turtingi žmonės, kurie labai lengvai kaitalioja gyvenimo aplinką, klaidžioja iš Europos į Ameriką, iš Hongkongo į Singapūrą. O pačioje apačioje gyvena patys vargingiausi, kurie migruoja iš Afrikos į Europą.

Jie mobilūs, ir jie nieko neturi. Tarp turtingų klajoklių ir vargingų susispaudė vidurinė klasė ir darbininkai. Šitie žmonės gyvena stacionariai ir būtent jie yra eksploatacijos, išnaudojimo objektai, iš kurių sunkiami mokesčiai. Europoje jie savo mokamais mokesčiais išlaiko afrikiečius, arabus, kurdus. Kai vokiečių jaunimas išvažiuoja į Naująją Zelandiją ar Kanadą, jie atvirai kalba: mes nenorime šerti atsibasčiusių dykaduonių. Akivaizdu, kad susidoroti su krize pasaulio elitas mėgins būtent dėka viduriniosios klasės, dėka tų, iš kurių yra ką atimti.

-Bet kodėl gi tai vyksta?

-Kapitalizmas išgyvena sisteminę krizę. Jis neturi priemonių išspręsti jam iškilusioms problemoms – pačios sistemos rėmuose jos yra neišsprendžiamos. Kapitalizmas – ekstensyviai orientuota sistema, jis išsprendžia savo prieštaravimus, iškeldamas juos už savo ribų. Kiekvieną kartą, kai pasaulinė pelno norma sumažėja, iš nekapitalistinio pasaulio būdavo išraunamas gabalas teritorijos ir paverčiamas kapitalistine periferija – žaliavų, darbo jėgos šaltiniu ir rinka prekėms. Pelno norma pradėdavo augti ir šitaip – iki sekančios krizės. Tačiau 1991 metais, sunaikinus socialistinį pasaulį – sisteminio antikapitalizmo zoną – nekapitalistinių regionų nebeliko, kapitalizmas apėmė visą planetą. Ir dabar jam jau nebėra kur išstumti savo problemų, planetos resursai išsisėmė.

-Kaip sparčiai nyksta dabartinis „valstybės pamatas“ – darbininkai, mokesčių mokėtojai?

-Vakaruose vidurinį sluoksnį smarkiai suniokojo neoliberalioji kontrrevoliucija ir plėtojantis krizei jis vis menkės, o jo padėtis – blogės. Kitas reikalas, kad yra sukauptas tam tikras socialinis „riebalų sluoksnelis“ – daugiausiai iš Trečiojo pasaulio, kuris dabar vadinamas Pietumis, plėšimo. Dėl to Vakarų vidurinis sluoksnis turi tam tikrą laiko atsargą, tačiau istoriškai ji nėra labai didelė. Bet kokiu atveju šis sluoksnis pražus anksčiau už kapitalizmą.

Kai dėl Rusijos, tai pas mus vidurinės klasės, o tiksliau – vidurinio sluoksnio kaip reikšmingos socialinės grupės, nėra. Jis egzistavo Tarybų Sąjungoje, tačiau Jelcino laikai jį sunaikino.

Jei 1989 metais Rytų Europoje, įskaitant TSRS europinę dalį, žemiau skurdo ribos gyveno 14 milijonų žmonių, tai 1996 metais – jau 168 milijonai. Pačioje XXI amžiaus pradžioje paskelbtoje JTO ataskaitoje apie skurdą šis reiškinys buvo pavadintas paties didžiausio masto ir pačiu baisiausiu viduriniojo sluoksnio pogromu. Jis yra didesnio masto nei tas, kurį sukėlė „struktūrinės reformos“, vykdytos devintame dešimtmetyje Lotynų Amerikoje pagal TVF patarimus ir nurodymus. Iš esmės kalba eina apie globalią viduriniojo sluoksnio turto eksproprijavimą, kuris yra neatskiriama neoliberaliosios kontrrevoliucijos, vykusios 1980-2000 metais, dalis. Revoliucija Vakaruose startavo kaip reiganomika ir tečerizmas ir mus pasiekė kaip jelcinizmas. Jokių perspektyvų ne tik kad vystytis, bet ir atsirasti pas mus vidurinei klasei nėra. Socialinė Rusijos schema dirba prieš vidutiniokus. Taip vadinama kreatyvioji klasė, kurios pagrindinę dalį sudaro „ofisų planktonas“, neturi nieko bendro nei su kreatyvumu, nei su realia vidurine klase.

-Ar esama vidurinės klasės pasipriešinimo negatyvioms tendencijoms variantų?

-Manau, kad viduriniosios klasės revoliucija vargu ar įmanoma. Juo labiau, kad per poastaruosius tris dešimtmečius Vakaruose, ypač Vakarų Europoje, susiformavo sluoksnis, su kuriuo valdžia – tiek Briuselio viršnacionaliniai eurobiurokratai, tiek ir nacionaliniai valstybiniai biurokratai – gali supjudyti vidutiniokus. Turiu galvoje apatinius sluoksnius, naujas „pavojų keliančias klases“, kurias sudaro migrantai iš Pietų ir Rytų. Greičiausiai įmanomas kitas variantas – vidurinis sluoksnis parems dešiniuosius autoritarinius, nacionalistinius režimus.

NAUJA KONFIGŪRACIJA

-Ar antimultikultūriškų režimų atsiradimas nepadidins įtampos Europoje?

-Padidins. Dideliam Amerikos ir dalies pasaulinio kapitalistinio elito džiaugsmui: visada malonu, kai konkurentas turi problemų. O jas, esant norui, galima ir sukurti.

-Kokiu būdu?

-Įvairiai. Pirmas variantas – skatinti, iš vienos pusės, migraciją iš Pietų į Europą ir multikultūralizmą, o iš kitos – paslapčia remti nacionalistinius judėjimus.

Antrasis variantas – regioninis karas Artimuosiuose Rytuose. Čia kaip tik tai, ką pamėgino organizuoti dalis anglosaksų elito, drauge su Saudo Arabija, Kataru ir Izraeliu Sirijoje, tačiau susikirto su kita to paties elito dalimi, o taip pat su Rusija ir Kinija.

Schema labai paprasta, ji apjungia geopolitiką su geoekonomika. Sirijos konflikto eskalacijos atveju ir pavertus jį regioniniu konfliktu, į kurį įsitrauks Iranas, pastarasis anksčiau ar vėliau turės uždaryti Ormūzo sąsiaurį. Naftos kainos pašoks iki padebesių.

Kam tai naudinga? Amerikos naftos kompanijoms, kurios taip pat suorganizavo ir JAV agresiją Irake ir Afganistane. Kas pralošia? Kinija ir ES, kuriai ir taip pakanka problemų. Dėl viso to dalis britų kapitalo, kuris susijęs su Kinija, ir ta dalis anglosaksų kapitalo, kuri investavo į ES reikalus, padarė viską, kad Asado režimas nebūtų sutriuškintas. Tiesa, be griežtos Rusijos pozicijos vargu ar būtų pavykę tai padaryti, bet jeigu „tarptautinė bendrija“, t.y. pasaulio kapitalizmo elitas būtų susivienijęs šiuo klausimu, tai pasiekti pergalę Sirijoje būtų žymiai sunkiau.

-Kur čia slypi geopolitinis aspektas?

-Klanai, kurie stovi už Obamos, siekia pagerinti santykius su Iranu ir paversti šią šalį savo pagrindine partnere Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose. Dabar svarbiausias JAV partneris čionai yra Izraelis, tačiau Iranas, turint galvoje naują pasaulinę geopolitinę konfigūraciją ir Amerikos-Kinijos rungtyniavimą, yra kur kas priimtinesnis variantas. Jis žymiai didesnis už Izraelį ir teritoriškai ir demografiškai, jis taip pat įsikūręs žymiai palankesnėje geografinėje vietoje.

Jei amerikiečiams pavyks persivilioti jį savo pusėn, jie susilpnins Kinijos pozicijas regione ir sukurs jungtį Indija-Iranas. Nuolatinė įtampa, reikalinga Amerikai, kad galėtų kontroliuoti regioną, šiuo atveju išliks, tiktai vietoje priešpriešos tarp arabų ir žydų į pirmą planą išeis šiitų Irano priešprieša su sunitų monarchijomis Artimuosiuose Rytuose, visų pirma su Saudo Arabija.

Akivaizdu, kad tokia perspektyva nedžiugina nei sauditų, nei Izraelio, kuris naujoje situacijoje apskritai gali liautis egzistavęs. Iš čia žydų (ir jų lobistų Amerikoje) siekis sukelti regioninį karą, kuris jei ir nesunaikins Irano, tai galutinai sugadins Irano ir Amerikos santykius.

AZIJOS SPROGIMAS

-Šiandien daug kalbama apie „sprogimą Azijoje“. Kuo tai gali baigtis Rusijai?

-Taip, kalbama apie „Azijos sprogimą“, apie „Azijos sukilimą“, tačiau čia yra labai daug sąmoningo melo ir mitologijos, kuri turi nuslėpti tikrąsias problemas. „Azijos sprogimu“ laikomi trys reiškiniai, kurie realiai yra susiję ne tarpusavyje, o su Vakarų interesais. Tai islamizmo suaktyvėjimas, „Kinijos stebuklas“ ir Indijos iškilimas.

Britų spectarnybos nuo XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio, o CŽV nuo šešto dešimtmečio dirbo su islamistais.

Nuo septintojo dešimtmečio jie ėmė aktyviai naudoti islamistus kovai su kairiaisiais režimais ir judėjimais musulmoniškame pasaulyje tuo buvo suinteresuotos ir transnacionalinės korporacijos. Ne veltui buvęs vyriausiasis Radio France Internationalе redaktorius R. Labevjeras, ilgai tyrinėjęs islamistus ir jų ryšius su Vakarų spectarnybomis, pavadino islamistus „amerikietiškos globalizacijos siundomais šunimis“.

Suprantama, islamistai turi savų tikslų, be to, jie neretai tampa ištrūksta iš Vakarų spectarnybų ir TNK kontrolės, bet jų negalima nagrinėti atskirai nuo anglų-amerikiečių-arabų segmento pasauliniame isteblišmente, nuo įvairių klanų tinklo (pavyzdžiui, klano – Bušai-ibn Saudai-bin Ladenai).

Kinijos pakilimas irgi iš pradžių buvo susijęs su Vakarų interesais jiems kovojant su TSRS. Dešimt metų (1969– 1979) Kinija demonstravo pasirengimą lošti Vakarų pusėje prieš TSRS, pavirtusi Amerikos fabriku. Interesai buvo abipusiai. Aštuntame dešimtmetyje Amerika įsmuko į krizę. Beje, esu tikras, kad per tą dešimtmetį TSRS pražiopsojo šansą išversti Ameriką iš kojų, sotus ir bukagalvis tarybinis elitas, užliūliuotas Vakarams simpatizuojančių patarėjų (beveik visi jie vėliau iškiš galvas per Perestroiką) pravalgydavo naftos pinigus ir šalies ateitį. Kinija gi buvo suinteresuota iš Vakarų ateinančiais kapitalais. Būtent tai tapo pamatais, ant kurių susiformavo 1990-2000 metų „kiniškas stebuklas“.

Tačiau Amerika apsiskaičiavo. Kinija rovėsi į priekį kur kas didesniu greičiu, nei tikėtasi, ir Amerika pati sau susikūrė konkurentą. Konkurento susilaukė ir doleris, ypač dėl to, kad pasauliniame elite esama žmonių, norinčių jį palaidoti ir pereiti, pavyzdžiui, prie valiutų krepšelio, kuriame lyderiu taptų auksu padengtas juanis. Kai dėl Indijos, tai jos elitas buvo ir tebelieka įjungtas į anglosaksų isteblišmentą, turi senų ryšių su MI 6, o nuo tam tikro momento ir su CŽV bei Mosadu. Čia apie jokį „Azijos sukilimą“ ir kalbos negali būti.

-Tačiau Pietūs ir Rytai kunkuliuoja ir neaišku, kuo visa tai pasibaigs. Kuri iš šitų krypčių kelia pavojų mūsų šaliai?

-Jeigu Vakarai nutars destabilizuoti Rusiją, tai be „penktosios kolonos“ jis pasistengs panaudoti islamistus pietiniuose Rusijos regionuose, o taip pat Totorijoje ir Baškirijoje. Įdomu ir svarbu, kad rusiškos kovinės fantastikos literatūriniame žanre jau pasirodė apsakymai ir romanai, kuriuose įvykiai plėtojasi būtent taip. Maskvoje į valdžią ateina „opozicijos“ prezidentas, kuris pradeda palaipsniui išdavinėti šalį. Įsiplieskia sukilimai Kaukaze ir Pavolgyje. Po mėginimų juos numalšinti, iš Ukrainos ir Pabaltijo placdarmų į Rusiją įžengia NATO kariuomenė.

-Manote, tai įmanoma?

-Šiuo momentu – ne, o kas bus dešimtmečio pabaigoje, spręsti sunku. Tas pats ir su Kinija. Dabar ji yra mūsų sąjungininkė, tačiau kai sakoma: nihil dat fortuna mancipio – likimas nieko neduoda amžiams.

NAUJAS TAUTŲ KRAUSTYMASIS

-Daug kalbama apie geoklimatinės katastrofos grėsmę. Ji reali?

-Dar ir kaip. Tik nereikia tikėti pasakomis apie globalinius atšilimus ar „Nibiru planetą“, yra kur kas proziškesnių dalykų, kurie ne mažiau pavojingi. Visų pirma tai galimas Golfo srovės susilpnėjimas – šitas „krosnis“ prideda Vakarų Europai papildomus 8–12 laipsnius šilumos. Rezultatai gali būti apverktini. Ne atsitiktinai 2011 metų pabaigoje Londono ekonomikos mokykla ir amerikiečių Brukingso institutas paskelbė „Vidinio persikėlimo projektą“, kuriame kalba eina apie didelių gyventojų masių persikėlimą geoklimatinės katastrofos atveju iš Šiaurės Atlanto zonos į „saugius ir stabilius regionus“.

-Kokius?

-Saugiausia, stabiliausia ir labiausiai aprūpinta resursais zona vykstant geoklimatinei katastrofai ir jai pasibaigus taps Šiaurės Eurazija – Rusijos teritorija. Dėl to Vakarų elito tarpe prasidėjo kalbos, kad, atseit, neteisinga, kad rusai valdo tokias milžiniškas teritorijas su tokiais gigantiškais resursais, kad visa tai turi kontroliuoti „tarptautinė bendrija“. Pastaruoju metu suaktyvėjo ir mūsų penktoji kolona: prakalbo apie būtinybę perduoti tarptautinei kontrolei Arktiką, apie tai, kad „reikia atsikratyti“ Sibiro ir Tolimųjų Rytų…

Geoklimatinė katastrofa gali tapti tuo, ką Nasimas Talebas pavadino „juodaja gulbe“ – visiškai nenumatytomis, forsmažorinėmis aplinkybėmis, kurios smarkiai pakeis įvykių eigą. Katastrofos atveju žmonių makro srautai plūstelės ten, „kur šviesu ir švaru“, o taip – sotu ir šilta. Naujas tautų kraustymasis gali kardinaliai pakeisti istorijos eigą.

GYNYBA NUO „SVETIMŲ“ IR „GROBUONIŲ“

-Tačiau persikėlimo procesas iš esmės jau prasidėjo. Arabai ir afrikiečiai masiškai keliasi į Europą, meksikiečiai – į JAV, išeiviai iš Kaukazo ir Vidurinės Azijos – į Rusijos centrinius rajonus.

-Kapitalizmas, kaip ir antikinis vergovinis sociumas, išaugino savo periferijoje didžiules mases žmonių, kurios šiandien slegia šiaurės Atlanto branduolį ir perspektyvoje gali jį nušluoti, kaip barbarai nušlavė Romą.

Šiuolaikinės Romos – Šiaurės – situacija komplikuojasi tuo, kad Pietūs jau įsikūrė joje, atsiųsdami didžiules žmonių mases. Kaip teigia prognozės, iki 2025 metų 20-25% Šiaurės miestų gyventojų sudarys migrantai, kurie visiškai nesiruošia integruotis į vakarietišką gyvenimą ir yra linkę gyventi pagal savas taisykles, nepanirdami į „tautų lydymo katilą“. Multikultūralizmas žlugo. Europos zonos rasinė-etninė sudėtis ir sociokultūrinis veidas keičiasi. Neoliberalioji kontrrevoliucija darbuojasi europiečių gyventojų ir jų genofondo atskiedimo labui, siekia sunaikinti Europos civilizaciją, krikščionybę, tačiau visa tai – dar anaiptol ne tautų kraustymasis, o viso labo migracija.

-Jūs rašėte, kad dabartinėmis sąlygomis JAV, neatlaikiusios supervalstybės naštos, pereina prie „bizantiškosios strategijos“. Apie ką čia eina kalba?

-Apie bizantišką strategiją Amerikai rašė E. Liutvakas, o aš dar dešimtame XX amžiaus dešimtmetyje kalbėjau apie būtinybę Rusijoje tirti Bizantijos patirtį. Romėjų imperija, ne pati galingiausia karine ir ekonomine prasme, sugebėjo išlikti itin priešiškoje apsuptyje ištisą tūkstantį metų.

Priežastys – puiki diplomatija ir žvalgyba, pagrįstos kruopščiais aplinkinio pasaulio prieštaravimų tyrimais. Suprantama, Bizantijos, o taip pat Venecijos, anglosaksų, žydų, kinų patirtis gali praversti šiandieninei Rusijai. Tačiau ta patirtis turi būti apmąstyta, pritaikyta mūsų specifikai ir dabartinei pasaulio situacijai, kuri labai sparčiai keičiasi.

-Kas laukia Rusijos artimiausią dešimtmetį?

-Pasirinkimas nedidelis. Arba šalies suirimas ir laipsniškas rusų išstūmimas iš istorijos, arba dešiniosios pakraipos diktatūra, pagrįsta socialiniu teisingumu ir suvienijanti didžiąją potarybinės erdvės dalį. Nesvarbu, kaip tai bus pavadinta. Svarbu, kad tos erdvės branduolį turės sudaryti reformuotas karinis pramoninis kompleksas, armija, spectarnybos ir mokslas. Būtina, kad naujoji sąjunga sukurtų savo anklavus svarbiausiuose pasaulio taškuose, o savo organizacijoje ir veikloje kombinuotų institucionalistinį ir tinklinį principus. Visa tai – būtinos sąlygos norint nugalėti Didžiąjame XXI amžiaus Žaidime, kovoje už Istorijos kortų perdalijimą.

Strateginių sąjungininkų Rusija neturi, pasikliauti reikia tik savimi, vidine tautos vienybe. O tam, mano manymu, reikalingas politinis, teisinis ir moralinis „penktosios kolonos“ išvalymas.

Ir bet kokiu atveju mums reikia ruoštis ginti savo ribas – ir nuo „svetimųjų“ bei „grobuonių“ mėginimų pasisavinti mūsų resursus bei erdvę, ir nuo stichiškų masių antplūdžio. Nori taikos – ruoškis karui.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą