I. G. Farbenindustrie (2)

VOKIETIJA KETVIRTAME DEŠIMTMETYJE

Didžiulė finansinė galia leido IG vaidinti lemiamą vaidmenį Vokietijos gyvenime.

Reikia pažymėti, kad IG bosai, kaip ir kiti stambūs vokiečių pramonininkai, buvo nusistatę prieš demokratiją, iš esmės dauguma kartelio veiksmų susivedė į diktatūros įvedimą, darbininkų judėjimo bei profsąjungų slopinimą. Tai patvirtina ir koncerno vadovo Karlo Duisbergo kalba:

„Mes tikimės, kad mūsų šiandien ištarti žodžiai bus įgyvendinti, kad atsiras stiprus žmogus, kuris sukurs visiems bendrą platformą… Nes jis visada reikalingas mums, vokiečiams, kaip savo laiku buvo reikalingas Bismarkas“.

Šie žodžiai buvo ištarti nacistinio perversmo išvakarėse.

Netrukus stiprus žmogus buvo surastas.

1932 SAUSIO 21

Diuseldorfas. Reino „Plieno karaliaus“ Frico Tyseno (Fritz Thyssen) rezidencija. Prie paradinio įėjimo vienas po kito privažiuoja elegantiški limuzinai. Vienas iš paskutinių privažiuoja „Mersedesas“, lydimas keturių motociklų.

Visi susirinko. Visi jie – stambiausi Vokietijos pramonininkai.

Taip įvyko Adolfo Hitlerio susipažinimas su tais, kurie valdė Vokietiją.

„Stiprų žmogų“ aprūpino pinigais, reikalingais SA ir SS būrių išlaikymui, rinkiminės kampanijos finansavimui. Vienas dosniausių buvo koncernas IG Farben koncernas. Pirmas įnašas siekė 300 000 markių. Hitleris pažadėjo jiems karą, jie pažadėjo jam valdžią.

Reikia pažymėti, kad Hitlerio finansavime dalyvavo ir didžiausia JAV finansinė-pramoninė grupė Standart Oil.

Šiedu stambiausi pasaulyje koncernai jau tada susitarė dėl įtakos sferų pasaulinėje chemijos rinkoje pasidalinimo.

Ištrauka iš teisiamųjų parodymų per Niurnbergo procesą: „Jie tapo gijomis juodame mirties audekle, kuris užklojo Europą… Tai žmonės, kurių niekas negali sustabdyti… Jie buvo architektai, sukūrę Vermachtą… Tai žmonės, kurie padarė įmanomą karą ir padarė jie tai dėl to, kad siekė užkariavimų…“

Šie ir kiti faktai buvo dokumentuoti jau po karo, remiantis koncerno vadovų parodymais.

Jau 1926 metais IG Farben turėjo plačius ryšius įvairiose JAV pramonės srityse. Šių ryšių koordinavimui koncernas įsteigė filialą American IG chemical corporation, kuris vėliau buvo pervadintas į General Aniline&Film (GAF).

Į direktorių tarybą greta Karlo Bošo (Carl Bisch) ir Hermano Šmitco (Hermann Schmitz) įėjo Standart Oil of New Jersey (vėliau – Exxon) pirmininkas Volteris Tiglis (Walter Clark Teagle) ir National City Bank of New York (vėliau – Citibank) prezidentas Čarlzas Mičelas (Charles Edwin Mitchell).

Su stambiausių Anglijos naftos trestu Imperial chemical industries jau 1932 metais buvo užmegzti glaudūs ryšiai.

Yra visa eilė liudijimų, patvirtinančių, kad būtent dėka Standart Oil ir Imperial chemical industries koncernas IG galėjo sukaupti dideles aviacinio kuro atsargas nacistų karinei mašinai.

Paradoksalu, tačiau 1940 metais vokiečių lėktuvai, bombardavę prancūzų ir anglų taikius miestus, naudojo kurą, iš kurio pelnėsi anglų ir amerikiečių korporacijos ir IG vadovai.

IG Farben valdyba dar 1935 metais oficialiai iškėlė Himleriui klausimą dėl lagerio Dachau kalinių darbo panaudojimo koncerno gamyklose.

Dachau maketas su gamybiniais pastatais

Pats konclageris – tai teritorija dešinėje

Visa kita – tai koncerno IG gamyklos, tame tarpe AGFA chemijos fabrikai.

Aeronuotrauka kitu rakursu

1940 LAPKRIČIO 23, BERLYNAS, PRINCALBERTŠTRASĖ, 8

Pastatas, pastatytas amžių sandūroje.

Jokios iškabos, jokių sargybinių. Čia įsikūrusi niūriausia III Reicho įstaiga – Vyriausioji Imperijos saugumo valdyba.

Himlerio kabinete – ne visiškai įprasta draugija: civiliai apsirengę svečiai su pasimėgavimu traukia brangias cigaretes, ką tik atvežtas iš okupuotos Prancūzijos. Pirmininkauja SS reichsfiureris. Jo klausytojai – IG Farben vadovai.

Pasitarimas užsitęsė gerokai po vidurnakčio. Abi pusės aršiai ginčijosi dėl būsimo Osvencimo konclagerio kalinių kainų. Apie planus kurti lagerį, chemijos tresto vadovai buvo laiku informuoti ir dabar kalba ėjo apie koncerno filialo Osvencime statybą. IG bosai pritarė SS vadovybės motyvacijai: arti esančios žaliavos ir daug „perteklinės darbo jėgos“ (t.y. kaliniai).

Klausimas tik tame, kiek tai atsieis koncernui?

Lubas siekiančiuose languose jau švito naujas rytas, kai pagaliau buvo priimtas bendras sprendimas – pastatyti netoli naujo konclagerio chemijos fabriką, eilinį IG Farben filialą. Klausimas dėl „perteklinės darbo jėgos“ lieka kol kas atviras.

Praėjus keliems mėnesiams toje pačioje Berlyno rezidencijoje vėl susirinko tie patys ponai. Dabar kalba ėjo daugiausiai apie kalinių darbą ir apie tai, kiek jiems reikia mokėti. Po ilgų debatų buvo nutarta apmokėti kalinių darbą taip: apmokytam darbininkui – 4 markės per dieną, neapmokytam – 3 markes, vaikams – 1,5 markės.

Suprantama, iš tų pinigų patys kaliniai negavo nieko, jų „algos“ buvo pervedamos į konclagerio sąskaitą.

Tame pačiame pasitarime buvo nutarta naikinti visus nedarbingus.

Po kurio laiko netoli Osvencimo, Monovice (lenkiškai – Monowice) buvo pastatyti IG gamyklos „Buna“ korpusai.

Konclageriuose IG organizavo specialias laboratorijas, kur su gyvais žmonėmis buvo išbandomi įvairūs cheminiai preparatai ir nuodai. Šie eksperimentai dažniausiai baigdavosi mirtimi.

Profesorius, gydytojas-gineklogas Karlas Klaubergas (Carl Clauberg), gavęs tiesioginį Himlerio nurodymą, darė nusikalstamus eksperimentus, išbandydamas naujus cheminius preparatus ant moterų, konkrečiai – eksperimentavo su sterilizacija, suleidžiant nuodus į morinos organizmą ir sterilizacija rentgeno spinduliais.

Taip IG rengė ištisų tautų naikinimo technologijas.

1945 metų gegužės mėnuo įrašė į IG Farben metraštį žodį „Pabaiga“. Tačiau tuojau pat geraširdė ranka iš už Atlanto brūkštelėjo nedidelę, tačiau esminę pataisą: „Pirmos dalies pabaiga“.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!