VARTOTOJIŠKUMAS
gegužės 27, 2016

Judėjimo „Laisvi nuo vaikų“ marazmas

Judėjimo „Laisvi nuo vaikų“ marazmas

Netyčia užklydau į marazmatišką foto sesiją, kur porelė vaizduoja meilę burito (meksikietiškas patiekalas, kažkas panašaus į kebabą), tarsi tai būtų vaikas. Tiesiog „Laisvi nuo vaikų“ judėjimo himnas. Visi „laisvieji“ turėtų džiūgauti, žavėtis ir ploti rankomis. „Kaip tai miela! Štai, prašome, ir visai tie vaikai nereikalingi, jeigu visas emocijas išreikšti galima su kebabu“.

Norėjau pateikti kelias nuotraukas iš tos foto sesijos, bet neteršiu tinklapio tokiu marazmu, pakaks nuotraukos straipsnio pradžioje. Viskas aišku iš pirmo žvilgsnio. Tiems, kam smalsu, sesiją galite rasti čionai.

Meilės imitacija vietoje pačios meilės. Panašu, tai mūsų absurdiško ir beprotiško laikmečio simptomas. Tačiau iš ko tie idiotai tyčiojasi? Iš meilės vaikams. O gal nesityčioja? Gal išties žvelgia į visa tai rimtai? Ir nuo to darosi dar baisiau.

Ir juk kaip tikroviškai vaizduoja! Juk rimtai duoda žiūrovui kažkokį signalą – štai, žiūrėkit, kaip mums gerai ir kokie mes laimingi. Jausmo imitacija tampa pačiu jausmu. O gal rimtai laimingi? Ir nuo to šiurpas ima. Būti laimingam nuo imitacijos. Postmoderno apogėjus.

Sublimuodami tėviškus jausmus tokiu būdu, naivuoliai galvoja, kad nuramins savyje tą natūralų kiekvienam žmogui poreikį. Kokį piktą pokštą jie sau patiems iškrėtė. Ir juk patenkinti. Patys juokauja – juokiasi ir džiūgauja. Džiūgauja? Džiaugsmo imitacija. O gal rimtai visiškai nuoširdžiai džiaugiasi?

„laisvi be vaikų“ – antisocialinis reiškinys, tai žmogaus prigimties, žmonijos, ateities žudymas. Niekada nesupratau tų, kurie renkasi: automobilis, madingi skudurai ar vaikas? Ir pasirenka skudurus.

Kitas dalykas, kad daug šeimų dirbtinai įstumiamos į tokias situacijas, kai vaikų gimdymą apriboja ekonominiai sunkumai. Tačiau tai jau nebe „laisvi nuo vaikų“. Tai – skurdas. Su šia socialine bėda galima ir reikia kovoti. O „laisvi nuo vaikų“ – tai sąmoningas sprendimas neturėti vaikų, nors egzistuoja visos galimybės jų turėti. Pasižiūrėkite į šitas blizgančias iš sotaus gyvenimo fizionomijas nuotraukose, ir viską suprasite. Atsisakyti vaikų tokiais atvejais – tai jau nusikaltimas žmonijai. Ne juridinis, bet moralinis.

Bepročiai nesupranta, kad siekdami išsaugoti savo asmeninį komfortą, atima iš savęs tikrąją žmogišką laimę ir galiausiai sunaikina savo ateitį.

O šitie taip vadinami „kūrybiški fotografai“ dar ir reklamuoja tokias antisocialines nuotaikas.

Rafinuota beprotybės forma.

Šaltinis

Comments are closed.