Juodaodžiai Europos zoologijos soduose

Tik 1935-36 metais Europoje buvo likviduoti paskutiniai narvai su juodaodžiais zoologijos soduose – Bazelyje ir Turine. Iki to laiko baltieji noriai vaikščiojo žiūrėti į juodaodžius nelaisvėje (taip pat į indėnus ir eskimus).

Jau XVI amžiuje juodaodžiai buvo atvežti į Europą kaip egzotika, panašiai kaip gyvūnai iš naujai atrastų žemių – šimpanzės, lamos ar papūgos. Tačiau iki XIX amžiaus juodaodžiai gyveno daugiausiai turtingų žmonių namuose – neišsilavinę prasčiokai negalėjo į juos pasižiūrėti net knygose.

Viskas pasikeitė moderno epochoje, kai didžioji dalis europiečių ne tik išmoko skaityti, bet ir emancipavosi iki tokio laipsnio, kad pareikalavo sau tokių pačių pramogų, kokiomis mėgavosi buržuazija ir aristokratai. Šis baltųjų prastuolių noras sutapo su visuotinai atidaromais zoologijos sodais viso kontinento teritorijoje. Įvyko tai maždaug 9 XIX amžiaus dešimtmetyje.

Zoologijos sodai buvo užpildomi egzotiškais gyvūnais iš kolonijų. Tame tarpe tai buvo ir afrikiečiai, kuriuos tuometinė eugenika priskyrė paprasčiausiai faunai.

Kaip bebūtų liūdna pripažinti šiandieniniams liberalams ir tolerastams, jų seneliai ir netgi tėvai darėsi pinigus iš eugenikos: paskutinis juodaodis iš Europos zoologijos sodo pradingo tik 1935 metais Bazelyje ir 1936 metais Turine. Tačiau paskutinė „laikinoji ekspozicija“ su juodaodžiais buvo ir 1958 Briuselyje, Expo parodoje, kurioje belgai pristatė „Kongo kaimą kartu su gyventojais“.

(Zoologijos sodas Bazelyje, 1930 metai. Eksponuojami somaliečiai)

Pateisinti europiečius galima nebent tuo, kad daugelis baltųjų išties realiai nesuprato iki XX amžiaus pradžios, kuo juodaodis skiriasi nuo beždžionės. Žinomas atvejis, kai Bismarkas atėjo į Berlyno zoologijos sodą pasižiūrėti į juodaodį, patalpintą kartu su gorila. Bismarkas išties paklausė prižiūrėtojo, kad tas parodytų, kuris iš tų dviejų esančių narve yra žmogus.

(Vokietijos imperatorius Vilhelmas II apžiūri afrikiečius Hamburgo zoologijos sode 1909 metais)

XX amžiaus pradžioje afrikiečiai buvo laikomi zoologijos soduose Bazelyje ir Berlyne, Antverpene ir Londone, ir netgi Rusijai tuomet priklausiusioje Varšuvoje. Žinoma, kad Londono zoologijos sode 1902 metais narvą su juodaodžiais apžiūrėjo apie 800 000 žmonių. Ne mažiau kaip 15 Europos miestų buvo demonstruojami tais laikais juodaodžiai nelaisvėje.

Dažniausiai zoologijos sodų darbuotojai narvuose talpino taip vadinamus „etnografinius kaimus“, kai voljeruose gyveno iškart kelios juodaodžių šeimos. Jie vaikštinėjo ten su nacionaliniais kostiumais ir gyveno tradicinį gyvenimą – kažką kasinėjo primityviais įnagiais, pynė demblius, gaminosi maistą ant laužų.

Kaip taisyklė, juodaodžiai ilgai neišgyvendavo europietiškų žiemų sąlygomis. Pvz., žinoma, kad Hamburgo zoologijos sode nuo 1908 iki 1912 metų nelaisvėje mirė 27 juodaodžiai.

Juodaodžius zoologijos soduose laikė ir Amerikoje, nežiūrint į tai, kad ten jie gyveno su baltaisiais šalia vieni kitų daugiau kaip 200 metų. Tiesa, nelaisvėje buvo patalpinti pigmėjai, kuriuos Amerikos mokslininkai laikė pusiau beždžionėmis, stovinčiomis ant žemesnio išsivystymo laiptelio negu įprasti „juodieji“. Tokios pažiūros buvo grindžiamos darvinizmu. Pavyzdžiui, Amerikos mokslininkai Brenfordas ir Bliumas tuomet rašė: „Natūrali atranka, jei nedaryti jau kliūčių, užbaigtų išmirimo procesą. Jeigu ne vergijos institutas, kuris globoja ir saugo juodaodžius, jiems tektų konkuruoti su baltaisiais kovoje už išlikimą. Didesnis baltųjų sugebėjimas prisitaikyti buvo neabejotinas. Juodaodžių kaip rasės išnykimas būtų tik laiko klausimas“.

Išliko užrašai apie pigmėją, vardu Otas Bengas. Pirmą kartą Otą kartu su kitais pigmėjais pademonstravo kaip „tipišką laukinį“ 1904 metų Pasaulinės parodos Sent Luise antropologiniame skyriuje. Pigmėjus tyrė mokslininkai, lyginę „barbariškas rases“ su intelektualiai atsilikusiais europiečiais pagal protinio atsilikimo testus, pagal reakciją į skausmą ir panašiai. Antropometrininkai ir psichometrininkai padarė išvadą, kad pagal intelekto testus pigmėjų intelektą galima sulyginti su „protiškai atsilikusiais žmonėmis, kurie išeikvoja testui daugybę laiko ir pridaro daugybę kvailų klaidų“. Daugelis darvinistų pigmėjų intelektą priskyrė „paleolito laikmečiui“, o mokslininkas Getis aptiko juose „primityviojo žmogaus žiaurumą“. Nepasižymėjo jie ir sporte. Bedfordo ir Bliumo žodžiais, „toks gėdingas rekordas, kokį pasiekė apgailėtini laukiniai, niekad anksčiau nebuvo užfiksuotas sporto istorijoje.

Pigmėjo Oto prašė kaip galima daugiau laiko praleisti beždžionyne. Jam netgi davė lanką, strėlių ir leido šaudyti „publikos priviliojimui“. Greitai jį uždarė į narvą, o kai leido išeiti iš beždžionyno, „į jį vėpsojo minia, o šalia stovėjo sargas“. 1904 rugsėjo 9 prasidėjo reklaminė kampanija. New York Times antraštė skelbė: „Bušmenas sėdi narve su beždžionėmis Bronks parke“. Direktorius, daktaras Hornedis, tvirtino, kad tiesiog pasiūlė „įdomų eksponatą“. Jis akivaizdžiai nematė skirtumo tarp mažo juodaodžio žmogeliuko ir laukinių gyvūnų; pirmąsyk Amerikos zoologijos sode pademonstravo žmogų narve. Liudininkai pasakojo, kad Otas yra „kiek aukštesnis už orangutangą, jų galvos labai panašios ir jie vienodai šiepia dantis, kai kuo nors džiaugiasi“.

Teisingumo dėlei reikėtų paminėti, kad tų laikų zoologijos soduose buvo laikomi ne tik juodaodžiai, bet ir kitos primityvios tautos – polineziečiai ir Kanados inuitai, Surinamo indėnai (Olandijos Amsterdamo paroda 1883 metais), Patagonijos indėnai (Drezdene). O Rytų Prūsijoje 3 dešimtmetyje nelaisvėje etnografiniame kaime gyveno pabaltijiečiai, kurie turėjo vaizduoti „senovės prūsus“ ir atlikinėti žiūrovų akivaizdoje jų ritualus.

Istorikas Kurtas Jonasonas aiškina žmogiškų zoologijos sodų išnykimą ne tiek nacijų lygybės teorijos paplitimu, kiek Didžiąja Depresija, kai paprastiems žmonėms nebeliko pinigų tokiems renginiams lankyti. O kai kur, kaip pvz., Vokietijoje, atėjus į valdžią Hitleriui, valdžia pati panaikino tokius „šou“.

Šaltinis

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą