Holivudo pentagonizacija

Po rugsėjo 11 įvykių ir „kryžiaus žygio“ prieš tarptautinį terorizmą pradžios, JAV karinė ir politinė vadovybė žvelgia į tautos „patriotinės dvasios“ skatinimą kaip į pirmaeilį uždavinį. Šiems tikslams plačiai naudojami visi psichologinės-informacijos įtakos formavimo kanalai. Tačiau kino industrija – Holivudas – be abejonės, užima ypatingą vietą amerikiečių gyvenime. Amerikoje jau seniai ir labai gerai įsisąmonintas žymusis Lenino postulatas, skelbiantis, kad iš visų menų svarbiausias yra būtent kinas. Kaip žinia, Leninas turėjo galvoje, kad kinas, kaip pats prieinamiausias plačiosioms masėms reginys, gali būti efektyviai naudojamas propagandos tikslais.

Turint galvoje ypatingą kino populiarumą amerikiečių tarpe, Bušo administracija ir Pentagonas aktyvizuoja santykius su kino industrijos bosais, žymiausiais JAV režisieriais, tikėdamiesi jų pagalbos auklėjant „amerikietišką patriotizmą“ ir „mobilizuojant visą tautą kovai su Amerikos priešais“. Neatsitiktinai jau 2001 lapkritį vienas iš prezidento patarėjų Karlas Rouvas sukvietė į Baltuosius rūmus žinomus režisierius ir prodiuserius, kad apsikeistų nuomonėmis dėl galimo Holivudo indėlio į „karą su tarptautiniu terorizmu“.

Kino veikėjams buvo išsakytas pageidavimas aktyviau eksploatuoti karinę tematiką, formuoti „teisingą“ Amerikos kariuomenės įvaizdį ir nuolat „kaitinti“ savo produkcija patriotines nuotaikas Amerikos visuomenėje. Buvo taip pat pažadėta ir plačiausia Pentagono parama filmuojant „patriotinės krypties“ juostas. Savo ruožtu, daugelis „svajonių fabriko“ karalių pareiškė esą apsirengę aktyviai remti administracijos veiksmus, juolab, kad tai visiškai atitiko jų biznio interesus.

Po rugsėjo 11 ir patriotizmo pliūpsnio amerikiečių tarpe karinės tematikos filmai graibstyte graibstomi. Holivudas ir Pentagonas dabar išgyveno audringos simbiozės būseną, kokios nebūta, turbūt, nuo II Pasaulinio karo laikų, kai pasaulinio lygio režisieriai Džonas Hjustonas, Frenkas Kapra ar Viljamas Vaileris įnešė savo indėlį į karinio patriotizmo ugdymą. Verta priminti, kad Holivudas ėmėsi aktyviai remti Pentagoną, kad išgydytų visuomenę nuo „Vietnamo sindromo“ dar gerokai prieš rugsėjo 11. tokios žinomos juostos, kaip „Rembo“, „Geriausias šaulys“, „Dži Ai Džein“, „Didvyriškumas ugnyje“, „Kovos taisyklės“, „U 571″, „Priešo užnugaryje“ ir kiti, su žinomiausiomis Holivudo žvaigždėmis, gerokai pagelbėjo populiarizuojant karinę tarnybą jaunimo tarpe ir formuojant kariškių įvaizdžio patrauklumą tarp amerikiečių.

Bet svarbiausia, žinoma, yra komercinis reitingas – aukščiausias pasisekimo kriterijus Holivude. Žinomas Spilbergo filmas „Gelbstint eilinį Rajeną“ (1998) užsidirbo 216 mln$. Toliau seka „Perl Harboras“ – 196 mln$. Kai kurie nauji filmai, nors ir buvo nufilmuoti iki teroro akto Niujorke, išėjo į rinką jau po rugsėjo 11, kas žymiai padidino jų pelningumą. „Juodasis vanagas“ surinko virš 108 mln$, „Mes buvome kareiviais“ su Melu Gibsonu – 79 mln, „Kalbantys su vėju“ su Nikolu Keidžu – 27 mln tik per pirmas 10 dienų, „Visos pasaulio baimės“ – 97 mln$ ir taip toliau.

Dabartinėmis sąlygomis bet kuris amerikiečių režisierius ir prodiuseris, jeigu nori nufilmuoti išties gerą ir pelningą karinį filmą, yra priverstas kreiptis pagalbos į Pentagoną. Nes tik karinė žinyba gali už simbolinį mokestį išnuomoti lėktuvnešį, strateginį bombonešį arba, tarkime, ištisą malūnsparnių eskadrilę, o taip pat „tikrus“ kareivius, kurie valdys karinę techniką ir vaidins masinėse scenose. Maksimalus realizmas ir tikrovės atitikimas, bent jau tuo pavidalu, koks priimtas Holivude, šiandien tapo pagrindiniu „svajonių fabriko“ dėsniu. Dėl to kino studijos pasiruošusios išleisti milijonus. Mainais į savo paslaugas, Pentagonas reikalauja teisės koreguoti kuriamą produkciją ir netgi cenzūruoti scenarijus.

Pagal JAV gynybos ministerijos taisykles, kino kompanijos, prodiuseriai arba režisieriai, norintys pasinaudoti kariškių pagalba, turi pateikti scenarijų į specialų Pentagono skyrių kino ir TV reikalams, kuriam vadovauja tūlas Filas Strabas. Šis valdininkas ir jo aparatas nagrinėja visus pateiktus scenarijus tuo požiūriu, kaip būsimasis filmas paveiks JAV armijos įvaizdį. Strabo skyriui taip pat administraciškai pavaldūs atitinkami padaliniai darbui su kino industrija kariuomenės rūšių štabuose. Vokiečių žurnalo „Spiegel“, neseniai paėmusio iš Strabo interviu, nuomone, šio veikėjo vaidmuo šiandieninėje situacijoje ne mažiau svarbi negu paties Pentagono šefo Donaldo Ramsfeldo.

Filas Strabas yra savotiškas ideologinis cenzorius amerikietiškame kine. Jis taip pat atlieka aktyvų vaidmenį sprendžiant gynybos ministerijoje klausimus, susijusius su „teisingu“ faktų apie armijos veiklą pateikimu. Pono Strabo padalinys siekia, kad Holivudo produkcija karine tematika maksimaliai atitiktų nacionalinio saugumo interesus. Jo kabinete neretai galima pamatyti Stiveną Spilbergą, Ridlį Skotą ir kitus pasaulinio masto režisierius, kurie pateikia jam savo filmų scenarijus, kad būtų paskelbtas „kompetetingas verdiktas“.

Ant Strabo darbo stalo visuomet pūpso įspūdinga krūva naujų scenarijų. Perskaitęs juos, jis sudaro trūkumų sąrašą ir siūlo autoriams ištaisyti abejotinas vietas. Pentagono „cenzorius“ mėgsta pademonstruoti kino bosams savo informuotumą kariniais klausimais. Pavyzdžiui, pirminiame filmo „Visos pasaulio baimės“ su Morganu Frymenu ir Benu Afleku scenarijaus variante „Amerikos nedraugams“ prireikė vos dviejų raketų, kad paskandintų lėktuvnešį. Strabas, savo laiku kariavęs Vietname KJL gretose, paaiškino režisieriui Filui Robinsonui, kad, pirmiausia, reikia mažiausiai dviem raketomis daugiau, o antra – net smarkiai pažeistas lėktuvnešis vargu ar greitai nuskęs. Toks scenarijaus pakoregavimas atsisėjo filmo kūrėjams 9 mln$, bet užtat jiems leido naudoti filmavime du tikrus nematomus bombonešius B2 ir specialų „Boingą 747″, kuris naudojamas kaip JAV prezidento komandinis punktas branduolinio karo atveju.

Strabas „pakoregavo“ ir kai kuriuos epizodus filme „Kalbantys su vėju“ su Nikolu Keidžu. Karinė cenzūra pasiekė kad iš filmo apie navahų indėnus II Pasaulinio karo laikais būtų išimti epizodai, „metantys šešėlį“ amerikiečių kareivio įvaizdžiui. Pavyzdžiui, buvo iškirpta scena, kur vienas amerikietis išlaužia durtuvu auksines karūnėles iš žuvusių japonų kareivių burnų, o taip pat epizodas, kur Keidžo herojus – jūsų pėstininkas sudegina liepsnosvaidžiu pasidavusį į nelaisvę japoną. Be to, pagal „politkorekcijos“ reikalavimus, filmo kūrėjus įtikino nesufokusuoti dėmesio ties faktu, kad kareiviai, pristatyti saugoti indėnus, turėjo įsakymą žudyti savo globotinius, jei kils grėsmė, kad jie paklius į nelaisvę priešams.

Tačiau kai kuriais atvejais, nežiūrint į visas Strabo komandos pastangas, neapsieinama ir be skandalų. Taip nutiko su Ridlio Skoto blokbasteriu „Juodasis vanagas“. Juosta pasirodė 2001 gruodį, surengus triukšmingą PR kampaniją. Tačiau realių įvykių klastojimas, siekiant patriotinių tikslų, pasiekė tokį siaubingą lygį, kad sukėlė aštrius debatus žiniasklaidoje, o taip pat negatyvią reakciją kitose šalyse.

Filmas pagrįstas realiais 1993 spalio įvykiais, kai nepavykusios JAV specialių pajėgų operacijos prieš generolą Mohamedą Aididą Somalio sostinėje Mogadiše metu buvo numušti du malūnsparniai ir žuvo 18 amerikiečių desantininkų. Vėliau sekęs demonstravimas per TV džiūgaujančių somaliečių, kurie tampė nužudytų amerikiečių kūnus miesto gatvėmis, tiek sukrėtė Amerikos visuomenės nuomonę, kad prezidentas Klintonas priėmė sprendimą išvesti amerikiečių kontingentą iš Somalio.

Tačiau filmo autoriai pamėgino pateikti savo kūrinį ne kaip pasakojimą apie supervalstybę žeminantį baudžiamosios ekspedicijos žlugimą, o kaip herojišką sagą apie amerikiečių kareivius, aukojančius gyvybes vardan laisvės ir demokratijos idealų pergalės visame pasaulyje. Filmo leitmotyvas formuluojamas maždaug taip: šiandien amerikiečiai Afganistane atlieka tokią pačią kilnią misiją, kokią jie atliko 1993 metais Somalyje. O karas su „laisvės priešais“, yra, žinoma, purvinas ir siaubingas dalykas, tačiau pateisinamas ir būtinas. Pentagonas, įvertinęs pagal Strabo rekomendacijas, visus filmo privalumus, dosniai leido naudotis filmuotojams malūnsparniais ir reikiamu kariškių skaičiumi. Dėl kariškių pagalbos filmas gavosi pakankamai vaizdus ir daro įspūdį kovinių epizodų realizmu.

Tačiau dar nespėjęs išeiti į didžiuosius ekranus, „Juodasis vanagas“ pakliuvo į kritikų ugnį ne tik Amerikoje, bet ir kitose šalyse. Kritikai mano, kad režisierius gana savotiškai interpretavo incidentą, kuriame ne tik žuvo amerikiečių kareiviai, bet ir apie 500 somaliečių. Režisierius kaltinamas pernelyg dideliu amerikiečių kareivių herojizavimu ir dėl visų neamerikiečių vaizdavimo negatyvia, karikatūriška forma. Tai liečia tiek somaliečius, kuriuos vaidina visai kitų tautybių atstovai, tiek Malaizijos kariškius, dalyvavusius operacijoje, gelbstint į pasalą pakliuvusius amerikiečius.

Interviu agentūrai „France Press“ atsargos brigados generolas Abdul Latifas Achmadas, vadovavęs Malaizijos kontingentui Somalyje, pareiškė, kad peržiūrėjus „Juodajį vanagą“ žiūrovams susidaro iškreiptas įspūdis apie 1993 metų įvykius. Pasak filmo, svarbiausiais mūšio Mogadiše herojais buvo amerikiečiai, o malaiziečiai geriausiu atveju buvo tik autobusų, išvežusių iš mūšio lauko sužeistuosius, vairuotojai. Somaliečiai gi filme, suprantama, vaizduojami išimtinai kaip necivilizuoti laukiniai ir žiaurūs fanatikai. Beje, maždaug taip pat vaizduojami ir Bosnijos serbai kitame Holivudo šedevre „Priešo užnugaryje“, kuriame kraugerio serbų karo lauko vado vaidmenį suvaidino rusas Maškovas.

Per pirmuosius karinių operacijų Afganistane metus Pentagonas vėl pademonstravo savo virtuozišką meistriškumą pateikti karą „reikalinga“ briauna, užglostyti jo „šiurkštumus“ ir įteigti visuomenei jo „pozityvia reikšme“. Kaip ilgai reikės laukti naujos Holivudo superkovinių filmų apie Afganistaną porcijos, sukurtos padedant karinei žinybai, ir kaip smarkiai nukentės tiesa, kol kas nežinia. Galima numanyti, kad neseniai į paviršių išplaukę faktai apie tai, kaip amerikiečiai dalyvauja nelaisvėn paimtų talibų sušaudymuose (apie tai airių kino grupė sukūrė dokumentinį filmą), taip pat ir faktai apie masines taikių afganų žudynes ne itin sudomins „svajonių fabriką“.

O kol kas Holivudo pentagonizacija įgauna vis platesnį mastą. O priešakyje jau matome eilinio karo Irake perspektyvą, žadančią daugybę naujų idėjų būsimų filmų scenarijams. Žinoma, yra Holivude ir žmonių, kuriems nepatinka dabartinė Amerikos kino verslo militarizacija, pavyzdžiui, režisierius Oliveris Stounas ir aktorius Robertas Redfordas. O žinomas ir gerbiamas kino versle Denas Reteris pasipiktinęs kalba apie Amerikos kariškų holivudizaciją. Juk niekas kol kas negali paneigti visuotinai žinomo fakto: visi išties didūs amerikiečių filmai apie karą – Kopolos „Apokalipsė šiandien“, Stouno „Būrys“ ir kiti buvo nufilmuoti be Pentagono pagalbos ir netgi prieš jo norą.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!