Jankių imperijos saulėlydis

Nepriklausomybės tėvynė, galimybių rojus, žodžio laisvės oazė, pirmaujanti šalis, šlovinanti potencialų individo vertingumą smarkiau negu jo socialinę priklausomybę, tikybą ar lytį, vienintelė vieta pasaulyje, kur pavienis žmogus galėjo tapti triumfatoriumi… – visa tai mito apie Ameriką sudėtinės dalys. Šiandieninė Amerika – represinio valdymo pavyzdys. Ji įvedė teroro kultūrą tiek šalies viduje, tiek išorėje.

Po to, kai rugsėjo 11 antpuolis buvo padarytas nacionalinio svarbumo kausimu, terorizmas buvo išstumtas į priešakinį planą ir užtemdė visus kitus planetai gresiančius pavojus. Ir taip nutiko, nors teroro aktų aukų skaičius nepalyginamai mažesnis už mirštančių nuo bado, AIDS, širdies kraujagyslių ligų ar automobilių avarijų aukų skaičių. Ir visgi, amerikiečiai, kovodami s pernelyg miglotu priešu – tarptautiniu terorizmu, sukūrė globalinės baimės kultūrą ir padalijo pasaulį į dvi stovyklas: su mumis arba prieš mus.

Rugsėjo 11: laisvės pabaiga

Tą dieną galima laikyti simbolišku atskaitos tašku. Pradedant šiuo momentu, amerikiečių vyriausybė laiko įteisintais bet kokius veiksmus: pradedant pasikėsinimais į asmenines nuosavų piliečių laisves, baigiant valstybių okupavimu be tokios operacijos suderinimo su JTO. Manichėjistinis pasaulio suvokimas turi rimtų pasekmių, nes nėra paprasta padalinti pasaulį į geruosius ir bloguosius, neatsižvelgiant į planetoje gyvenančių tautų savitumą, jų kultūrą, istoriją, viltis. Juolab kad visos šalys, daugiau ar mažiau atitinka kriterijų, kurį nustatė Amerikos gigantas.

Manheteno dvynių griūtis tapo nuostabia proga sukurti policinę valstybę, apie kurią jau seniai svajojo konservatyviausiai nusiteikę Amerikos sluoksniai. Valdžia išplėtė savo teises sekti piliečius, auga policijos žiaurumas, kai kuriose valstijose daugėja mirties bausmių, daugėja tarnybų, užtikrinančių tvarką. Pakankamai simptomatiška, kad Amerikoje policininkų skaičius pranoksta teisėtvarkos pareigūnų skaičių visose kitose išsivysčiusiose šalyse kartu paėmus.

Kai kurių išvardintų priemonių taikymas buvo planuotas dar Klintono laikais, tačiau jų įvedimas būtų reiškęs rimtą pilietinių teisių pažeidimą. Po rugsėjo 11 viskas pasikeitė. Nuo to momento šalis gyvena nuolatinio įtarumo atmosferoje. Itin įtariai Amerikoje žvelgiama į musulmonus. Ištartas aerouoste ar lėktuve žodis „bomba“ gali tapti priežastimi areštui ir teisminio tyrimo pradžiai. Visai neseniai buvo nagrinėjama galimybė, kad kiekviename reise skristų ginkluotas aviakompanijos darbuotojas.

Surogatinės kultūros tiekėjai

Amerika yra pasaulinė lyderė technologijų srityje. O pasaulyje, kuriame egzistuoja būtinybė orientuotis visose naujovėse telekomunikacijų sistemų, informacinių tinklų ir skaičiavimo technikos srityse, tasai, kuris tiekia technologijas, tas tiekia ir kultūrą… su sąlyga, jei tiekėjas ją turi.

Kultūrinės įvairovės sąvoka baigia nueiti į užmarštį ir tai galima paaiškinti Amerikos spaudimu, nukreiptu į visų šalies gyvenimo sričių unifikaciją. Idiosinkrazijos dienos suskaičiuotos. Vieningas mąstymas palietė ne tik konkrečias ir ribotas visuomenės dalis, bet ir visas buities sferas, kokias mes tik galime įsivaizduoti. Šituo unifikuotu mąstymu mes kasdien kvėpuojame, net nesusimąstydami apie tai, kas vyksta. Mūsų maniera kalbėti, maitintis, planuoti laisvalaikį… Privaloma vairuoti nuosavą mašiną, kiekvieną šeštadienį važiuoti apsipirkti į stambų prekybos centrą, apsilankyti naujausiame filme su madingu aktoriumi ir suvalgyti Makdonalde hamburgerį. Reikia nešioti džinsus ir gerti kokakolą. Švęsto Helovyną ir gauti dovanas nuo Santa Klauso, o ne nuo kitų tradicinių šventųjų. Visur imituojamas American way of life, paminant kitų tautų, kitų kultūrų tradicijas. Ir vargu ar galima sakyti, kad šie pokyčiai veda į gera, nes vertybė, kurias Amerikos gigantas tiekia likusiam pasauliui, neišlaiko jokios kritikos. Realybėje jau ir pačiai Amerikai tenka mokėti už jos pasirinktą vertybinę sistemą.

Baikštūs ir kompleksuoti

Dokumentiniame filme „Boulingas Kolumbinai“ režisierius Maiklas Mūras pateikia kitą Amerikos tautos istoriją, kuri visiškai skiriasi nuo tos, kurią paprastai reklamuoja masinės informacijos priemonės. Kritiškas Mūro požiūris parodo mums istoriškai įbaugintą visuomenę, kuri projektuoja į išorę nuosavas baimes agresyvumo, smurto, nepasitikėjimo, ksenofobijos ir siekio tapti pasauliniu žandaru forma. Amerikietiško super herojaus stereotipas iš tikrųjų slepia nepilnavertiškumo kompleksą, kurį paaiškinti galbūt gali amerikiečių kilmė, istorinių šaknų neturėjimas. Naują kontinentą apgyvendino išeiviai iš Senojo pasaulio – anglai, airiai, olandai, ispanai. Jie galėjo sukurti šalį, remdamiesi tvirta kultūrine baze, kurią jiems pateikė Šiaurės Amerikos vietiniai gyventojai indėnai, tačiau juos paprasčiausiai sunaikino.

„Amerikiečiai – tai visuomenė, kurią sukūrė žmonių srautas“ – sako Madrido universiteto Politinio ir socialinio mąstymo katedros profesorius Chose, Karlosas Garsija Fachado (Jose Carlos Garcia Fajardo). „Pirmieji persikėlėliai buvo pabėgėliai iš savo šalių, gilaus religinio mentaliteto atstovai, įsitikinę, kad būtina sunaikinti visus, ką ras būtent jiems Dievo pažadėtoje žemėje. Amerikiečiai visada buvo baisia konservatyvūs, religingi ir turėjo labai ribotą supratimą apie gyvenimą, tai, visų pirma, lietė šeimą. Visas likęs pasaulis jų buvo suvokiamas kaip barbarai“.

Senasis pasaulis, kuris dešimtmečius tiekė gyventojus Amerikos miestams, buvo susiaurintas iki primityviausių sąvokų. „Europa – tai Paryžius ir dar kažkas, – tęsia profesorius Fachardo. – amerikiečiai susikūrė idilišką, naivų gyvenimo modelį, kuris pasižymi absoliučiu neišmanymu, kas vyksta pasaulyje. Viskas taip supaprastinta, kad 58 procentai JAV kongresmenų niekad neturėjo užsienio paso“.

Priešingam Atlanto krantui didelį nerimą kelia tas faktas, kad galingiausios pasaulyje valstybės valdovai niekad nejautė būtinybės susipažinti su kitomis šalimis, jų kultūra, sužinoti bent jau apie savo europietiškas šaknis. Amerika buvo kuriama iš daugybės štrichų, kurie buvo daromi, kaip taisyklė, be jokių konkrečių krypčių. „Šiandien mes nežinome nė vienos pasaulio šalies, kurioje būtų rengiamasi aplaidžiau nei Amerikoje. Jų namai padaryti iš plastmasės, surenkami iš detalių, aplink dominuoja rėksmingos spalvos.alkiui numalšinti jie turi hamburgerį ir kokakolą, o kai užsimano kažko kito, turi eiti į kinų, italų, bet tik ne į amerikiečių restoraną. Skaitančių žmonių skaičius – juokingas. Televizija užkimšta komedijomis, kur už ekrano įrašytas juokas, kad žiūrovai suprastų, kada turi būti juokinga. Universitetuose galim rasti studentų, nesugebančių išvardinti Europos Sąjungos šalių ir neskiriančių Paragvajaus nuo Brazilijos. Toks tamsumas kelia siaubą. Visuomenėje įsiviešpatavo banalumas, viskas, kas vulgariausia“ – pažymi profesorius.

Globalizuotame pasaulyje tasai, kuris turi galimybę save reklamuoti, tampa geresniu pardavėju. Amerikietiška produkcija plinta visame pasaulyje. Jų maniera valgyti, informuoti, praleisti laisvalaikį, jų mada, skoniai – visa tai paplinta pasaulyje kelių valandų bėgyje. Tuos pačius serialus, kurie su triumfu prakeliavo JAV televizijos kanalais, paskui mes pamatome viso pasaulio TV ekranuose. Amerikos kinas užtvindė planetos kino teatrus jų pasaulėžiūra, jų karais, jų amerikietiškais herojais, jų puošniomis dekoracijomis, jų moterimis su ilgais tankiais plaukais… Pasaulis, kuris taip daug kam nepasiekiamas…

O iš tiesų paprastas amerikietiškas gyvenimas visai ne toks. Kaip tvirtina profesorius Fachardo, „Amerikoje yra 40 milijonų beraščių, daugiau negu bet kurioje kitoje šalyje. 25 milijonai žmonių neturi socialinio draudimo. Pats aukščiausias antidepresantų vartojimo lygis užfiksuotas būtent Amerikoje. Šita visuomenė išgyvena nuopuolį, nežiūrint į jų ekonominį klestėjimą, karingus šūkius ir galingiausią pasaulyje armiją – tai viso labo kolosas molio kojomis, tas pats buvo ir Romos Imperijoje, kai tauta nustojo remti savo valdovų idealus“.

Ką tokiu atveju Amerika gali duoti pasauliui? Profesoriaus manymu, tai galėtų būti „amerikiečių tautos tėvų įkūrėjų, tų, kurie kūrė Amerikos konstituciją, mokymą. Patys svarbiausi šios valstybės postulatai: teisė į gyvybę, laisvę ir laimės paieškas; tai, kad amerikietis vertinamas ne pagal rasę, pavardę, religiją ar lytį, o pagal darbą, pastangas. Amerikiečiai gali padovanoti pasauliui savo gilų laisvės ir lygybės suvokimą – būtent tokios buvo Amerikos tradicijos, kurias galėtų perduoti likusiam pasauliui. Tačiau šiandien amerikiečiai daugiau nebejaučia ryšio su didžiuoju patriarchų Linkolno ir Adamso mokymu.“

…O čia kaip tik pasirodė Džordžas Bušas – „buvęs alkoholikas, žmogus be jokios kultūros, be išsilavinimo, kuris iki savo prezidentavimo nė karto neaplankė Europos nežiūrint į tai, kad jo tėvas buvo prezidentas“.

Vartoti, vartoti, vartoti

Amerikos organizacija Worldwatch Institute skelbia pavojų. Vartojimo augimui globaliame lygmenyje nebėra ateities paprasčiausia dėl to, kad pasaulis to neatlaikys. Pagal šios organizacijos ataskaitą apie „pasaulio būklę 2004 metais“, tam reikėtų tris kartus didesnės planetos už Žemę, su sąlyga, kad vakarietiškas vartojimo modelis paplis visame pasaulyje. Pusiausvyros vartojimo lygmenyse nebuvimas daro žalą ne tik vargingiausioms visuomenėms, bet ir labiausiai išsivysčiusioms šalims, kur plinta tokie konsiumerizmo pasireiškimai, kaip viršsvoris ir širdies kraujagyslių ligos, kasmet tampančios 60 procentų mirčių priežastimi“.

Vartotojiškose lenktynėse lyderiauja Amerika, Europa ir Japonija. JAV ir Europa, kurių gyventojų skaičius sudaro vos penktadalį planetos gyventojų, suvartoja 60 procentų visos planetoje pagaminamos produkcijos. 1,7 milijardo vartotojų kelia grėsmę, kad laivas, kuriuo plaukiame, nuskęs. Kita medalio pusė – 2,8 milijardo žmonių, gyvenančių mažiau kaip už 2 dolerius per dieną.

Tradiciškai vartojimo lygis atspindi ekonomikos išsivystymo lygį, tačiau dabar situacija pasikeitė: išsivysčiusių šalių gyventojai vartoja daug kartų daugiau negu reikia poreikiams patenkinti. Dar daugiau, nežiūrint į žiniasklaidos platinamą griaunamą idėją „Jei nevartoji, vadinasi, neegzistuoji“, konsiumerizmas neatneša pasitenkinimo, nors daugelis eina į parduotuves, vildamiesi gauti emocinę kompensaciją.

Ameriką galima laikyti akivaizdžiausiu pavyzdžiu šalies, kur automobilių skaičius viršija vairuotojų skaičių. Vidutinis amerikietis vartoja 5 kartus daugiau už lotynų amerikietį, 10 kartų daugiau už kiną ir 30 kartų daugiau už indą. Amerika – didžiausia pasaulyje šiukšlių gamintoja.

Išvirkščiąja konsiumerizmo puse tapo miškų, ekosistemų, žemės ūkio naudmenų naikinimas. Pavojus iškilo selvai ir anksčiau neliestoms teritorijoms, kuriose šiuo metu statomos įmonės, gyvenamieji namai ir komerciniai centrai. Per paskutinius 50 metų žmonija suvartojo daugiau resursų negu per bet kurį kitą savo istorijos laikotarpį.Worldwatch Institute duomenimis, medienos vartojimas išaugo dvigubai, popieriaus – 6 kartus, žuvies – 5, triskart padidėjo vandens suvartojimas ir penkis kartus – kuro. Be to, padidėjo ir oro bei vandens užterštumas. Kuo aukštesni ekonominiai rodikliai, tuo prastesnė aplinka. Vidutinis amerikietis suvartoja elektros energijos 150 kartų daugiau už nigerietį. Nurodyta organizacija ragina visų šalių lyderius ir ypač Amerikos – šitos mega naftos vartotojos – valdžią nepamiršti atsakomybės kuriant savo ekonomikas.

***

Jie stori, neišsilavinę, valdingi, kompleksuoti, neturi praeities, o be to dar ir rasistai. Tiesa ir tai, kad jie turi ypatingą savikritikos jausmą, atsispindintį daugiausiai kai kuriuose jų filmuose, tačiau iš jųs sistemos galima visko laukti. Jie sugalvojo didžiausią ir kvailiausią šiuolaikinio pasaulio apgavystę – amerikietišką gyvenimo būdą, kurio jau iki šleikštulio atsivalgė visas likęs pasaulis.

Kad jaustųsi gerai, jiems reikalingi vasalai, apakinti jų melo ir svajojantys apie Holivudą. Jie nieko negerbia, galbūt, todėl, kad Jungtinės Valstijos buvo susiūtos iš Senojo Pasaulio lopinėlių, iš mirčiai pasmerktų nusikaltėlių, kurie spruko nuo ešafoto už Atlanto.

Akivaizdžiausiai jų esmė atsiskleidžia situacijoje, kai šalį pradeda valdyti „normalus“ prezidentas, bandantis priversti piliečius prisiminti aukštosios moralės privalumus – tuomet jį panašiai kaip Kenedį nužudo. Tokie jau jie yra – sunaikins viską, kas jiems atrodo švaru, teisinga, tikra. Tai saliūninis į Bušą panašių banditų stilius, banditų, pasiruošusių bet kuriuo momentu išsitraukti revolverį.

Pasaulis patyrė ir iki šiol tebepatiria fizinį ir psichologinį spaudimą iš Amerikos pusės, tačiau kažkas jau pradeda priešintis, kažkas šioje tvarkoje griūva, baigiasi. Jie atstovauja visam tam, ko žmonių giminė turėtų gėdytis. Ir tiktai jie, patys amerikiečiai, gali išsilaisvinti save iš šitų pančių.

Tarp šalies gyventojų jau pasigirsta protesto balsai. Imperija galinga ir turi daug priemonių įsprausti kitus į kampą. Tačiau jie bijo, smarkiai bijo. Galbūt todėl jiems baisu, kad pradeda suvokti – negalima amžinai vaidinti pasaulinio masto galvažudžio. Jų laikas baigiasi ir galas nebetoli.

__________

Carolina Fernandez,

„Fusion„, Ispanija.

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą