Holokaustas Kanadoje

INDĖNŲ PROBLEMA

Viskas prasidėjo XIX amžiaus viduryje, kai milžiniškų teritorijų konsolidacijos procesas paskatino surengti 1867 metais Kanados konfederaciją. Vienu iš pirmųjų vyriausybės tikslų tapo Ramiojo vandenyno geležinkelio tiesimas, ši trasa turėjo sujungti rytinę pakrantę su vakarine. Problema buvo ta, kad žemės, kuriomis turėjo būti tiesiamas geležinkelis, priklausė gausybei indėnų genčių. Ir tada, įtakojant pirmajam Kanados premjerui ministrui serui Džonui Makdonaldui, parlamentas 1876 metais priėmė Indėnų aktą.

Šis dokumentas faktiškai prilygino visus indėnus kaliniams. Nuo šiol jie tapo „ne piliečiais“, neteko visų teisių, jiems buvo uždrausta turėti nuosavybę, teikti ieškinius į teismus, naudotis juristų paslaugomis ir apskritai elgtis savarankiškai. Visiems indėnams buvo nurodyta gyventi rezervatuose.

Baigus tiesti geležinkelį, į šalies vakarinę dalį plūstelėjo dešimtys tūkstančių imigrantų iš Europos. Visoms ten gyvenusioms gentims uždraudė kalbėti gimtosiomis kalbomis, išpažinti savas religijas ir atlikinėti tradicinius ritualus.

Tačiau imti ir uždrausti indėnams laikytis savo protėvių papročių – nepakako. Dėl to 1889 metais vyriausybė įsteigė Indėnų reikalų ministeriją (IRM), kurios užduotis buvo bet kokiomis priemonėmis išspręsti indėnų problemą.

„UŽMUŠTI INDĖNĄ IR IŠGELBĖTI ŽMOGŲ“

Neoficialiu ministerijos devizu tapo leitenanto Ričardo Henrio Prato žodžiai: „Užmušti indėną ir išgelbėti (jame) žmogų“. Reikia pasakyti, ministerija laikosi šios form,ulės iki mūsų dienų.

Kad būtų išspręsta indėnų problema, IRM drauge su katalikų, protestantų, prestuberionų ir metodistų bažnyčiomis sukūrė indėnų asimiliacijos programą.

Buvo sukurtas mokyklų-internatų tinklas, į tas mokyklas prievarta buvo paimti 4-5 metų amžiaus indėnų vaikai. Tokiu būdu jie buvo atplėšiami nuo gimtosios aplinkos ir kultūros. Tikslas buvo paprastas: ištrinti jų tautinę savimonę, priversti pamiršti gimtąją kalbą ir įpiršti krikščionybę. Kanados vyriausybė planavo paversti indėnus trečios rūšies žmonėmis, kurie aptarnautų baltąją daugumą.

Jums nieko tai neprimena? Hitleris tą patį ketino padaryti su Vokietijos užkariautomis rytų tautomis: daugumą išžudyti, o likusius suvokietinti ir paversti vokiečių kolonistų vergais. Bet juk čia kalba eina ne apie nacistus, o apie „civilizuotus“ ir tolerantiškus kanadiečius.

1905 metais Kanadoje veikė jau daugiau kaip šimtas tokių mokyklų, du trečdalius iš jų kontroliavo katalikų bažnyčia.

1909 metais daktaras Piteris Braisas, gydytojas iš Ontarijo sveikatos apsaugos departamento, buvo pasamdytas minėtos ministerijos, kad atliktų visų tų mokyklų inspekciją ir išsiaiškintų, kaip laikomasi sanitarijos normų. Rezultatas jį tiesiog šokiravo. Sąlygos, kuriose gyveno vaikai, buvo tiesiog nežmoniškos. Pasak jo ataskaitos, kuri buvo įteiktas ministerijos vadovui Dankanui Skotui, vaikų mirtingumo lygis siekė 30-60%!

Dar daugiau. Braisas tvirtino, kad vaikus sąmoningai žudė, apkrėsdami juos džiova ir kitomis ligomis. Anglikonų, katalikų ir kitų bažnyčių vadovai puikiausiai apie tai žinojo ir netgi skatino panašius veiksmus. Buvo sukurta ištisa sistema, kaip nuslėpti mirusių vaikų kūnus ir visus duomenis apie tas mirtis. Braisas pareikalavo, kad visos bažnyčios būtų nedelsiant nušalintos nuo vadovavimo mokykloms. Tai įsiutino ministrą Skotą, kuris pareikalavo, kad Braisas laikytų liežuvį už dantų. Tačiau sąžiningas Braisas toliau tęsė kovą už teisingumą. Jo ataskaitą išspausdino du laikraščiai – The Ottawa Citizen ir The Montreal Gazette. Kilo grandiozinis skandalas. Tačiau Skotas nepasimetė ir inicijavo šmeižto kampaniją prieš Braisą, dėl kurios tasai buvo priverstas palikti savo postą, o pati istorija buvo užgniaužta. Ji vėl išplaukė į paviršių 1922 metais, kai Braisas parašė knygą „Nacionalinis nusikaltimas“.

PASMERKTI MIRČIAI

Tuo metu genocido mechanizmas didino apsisukimus. 1920 metais parlamentas priėmė įstatymą dėl privalomo visų indėnų vaikų, vyresnių nei 7 metų amžiaus, apmokymo internatuose. Be to, buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė tėvams, kurie atsisakydavo atiduoti savo vaikus. Nuo patekimo į internatą momento vaiko globa atitekdavo mokyklos direktoriui, kuriais dirbo dvasininkai.

Visa mokyklų sistema niekuo nesiskyrė nuo konclagerių, kuriuose viešpatavo griežta karinė hierarchija. Visi dvasininkai ir visos vienuolės turėjo neribotus įgaliojimus. Šimtai vaikų žuvo nuo traumų, nesuderinamų su gyvybe, kai juos išmesdavo pro langus ar nuleisdavo nuo laiptų. Štai ką papasakojo 78 metų amžiaus išgyvenęs tokios mokyklos mokinys Bilas Sjuvordas 1998 metais:

-Mano seserį Megę vienuolė išmetė pro langą iš trečio mokyklos Kuperio saloje aukšto. Ji žuvo… Jokio tyrimo niekas neatliko. Vėliau mes negalėjome pasamdyti advokato visoms tragedijos aplinkybėms išsiaiškinti, kadangi indėnai neturėjo tam teisės.

Internatai tapo tikru rojumi pedofilams, aprašyti tūkstančiai prievartos atvejų. Štai ką papasakojo 75 metų Irena Feivel: „Aš lankiau internatą tarp 1944 ir 1949 metų. Turėjau sunkų gyvenimą. Pamenu mergaitę, kuri pastojo nuo kunigo. Kai ji pagimdė, vienuolės įsuko kūdikį į medžiagą ir nusileido į apačią, kur aš gaminau pietus. Paskui jos nuėjo į katilinę ir metė mažylį tiesiai į liepsnojančią krosnį. Išgirdau širdį veriantį gyvo degančio mažylio riksmą. Netrukus pasijuto degančios mėsos kvapas. Aš viską mačiau ir girdėjau…“

Liudininkai pasakojo, kad mergaites prievartavo mokyklų darbuotojai ir dvasininkai. Tai faktiškai buvo norma. Nėščias mergaites išveždavo iš mokyklų, o atgal jos sugrįždavo jau be vaikų. Tačiau ne visos. Nemažai pradingo be pėdsakų. Vėliau greta buvusių mokyklų aptiko masines kapavietes, kur buvo palaidoti kūdikiai. Kai nugriovė seną Švento Mykolo mokyklą Alert Bėjuje, rūsyje surado mažyčių skeletų. Jų buvo kelios dešimtys. Tačiau valdžia greitai užgniaužė bylą.

Otava taip pat sankcionavo prievartinę vaikų sterilizaciją. Liudininkė Ela Vilson pranešė, kaip kartą gydytojas jai prisipažino, kad sterilizavo vaikus ir suaugusius indėnus nuo 1928 iki 1962 metų. Pirmiausiai sterilizuojami buvo tie, kurie atkakliai atsisakinėjo priimti krikščionybę.

Tačiau baisiausias nusikaltimas, be abejonės, buvo vaikų užkrėtimas įvairiomis ligomis ir jų pavertimas bandomaisiais triušiais įvairiems medicininiams eksperimentams. Daug likusių gyvų pasakojo, kaip juos vertė miegoti vienoje lovoje su sergančiais džiova ar maitino keistais konservais, po kurių beveik visi mirdavo.

Dalis vaikų, kuriuos atimdavo iš tėvų, apskritai nepasiekdavo mokyklų, o patekdavo į uždarus karinius kompleksus, kur su jais buvo daromi bandymai. Ypač dažnai vaikams darydavo įvairias stomatologines operacijas be nuskausminimo. Taip buvo išbandomi nauji burnos ertmės gydymo metodai. Taip pat vaikai buvo skiepijami neaiškiais skiepais, be to – kiekvieną dieną. Vaikus laikė uždarose patalpose, kartais surištomis rankomis ir kojomis. Kartais jiems suleisdavo migdomųjų ir jie vėliau net neprisimindavo, ką su jais vėliau darė.

Kankinimų arsenalas buvo siaubingas. Berniukų genitalijas surišdavo žvejybiniu valu arba viela. Badė adatomis rankas, skruostus, liežuvius ir genitalijas, buvo naudojamas elektros šokas, prijungiant laidus prie įvairių kūno vietų. Vaikai buvo laikomi greta iškastų kapų ir grasino užkasti gyvus, vertė valgyti vabzdžių lervas ar kieno nors vėmalus. Vaikus išrengdavo visos mokyklos akivaizdoje, vertė stovėti po 12 valandų be pertraukos, kol nenukrisdavo. Nardino į ledinį vandenį, išvydavo žiemą nakvoti lauke, pešdavo plaukus nuo galvos. Mažuosius indėnus kiekvieną dieną daužydavo lazdomis, rimbais, geležiniais strypais ir vamzdžiais arba daužė galvas į cementą. Uždarydavo nevėdinamose patalpose be vandens ir maisto kelioms dienoms.

GENOCIDAS TĘSIASI

Pradedant 1995 metais savo veiklą pradėjo Kanados indėnų mokyklų-internatų tribunolas. Beveik šimtą metų trukusi (1880-1980) teroro istorija buvo paviešinta. Iš viso žuvo daugiau kaip 50 000 vaikų, be to dar dešimtys tūkstančių liko invalidais ir gavo dvasines – psichologines traumas.

2008 metų vasarį Stiveno Harperio vyriausybė pripažino didelio skaičiaus mirčių internatuose faktą, tačiau – dėmesio! – neaptiko nusikalstamos veiklos požymių ir kaltės dvasininkų veikloje. Tų pačių metų birželį Harperis visgi formaliai atsiprašė, paminėjęs „tam tikrą skaičių žuvusių“.

Tribunolas tęsia savo darbą ir kiekvienais metais paviešinami vis didesnį siaubą keliantys Kanados holokausto faktai. Tribunolo aktyvistai pareiškė, kad skaičius 50 000 nėra galutinis. Daugelis dokumentų buvo paprasčiausia sunaikinti ir laukia didžiulis darbas renkant liudininkų parodymus.

Liūdniausia, kad tas pats 1876 metų Indėnų aktas tebeveikia iki šiol. Vyriausybė ir Bažnyčia atsisakė pripažinti genocido faktą, o jau tuo labiau indėnų holokaustą. Tikriausiai patys griausi žodžiai, apibūdinantys visą tą sadizmą – tai vieno iš išgyvenusių indėnų pasisakymas: „Šventikai garbino šėtoną. Jie troško mūsų aukso, anglies, žemės. Dėl to terorizavo mus, kad visa tai atiduotume. Sakykite, kaip žmogus, kurį kiekvieną dieną prievartavo, kai jam tebebuvo septyneri metai, gali kažką nuveikti savo gyvenime? Mokyklos-internatai buvo sukurti naikinti mūsų gyvybėms. Ir daug pasiekė šioje sferoje. Baltieji žmonės buvo teroristai“.

www

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!