Į ką neatsižvelgia demografiniai modeliai?

Žmogaus naudojamų resursų apskaičiavimai atvedė ekologus į aklavietę. Gaunasi, kad kuo daugiau išmirs žmonių, tuo ilgiau be nepriteklių išgyvens švarioje planetoje saujelė išlikusių. O kai buvo pradėta realizuoti idėja sumažinti „nereikalingų burnų“ skaičių vardan „stabilaus vystymosi“, tai šalys, kurios laikosi šio kurso, susidūrė su atvirkštine problema: nepakanka žmonių ekonomikai vystyti.

Problema čia ta, kad ankstesni demografiniai modeliai buvo ne tik amoralūs, bet ir primityvūs. Jų ydos buvo labai mažai analizuojamos mokslinėje literatūroje. Pernelyg jau akivaizdi daugeliui atrodė tezė apie būtinumą mažinti populiaciją, kad būtų užtikrinta didesnė gėrybių dalis pasiliekantiems. Dėl to šio straipsnio tikslas – parodyti tas gilumines ydas, kurių esama demografiniuose ir su jais susijusiuose ekologiniuose matematiniuose modeliuose.

Žmogus – tai tik resursų vartotojas?

Žmonių skaičiaus apskaičiavimai susiveda į neaišku kokiu būdu apskaičiuotą „grėsmingo“ augimo kreivę. Joje figūruoja abstraktus „žmogus“, besidauginantis tarsi tarakonas virtuvėje ir tuo pat metu viską teršiantis ir griebiantis iš niekur (tartum jam nedalyvaujant) atsirandančius „resursus“, panašius į maišus su meduoliais, kurių „visiems neužtenka“. Šitas palyginimas kažkam gali pasirodyti vulgarus, bet jis akivaizdžiai parodo, iki kokio lygio prognozuotojai primityvizavo patogumo dėlei žmogaus ir gamtos tarpusavio santykius.

Jei nuo tokių abstrakcijų pereisime prie konkrečių situacijų, išvados bus absoliučiai priešingos!

Žemė be žmonių – purvina žemė

Tarkim, realizavosi prognozuotojų svajonė ir išties smarkiai sumažėjo gyventojų skaičius. Miesteliai virto gyvenvietėmis, stambūs kaimai – mažais kaimeliais, kur liko vos kelios gyvenamos trobos. Tušti pastatai tapo benamių, nusikaltėlių ir žiurkių landynėmis. Ar pasidarys švaresnė aplinka?

Tuščios, negyvenamos teritorijos būtent ir leidžia išspręsti visas užterštumo problemas paprasčiausiu būdu – išmesti viską kur nors netoliese į duobę.

Mažai apgyventoje žemėje gyvybės neapsaugos jokia privati nuosavybė. Istoriniai pavyzdžiai pakankamai iškalbūs. Poeto Bairono senelis (XVIII amžiaus lordas žemvaldys) nemylėjo sūnaus už nepaklusnumą ir nutarė palikti jį elgeta. Dėl to iškirto 5000 ąžuolų ir išgalabijo visus elnius miškuose. Dabar tankiai apgyvendintoje Anglijoje vargu ar tai būtų įmanoma. Vokietijoje žemę nuomoja ir saugo miškus būtent dėl to, kad supranta būtinybę išsaugoti gyvenamų žemių gamtą.

Pastebimas dėsningumas: kuo didesnis gyventojų tankumas teritorijoje, tuo švaresnė aplinka. Į šį dalyką matematiniai modeliai neatsižvelgia.

Kodėl žmogus rūpinasi gamta?

Reikia, kad vystytųsi navigacija ir laivyba, produktų saugojimo metodai, mokslas sukurtų rūšių klasifikavimo tvarką. Reikia ryšių priemonių, žiniasklaidos, spaudos, poligrafijos, aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų, kurios ruoštų specialistus biologus ir reikalinga visa jų aprūpinimo infrastruktūra: pastatai su šildymu ir šviesa, bibliotekos, vaizdinės priemonės, zoologijos muziejai su iškamšų kolekcijomis.

Naujas susidomėjimas gamta atsirado, kai buvo išrasti lėktuvai, aeronavigacijos sistema ir kai buvo užtikrintas medicininis kelionių saugumas. Be to, iškilo viešbučiai, buvo nutiesti keliai, pastatytos aikštelės automobiliams, išleisti spalvingi bukletai, sukurti gražūs ir patogūs drabužiai keliaujantiems, sukurti fotoaparatai ir telekameros, nufilmuoti filmai apie gamtą, suformuota visuotinio vidurinio išsilavinimo sistema, supažindinanti planetos gyventojus su ankstesnių šimtmečių keliautojų darbais, su mokslininkų apskaičiavimais, ekologų prognozėmis.

Patsai gyventojų susirūpinimas aplinka yra, matematikų kalba kalbant, nuo įvykių priklausomas įvykis, įvykių, atsiradusių kaip šimtų milijonų žmonių darbo rezultatas. Sumažinkite žemės gyventojų skaičių 10 kartų ir ši problema išgaruos iš žmonių galvų.

Visi rūšių įvairovės matematiniai modeliai ignoruoja vaidmenį techninių priemonių, reikalingų rūšių diferenciacijai, ir vaidmenį tam reikalingų žinių.

Žmogus „pagausino“ gyvybę 20 000 kartų?

Pasisakydami už rūšių įvairovės išsaugojimą, netgi apsišvietę žmonės menkai susimąsto, iš kur tos rūšys apskritai atsirado.

Didysis Aristotelis aprašė tik 60 vabzdžių rūšių. Viena iš to priežasčių yra tokia: didysis filosofas neturėjo mikroskopo, dėl to negalėjo aptikti nei mikropasaulio rūšių, nei klasifikuoti rūšis pagal akiai neįžiūrimus skirtumus. Šiandien viskas, kas gyva tiriama mas-spektrometrijos metodais, leidžiančiais analizuoti DNR. Entomologai Leklerkas ir Reilis ginčijasi, kiek vabzdžių rūšių yra planetoje – 2 ar 10 mln? Žmogus nuo Aristotelio laikų „pagausino“ vabzdžių skaičių maždaug 20 000 kartų!

Ir kokio atlyginimo susilaukė? Jo nenuilstamas darbas tiriant ir diferencijuojant gamtos reiškinius privedė prie to, kad Homo Sapiens’ą „gamtos draugai“ pradėjo laikyti smulkia gamtos dalele, viena iš milijonų rūšių, trukdančių biologinės įvairovės vystymuisi. Rūšių įvairovės matematiniai modeliai atkakliai ignoruoja žmogaus vaidmenį jų klasifikavime!

Resursams reikalingi žmonės

Įsivaizduokim situaciją: „žaliam“ politikui, susirūpinusiam gyventojų skaičiaus didėjimu ir neva greitu resursų išsekimu, atsiuntė ant stebuklingos staltiesės dešimt statinių chemiškai švarios sieros rūgšties, toną kvarcinio smėlio, galio lydinį, 200 kg urano, balioną techniškai švaraus vandenilio.

Paaiškės, kad tam, kad šios brangios medžiagos galėtų būti naudojamos, prireiks daugybės žmonių. Vieni turi atlikti chemines analizes, kiti – pervežti žaliavas į gamyklas, treti – surasti įmones, kurioms tos medžiagos reikalingos, ketvirti – pelningai parduoti, penkti – realizuoti prekę, šešti – ištirti saugojimo sąlygų saugumą, septinti – apmokyti specialistus… Žaliavų kasyklos be specialistų žinių ir patirties pavirs niekam nereikalingais akmenimis ar purvinais, riebiais tepalo srautais, jie apskritai nustos būti resursais.

Mažėjant gyventojų skaičiui, darosi sudėtingesnė gavyba. Ne veltui XVIII amžiuje, kai Žemės gyventojų skaičius nesiekė milijardo, ekonomistas Maltusas manė, kad planetos resursai jau baigiasi.

Demografinėse prognozėse neatsižvelgiama į atvirkštinį ryšį tarp gyventojų skaičiaus ir resursų prieinamumo, o taip pat žinių apie juos prieinamumą. Modeliuose į žmoniją žvelgiama kaip į vienalytę populiaciją.

Kas ims daugintis išmirštančioje planetoje?

Suprantama, kad sumažėjus gyventojų skaičiui, būtina išsaugoti įvairiausių profesijų atstovus. Jų žinių neįmanoma išsaugoti knygose ar kompiuteriuose. Reikalingi gamtos apdovanoti žmonės, kurie galėtų gauti išsilavinimą. Kuo mažesnis gimstamumas, tuo mažiau atsiras naujų talentingų specialistų, kurių nykimo procesas sumažins resursų panaudojimo efektyvumą.

Visur išliks „itin vertingų“ veltėdžių ir liumpenų sluoksnis. Jau šiandien ekologinės prognozės kryptingai pakerta civilizacijos šaknis, juk pirmieji išmiršta įbauginti žmonės, tikintys mokslu. Demografiniai modeliai, sudaryti tokiu būdu, kad būtų lengviau pritaikyti matematinius apskaičiavimus, neatsižvelgia į žinių perdavimą iš kartos į kartą visuomenėje.

Apgyventų teritorijų mažėjimas

Žmogus drėkina derlingas žemes, kurios be jo taptų saulės išdeginta dykuma, jis padeda išlikti daugybei rūšių, kurios jau seniai būtų išnykusios. Iš kitos pusės, žmogaus žūtis skatina daugintis naujas puvimo bakterijas ir žiurkes, o visai ne kokį nors strutį, įrašytą į Raudonąją knygą. Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad išnykus žmonėms, gamta taps įvairesnė. Demografiniuose modeliuose neatsižvelgiama, kad išmirus gyventojams prasidės staigus jau apgyventų žemių teritorijų mažėjimas, jų faunos ir floros išnykimas dėl destruktyvių gamtinių procesų, kuriems priešinosi žmogus.

Lik sveika, rinka

Kai gyventojų tankumas siekia 100-200 žmonių 1 kvadratiniame kilometre – kapitalo apyvarta niekinga. Jai reikalingi žmonės! Žmonės yra rinkos ciklo elementai – prekių gamintojai ir vartotojai. Jeigu poreikių pokyčių tempas neleidžia palaikyti rinkos apyvartos, valstybė būna priversta pereiti prie centralizuotos administracinės ekonomikos, kadangi iškyla infliacijos grėsmė, kurią sukelia pinigų masės apyvartos mažėjimas.

Demografiniuose resursų naudojimo modeliuose neatsižvelgiama netgi į tai, kad resursų neatneša mums gerieji burtininkai, kad jie paskirstomi planetoje prekybos dėka, o prekybai reikia pardavėjų ir pirkėjų.

Vernadskio įspėjimas

Daug kam atrodo, kad prognozių kokybės gerinimas susiveda vien tik į naujų resursų eikvojimo funkcijų paiešką, į jų parametrų parinkimą. Viskas gerokai sudėtingiau. Gamtos pažinimo logika, pasak Vernadskio, susijusi su nuolatiniu ankstesnių sąvokų („anglies resursai“ ir „naftos resursai“) atnaujinimu, atsižvelgiant į sukauptą patirtį. Matematiniuose demografiniuose modeliuose ignoruojami kokybiniai sąvokos „resursai“ pokyčiai laike.

Kodėl tokie akli prognozuotojai?

Čia esama dviejų grupių priežasčių: mokslinės ir politinės.

Bioekologija neatsižvelgia į tai, kad žmogus turi sielą, moralines vertybes, kad visuomenė turi socialinę-ekonominę organizaciją. Dėl to gyventojų skaičiaus apskaičiavimai buvo atliekami pagal nesudėtingas formules, panašias į tas, kurios žinomos dar nuo 1870 metų, aprašančios mikroorganizmų dauginimąsi maistingame sultinyje.

O politikams tai tapo pseudomoksliniu resursų persidalijimo ir parazitinio valdžios egzistavimo pateisinimu. Jie laukė, kad visos problemos staigiai išsispręs pačios savaime, jeigu išmirs „atliekami“ žmonės. Apskaičiavimai buvo pateikiami kaip neginčijamos ir visiems privalomos mokslo išvados. Maltuso receptų žlugimo pavyzdys įrodo, kad žmogus reikalingas ekonomikai, aplinkai, ir kad jis labai netgi smarkiai, mokslo požiūriu, skiriasi nuo bakterijos ir netgi nuo šimpanzės tuo, kad grindžia savo veiklą praėjusių kartų dvasinio ir materialaus darbo rezultatais.

Igoris Zacharovas

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą