MASINĖ INFORMACIJA
kovo 22, 2017

Holivudas kaip masinio naikinimo ginklas

Holivudas kaip masinio naikinimo ginklas

Holivudo kaip kino industrijos centro istorija prasideda 1911 m., kai Kalifornijoje Los Andželo teritorijoje pasirodė pirmoji kompanijos  „Kentauras“ studija, skirta vesternams kurti. Studija veikiai gavo pavadinimą „Holivudo laboratorija“, o jos pirmasis pilnametražis filmas pasirodė 1914 m. Po to savo studijas čia sukuria „Paramount“, „Warner Bros“, „RKO Pictures“, „Columbia“, ir jau 1921 m. Holivudas  pelno pasaulinį pripažinimą.

Pažymėtina, jog pagrindinį vaidmenį kuriant „žvaigždžių fabriką“ suvaidino žydų kilmės kinematografininkai. Kaip rašo Nealas Gableris savo knygoje „Jų nuosava imperija: kaip žydai sukūrė Holivudą“, „pirmaisiais savo egzistavimo metais amerikiečių kinematografas atsidūrė žydų, migruojančių iš Rytų Europos, akiratyje. Žydų migrantų patirtis ir jų izoliacija Amerikos visuomenėje paskatino juos palaikyti Amerikos kino industrijos kūrimą“. Iš 85 kino kūrėjų 53 buvo išeiviai iš žydiškos terpės, jie įkūrė šešias didžiausias kino kompanijas:William Fox iš Vengrijos įkūrė „20th Century Fox“, Louis Mayer (Lazar Meir ir Goldwyn — „Metro-Goldwyn-Mayer (MGM), Adolf Zukor iš Vengrijos —  „Paramount“, Harry Kon — „Columbia Pictures“, Polk Jack ir Harry Warner — „Warner Bros“, Carl Laemmle — „Universal Pictures“.

Jų pozicijos sustiprėjo stabilizacijos metais (1924—1929), pavadintais „klestėjimo epocha“. Sistema reikalavo „pramoginių“ filmų, nešančių daugiau pelno, ir dėl to svarbesnį vaidmenį ėmė vaidinti ne režisieriai, bet prodiuseriai, „statę“ ant „kino žvaigždžių sistemos“. O Holivudo sėkmę lėmė keletas  esminių faktorių.

Pirmiausia, finansai. Didžiausią pagalbą jam suteikė „Kun, Leb ir K* „, kurio direktorius Otto Kun buvo laikomas meno globėju ir vadovavo „Metropolitan Opera“. Savo indėlį įnešė ir „Dupont de Nemour“ ir kt. Vis dėlto reikėjo rimtos ir pastovios pagalbos, ir tuomet  Holivudo šeimininkai „paspaudė“ artimą jiems žmogų Williamą Haysą, Amerikos prodiuserių ir distributorių asociacijos (MPPDA) vadovą,  kuris atliko rimtą visos kinematografijos pramonės reorganizaciją. Be kita ko, jis tvirtino: „Mūsų šalyje kalbama penkiasdešimčia kalbų, tačiau rodoma visiems vienas ir tas pats. Kino įtaka moralinėje srityje neturi ribų. Ir mes turime saugoti kinematografą, kaip saugojame bažnyčias ir mokyklas. Esu tikras, kad ateis diena ir man pavyks pamatyti…, kaip kiną naudos mokyklose kartu su elementoriumi“.

Tačiau Haysas, pramintas „kinematografo valdovu“, užsiėmė ne tik moraline reikalo puse. Aprūpinęs kapitalu pramonininkus MPPDA naudai, jis sudarė  filmų nuomos kontraktus, būtinus visiems užsakovams ir, įkūręs Tarptautinį skyrių, sustiprinęs muitinių protekcionizmą,  nukreipė visas pastangas į Amerikos kino produkcijos eksportą. Būtent tais metais ši produkcija  ėmė užkariauti pasaulio ekranus. Amerikos kinas tapo galinga pramonės šaka, gerai išvystytos  struktūros organizacija,  kūrusia standartinę produkciją publikai, išauklėtai „masinės literatūros“.

Kitas svarbus faktorius Holivudui buvo  masonų ložės Bnai Brit palaikymas. 20-ojo dešimtmečio pabaigoje ji  pradėjo aktyviai skverbtis į Amerikos kinematografą. Svarbiu įvykiu tapo 1927 m.  Bnai Brit sutarties  su  MPPDA pasirašymas,  kurio priežastis buvo Cecilio B. DeMille’o filmo  „Karalių Karalius“, pasakojančio  apie Jėzaus Kristaus gyvenimą,  kūrimas. To meto Bnai Brit prezidentas Alfredas Kogenas pasiekė to, jog  „pataisė“ kai kurias vietas ir pakeitė keletą filmo scenų, kad „ištaisytų“, kaip buvo nurodyta, evangelinio teksto „prasimanymus“ ir ypač vietą apie Kristaus kančias. Taisymų tikslas iš esmės buvo visiškai išteisinti žydus ir panaikinti jų  atsakomybę dėl Kristaus kančių ir nukryžiavimo. Jis pasiekė netgi to, kad filmas nebūtų platinamas neeuropietiškose šalyse arba  tose bendruomenėse, kuriose Sinedriono nuosprendis Kristui galėjo sukelti priešiškas žydams  nuotaikas ir jausmus.

Viskas baigėsi tuo, kad Bnai Brit kitų masonų organizacijų pavyzdžiu  sukūrė  nuosavą „Kinematografijos Broliją“, kuri suvienijo „brolius žydus“ — nuo aktorių, kino režisierių ir scenaristų iki leidėjų bei platintojų. Ir toji brolija tapo tokia galinga, kad jau minėtas Williamas Haysas pakvietė Alfredą Kogeną į kino filmų kūrimo studiją Niujorke, kad tas stebėtų atlikimą visų scenarijų, turinčių bet kokį ryšį su žydų tema.

Užbėgant už akių  verta nurodyti, kad 1939 m. lapkritį prie Bnai Brit buvo priregistruota speciali Kinematografijos ložė, turinti nr. 1366. Savo svarbos ji neteko 6-ajame deš., nes pasirodė pernelyg uždara. Vėliau, 1974 m. naujas pirmininkas pavertė ją mišraus tipo lože, pavadinta „Cinema unit 6000“ ir, susigrąžinusi buvusią šlovę, ji davė savo nariams „pagrindą identifikuoti savo judėjiškumą su profesine veikla“, kaip pasakė vienas iš buvusių pirmininkų.

„DIDŽIOJI DEPRESIJA“ IR HOLIVUDO IŠKILIMAS

Atrodytų paradoksalu, tačiau tikrovėje visiškai dėsninga. Amerikos visuomenei tai buvo giliausios psichologinės krizės metai, vilčių žlugimas, ankstesnių vertybių sunaikinimas, ir šiose aplinkybėse Holivudas  virsta tam tikra „išsigelbėjimo sala“, pradėjęs rodyti ekrane  labai nutolusį nuo tikrovės idealios visuomenės pavyzdį, mūrydamas „amerikietiškos svajonės“ standartus. Tais tikslais tiesioginiu Amerikos vadovybės užsakymu 1930 m. priimamas „Dorovės kodeksas“, arba „Hayso kodeksas“, sąsajoje su kuriuo filmų kūrėjai buvo įpareigoti laikytis griežtų reikalavimų.

Buvo neleidžiama rodyti vaizdų, griaunančių žiūrovų moralės principus, t.y. nebuvo galima vaizduoti nusikaltimų, piktadarybių, ištvirkavimų ir  kitų nuodėmių tokiu būdu, kad jie žiūrovų auditorijoje sukeltų simpatijas. Nebuvo galima tyčiotis iš įstatymo, rašyto ar nerašyto, lenkti žiūrovų simpatijų į nusikaltėlių ir nusidėjėlių  pusę,  draudžiama tyčiotis iš religijos. Dvasininkas ekrane negalėjo būti piktadarys ar komiškas personažas. Uždrausta   vaizduoti narkotikų vartojimą, o alkoholio vartojimą buvo galima rodyti tik ten,  kur reikalavo siužetas. Buvo draudžiama atskleisti nusikaltimų darymo metodus. Žmogžudysčių scenos turėjo būti paslėptos taip, kad nepadėtų įvykdyti panašių nusikaltimų realiame gyvenime. Uždrausta rodyti nuogą kūną ir provokuojančius šokius. „Aistrų scenos“ (t.y. paprasčiausi bučiniai ir apkabinimai) buvo leidžiami tik šaltinio siužetiniuose epizoduose, jų trukmė ir atvirumas buvo ribojami. Kadangi santuoka ir šeimos gyvenimas buvo laikomi aukščiausiomis vertybėmis, nesantuokiniai ryšiai, tegu ir vietiniai pagal siužetą, buvo privalomi vaizduoti kaip nederami. Šalia to buvo draudžiama vaizduoti mišrias santuokas. Buvo neleidžiamos  bet kokios, netgi netiesioginės užuominos į homoseksualumą  ir venerines ligas. Žmogaus gimdymo rodymas (netgi silueto pavidalu) taip pat buvo absoliučiai uždraustas. Buvo uždraustas platus spektras „necenzūrinių“ žodžių, baltosios vergovės rodymas.

[…] Krizės sąlygomis Holivudo industrija siekė išsaugoti ankstesnę rinką, ir tie siekiai ypatingai išryškėjo bendradarbiaujant su nacistine Vokietija, trukę iki pat II pas. karo. Dėl savo biznio Trečiajame Reiche stambios Holivudo studijos atsisakė statyti filmus, teisiančius nacizmą ir jo politiką žydų atžvilgiu. Kaip rašo  Benas Urwandas, knygos „Kolaboracionizmas. Holivudo paktas su Hitleriu“ autorius, visos Holivudo studijos, kurių šeimininkai buvo žydai, pakluso nacių cenzūrai dėl savo filmų platinimo Vokietijos teritorijoje. Maža to, MGM, pvz., netgi įsigijo vokiškų karinių obligacijų, išleistų finansuoti  Sudeto srities karines gamyklas.

Iš tikrųjų Holivudo vadovybė žinojo, kas dedasi pas vokiečius, ir ne tik dėl to, kad ji buvo priversta atleisti žydų kilmės tarnautojus, dirbančius amerikiečių kompanijų vokiečių filialuose, bet ir dėl to, kad visi žinojo apie persekiojimus.

Tačiau biznis yra biznis, prarasti vietinės rinkos niekas nesiruošė, ir bendradarbiavimas su vokiečiais vyko tuo  aktyviau, kad visi manė Hitlerį laimėsiant karą. Dėl to, pvz., vokiečių konsulas Amerikoje George’as Hisslingas, Hitlerio  paskirtas Holivudui, galėjo ne tik dažnai lankytis kino studijose, bet ir reikalauti iškirpti tai, kas neatitiko nacių propagandos. Taip pat nieko nešokiravo rodymas Amerikoje propagandinių vokiečių filmų, tokių kaip „Kveksas iš hitlerjugendo“, „L.S. Brandas“ ir kt .“20th Century Fox“ savo ruožtu demaskavo finansų tūzą  Mayerą Rothschildą, 1934 m.  filmo „Rotšildų namai“ herojų.

Apolitizmas 3-iojo deš. Holivude buvo norma,  dėl ekonominio intereso jo šeimininkai neleido  tokio elgesio, koks būtų sąlygotas jų kilmės, ir netgi atsisakė savojo kultūrinio palikimo, kad galėtų kurti savo amerikietišką likimą.

Pvz., Harry Kohnas iš „Columbia Pictures“ tapo dideliu Mussolinio gerbėju, o Irvingas Talbergas iš MGM, grįžęs iš Vokietijos 1934 m. pareiškė, kad žydai neturi pernelyg nerimauti dėl nacizmo, nes „Hitleris ir hitlerizmas praeis, o žydai liks“. Kaip pasakė Adolpfas Zukoras iš „Paramount“, Holivudas neturi užsiimti niekuo kitu, išskyrus  pramogas, ir svarbiausia — jokios propagandos.

Situacija ėmė keistis tik paskutiniaisiais prieškariniais metais, o po Perl Harboro atakos ir JAV įstojimo į karą. 1941 m. visi Holivudo resursai ėmė dirbti Amerikos karo mašinai. Po karo Holivudas virto ne tik pačių amerikiečių sąmonės pertvarkymo įrankiu, bet ir įrankiu informacinio bei  pažintinio karo prieš „sąjungininkus“ ir prieš socialistinę stovyklą. Glaudžiai susijęs su valstybiniu aparatu, jis tapo vertinamas kaip svarbiausias  amerikietiškų vertybių ir amerikietiško gyvenimo būdo sklaidos  kanalas. Kalbant geopolitiniais terminais, jis virto pačiu efektyviausiu „minkštosios jėgos“ įrankiu.

Jau „Maršalo planas“ buvo pradėtas aktyviai naudoti amerikietiškos kultūros piršimui, kadangi jis vertė Europos šalis leisti specialią ir vaizdo produkciją. Nuo 1949 iki 1954 metų tais tikslais buvo pastatyta 240 filmų. Aktyvų vaidmenį čia vaidino CŽV, kurios rėmuose dar 1948 m. buvo sukurta operacija „Pojuokas“, kurios tikslas buvo paversti MIP finansinio elito propagandos įrankiu, dėl  ko svarbiausioms pareigoms buvo skiriami žurnalistai, per karą darbavęsi karinėje žvalgyboje. Nuo 1953 m., kai operacijai ėmė vadovauti pats Allenas Dallesas, CŽV ėmė kontroliuoti  Holivudą ir jo filmų kūrimą.

Būtent CŽV finansavo ir diegiamą Europoje abstraktųjj ekspresionizmą, turėdama tikslą sunaikinti klasikinį meną ir debilizuoti gyventojus. Europa leido lengvai valdyti  savo visuomenę. Būtent ši žinyba organizavo pirmąsias didžiules parodas „Naujoji Amerikos tapyba“ 5-ajame deš. svarbiausiuose Europos miestuose. Jos tikslas buvo parodyti amerikietiškos kultūros ‘kūrybiškumą“ TSRS socrealizmo kultūros „pilkumo“ fone. Ir nors pats prezidentas Trumanas kalbėjo „jeigu tai menas, tai aš hotentotas“, JAV  turėjo aiškiai demonstruoti išraiškos laisvę, labai nukentėjusią makartizmo laikotarpiu. Tai buvo tarsi signalas pasauliui, kad makartizmo era pasibaigė.

Naujas periodas prasideda 60-ojo—70-ojo deš. pabaigoje  — „naujų kairiųjų“ maišto laikotarpiu, seksualinės revoliucijos, stipraus tradicinių vertybių laužymo, vis didesnę įtaką įgaunančio okultinio judėjimo New Age, plačiųjų sluoksnių sąmonė ir pirmiausia jaunimo pertvarkoma atitinkamai  su Tavistocke’o instituto paruošimu. Tai jaunimo kontrkultūros „seksas-narkotikai-rokenrolas“ laikas.

Kino teatrai ėmė tuštėti. Šabloniški studijų filmai su tradicinėmis žvaigždėmis nieko nebedomino, daugelis studijų atsidūrė ties išnykimo riba. Holivude prasidėjo pertvarkymas, eksperimento tvarka imta pasitikėti jaunais režisieriais, o tai  7-ajame deš. pradėjo vadinamąjį . „atvirąjį kiną“ („Prisukamas apelsinas“ 1971 m.,  „Skrydis virš gegutės lizdo“ 1975 m. ir kt.).

Platus eksperimentavimas tapo įmanomas, kai studijos ėmė nebepaisyti draudimų jau pasenusiu laikomo Hayso kodekso, atšaukto 1967 m.. Dabar labiausiai paplitusiu tapo „nepriklausomas kinas“,  skiriamas platiesiems sluoksniams, ir buvo be galo įvairus. Ilgainiui riba tarp „nepriklausomo kino“ ir komercinio mainstrymo tapo visai silpna, ir tokie lyderiai pirmojo, kaip broliai Kogenai ir Qentinas Tarantinas ėmė kurti filmus, atnešančius pelno daugiau nei komerciniai projektai.

Tada ir prasidėjo giluminis amerikiečių sąmonės pertvarkymas, jos deracionalizacija, pasaulėžiūrinio ir dorovinio reliatyvizmo diegimas atitinkamai su New Age lyderių programa, ypač atvirai pristatyta ir išėjusia 1980 m. Stenfordo instituto bendradarbės Marilyn Ferguson knyga savaime suvokiamu pavadinimu „Vandenio sąmokslas“. Joje buvo paskelbta pradžia „paradigmų kaitos“, kuri turi įvykti išlaisvinimo iš senųjų draudimų būdu ir visą Vakarų visuomenę įvesti į gilią mutaciją.

HOLIVUDAS ŠIANDIEN

Šiandien Holivudas  — galinga mašina pertvarkant ir perprogramuojant sąmonę, kur viskas išgalvota ir įvykdoma pagal tiksliai nurodytus standartus, prisistato kaip sudėtinga sistema.

Kino užsakovas  — didelis biznis, taip kad nei scenaristas, nei režisierius neturi jokios laisvės. Šis biznis pristatomas didžiausių korporacijų (Time Warner, News Corporation, The Walt Disney Company, Viacom/CBS Corporation и Comcast/NBCUniversal),  kurie kontroliuoja 90 proc. medijų rinkos — nuo knygų leidybos iki Holivudo. Įtakingiausi magnatai yra Rotshildai, Merdok, Redstone. Jie susiję su valstybės valdžia ir sutvirtinti  su valdančiųjų sluoksnių atstovais giminystės, šeiminiais ryšiais. Visos  ideologinės  mašinos branduolį sudaro „smegenų centrai“, kurių ruošiniai imami valstybinių žinybų ginkluotei ir vartojami direktyvoms.

Formaliai Holivudas, kaip ir amerikiečių spauda, laisvi, tačiau realiai turi griežtai reglamentuotą sistemą, sudarytą  pagal principą korporacijos,  kuri privalo būti priskirta  „srovei“ ar „madai“. Analitiniai centrai Kalifornijoje nagrinėja vartotojų rinką, teikia rekomendacijas prodiuseriams, ką ir kaip filmuoti. Analitikams   valstybė nurodo,  kur kokį ideologinį svertą reikia paspausti, arba jie nepakankamai vykdo tiesioginį valstybės užsakymą, siekdami, kad publika gerai priimtų ideologizuotą filmą. T. y. sistema manipuliuojama visomis kryptimis.

Scenaristai taip pat žino nurodymus, tik jų scenarijai dar perleidžiami per fokus grupę   — tai rinkodaros grupė, kuri auditorijai produktą turi padaryti malonų. Po  to parenkami aktoriai, taip pat „kryptingi“, vėliau filmavimas, kai filmo kąsneliai testuojami fokus grupių prodiuserių. Dar vėliau prasideda prastūmimas  — reklama , kuriai išleidžiama dešimtys  mln. dolerių Ypatingą vaidmenį vaidina reitingai, kurie yra pagrindiniai produkcijos prastūmimo įrankiai, tačiau tie reitingai neatspindi žiūrovų simpatijų, o formuoja jas.

KAIP DAROMI REITINGAI?

Pirmiausia per sąmoningą reitingų iškraipymą ir hit paradus  —  iškeliant tik neginčijamus ir tikrus paveikslus (kartais tai būna vyriausybės ar kino kompanijos užsakymas). Patikrinti tai sunku, nes monitoringą  atlieka viena vienintelė kompanija monopolistė mažmeninio audito rinkoje  — „AC Nielsen“, kuri turi dukterinę struktūrą “Nielsen Media Research”, jos sąraše yra TV reitingai ir kiti medijų matmenys. Abi kompanijos priklauso amerikiečių — olandų grupei iš šešių asmeninių  akcinių kompanijų, t.y. situacija su realiais reitingais yra vienose rankose. Reitingai spausdinami kiekvieną savaitę, ir situaciją galima pakoreguoti operatyviai ir nepastebimai. […]

Antra, naudojamos skaitmeninės ir PR technologijos, kuriomis „laikais“ galima pripumpuoti internetines diskusijas, inicijuojami aptarimai per  tok šou  ir  t.t. Tokiu būdu naudotojas gauna minkštą, tačiau neatspiriamą poveikį.  Juolab kad ir kuriant  filmą, ir sudarant  reklaminę kampaniją Holivude aktyviai bendradarbiaujama su moksliniais padaliniais, psichologais bei sociologais.

Toliau, kino industrija dirba drauge  su kitomis pramogų industrijos šakomis — TV, radiju, spausdintomis MIP , miuziklais,  pornoindustrija, žaidimais ir t.t. Šakų reguliavimas vyksta daugybe teisinių aktų, valstybinėmis agentūromis ir komisijomis, šakų organizacijomis, asociacijomis ir sąjungomis. Jos turi savo lobistus JAV kongrese ir senate. Viso šio klodo saugumą laiduoja Tarptautinis intelektinės nuosavybės aljansas, sukurtas 1984 m.  Taip kad visa tai labai toli nuo kūrybos, kuri paprastai romantikų  priskiriama holivudinio kino procesui.

Galiausiai Holivudas, drauge   su JAV gynybinės pramonės kompleksu, dar yra ir R&D (Research and Development) variklis. Neatsitiktinai jis yra Kalifornijoje — ten pat, kur Silicio slėnis, pagrindinis Google centras, Singuliarumo universitetas, New Age tėvynė, satanistų štabas ir pan. Su Google ir Yotube Holivudas turi bendrus projektus, plėtoja jis ir online kanalo pardavimą.

Su Pentagonu Holivudas palaiko ypatingus santykius, kurie atvirai reiškiasi ilgai trunkančiu bendradarbiavimu. Holivudas laikomas JAV armijos reklaminiu-agitaciniu ruporu  visame pasaulyje, kuris dažnai idealizuoja ir romantizuoja kovinius amerikiečių veiksmus. Kaip rodo tyrimai, daugelis  žymių Holivudo filmų sukurti ne istorinės tikrovės pagrindu, bet Pentagono ir  JAV spectarnybų prievarta ar raginimu, kartais ir grasinimais. Dėl įtakos dydžio  pasaulio visuomenės nuomonei Pentagonas apdovanoja scenaristus ir režisierius, tenkinančius jo reikalavimus.

Apie kontrolės metodus, cenzūrą,  scenarijų turinio pakeitimus ir jų galutinį Pentagono patvirtinimą pasakoja 2004 m. Kanadoje išleista žurnalisto D. Robbo knyga „Holivudo operacija“, nuosekiai atskleidžianti  visus holivudinių filmų kūrimo užkulisius.

Vertė Nijolė Aleinikova

Šaltinis

Comments are closed.