Hekelio “evoliucija”

Įsiliepsnoję pastaruoju metu ginčai dėl darvinizmo yra aktualūs ne vien biologijai. Darvinizmas – tai gobalistų tarpe viešpataujančios satanistinės pasaulėžiūros kertinis akmuo. Kai Čiubaisas sako, kad 30-40 milijonų mūsų tėvynainių, nesugebėjusių prisitaikyti prie rinkos ekonomikos, mirtis jo nenuliūdins – jis kalba kaip darvinistas. Kai velionis Gaidaras tvirtina, kad ekonomika gali ir privalo vystytis be centralizuoto planavimo, pati savaime, bandymų ir klaidų metodu, vykstant natūraliai rinkos atrankai – jis kalba kaip darvinistas.

Materializmas ir ateizmas buvo tarybinės ideologijos tragedija ir viena iš TSRS žūties priežasčių. Ir Gaidarą, ir Čiubaisą, ir šimtus kitų į juos panašių socialdarvinistų išauklėjo tarybinė mokykla, tarybinė pionierija ir komjaunimas.

***

Tyrinėdamas ambrionų paveikslėlius, Darvino amžininkas vokiečių mokslininkas Ernstas Hekelis nusprendė, kad jiems besivystant, galima aptikti ankstesnių evoliucijos etapų pėdsakų. Tai kainavo jam mokslinę karjerą. Hekelis buvo ganėtinai ekstravagantiškas ir turėjo nežabotą fantaziją. Nebūdamas rimtu specialistu embrionologijos srityje, jis padarė naivią išvadą, remdamasis grynai išoriškais sutapimais ir pasidalino savo idėjomis vienoje iš savo knygų apie evoliuciją.

Biogenetinis Hekelio dėsnis skamba gana įspūdingai – kiekvienas organizmas embriono stadijoje atkartoja tas stadijas, kurias jo rūšiai teko pereiti evoliucijos proceso metu.

Mokykliniuose vadovėliuose šitas „dėsnis“ pateikiamas kaip evoliucijos teorijos įrodymas. Kitų leidinių autoriai teigia, kad pirmosiomis savaitėmis

Kaip įrodymą, Hekelis pateikinėjo žmogaus embriono atvaizdus, kuriuose galima buvo pamatyti žuvies žiaunas, gyvūno uodegas. Hekelio knygos publikacija sukėlė pasipiktinimo audrą. Kai profesionalūs embrionologai pamatė tuos atvaizdus, Hekelis buvo apkaltintas falsifikavimu.

Autorius prisipažino, kad truputėlį „paretušavo“ paveiksliukus (paprasčiau tariant, pripiešė žiaunas ir panašiai), tačiau pasiteisino tuo, kad, atseit, visi taip daro. Jenos universiteto mokslo taryba pripažino Hekelį kaltu dėl mokslinio sukčiavimo ir pašalino iš profesūros tarpo.

Odos raukšlės žmogaus embriono kaklo srityje neturi nieko bendro su žiaunų plyšiais. Tai gomurio raukšlės, kuriose esama kelių liaukų ir tokių raukšlių buvimas išlenktoje kūno vietoje yra visiškai natūralus. O apatinė embriono dalis dėl lėtesnio vystymosi, visada yra plonesnė už likusį kūną.

Biogenetinis dėsnis tvirtina, kad stuburinių embrionai pradinėse stadijose panašūs vienas į kitą neva dėl to, kad stuburiniai turi bendrą protėvį. Ir iš tiesų panašumų esama, bet ar ne dėl to, kad stuburiniai turi panašią kūno sandarą, kuri ryškiausiai pastebima ankstyvosiose vystymosi stadijose, kaip dar iki Hekelio pastebėjo akademikas K. Beras savo atrastuose embrionų vystymosi dėsningumuose?

Beras taip pat rašė, kad biogenetinis dėsnis negali egzistuoti dėl to, kad embrionuose išsivysto dariniai, kurie visam laikui išlieka tik pas aukščiausias gyvybės formas. Tarkime, pas visus žinduolius embrionogenezės pradžioje žandikauliai yra tokie pat trumpi kaip pas žmogų. Paukščių embrionų smegenys per pirmą embrionogenezės trečdalį yra panašesni į žinduolių smegenis nei pas suaugusius paukščius. Paleontologas A. P. Pavlovas dar 1901 metais nurodė, kad iškastinių gyvūnų amonitų mažyliai turi visą eilę požymių, kurie išnyksta brandesniame amžiuje, tačiau išlieka pas sudėtingesnes gyvybės formas.

Įrodymais, kad banginiai yra kilę iš sausumos žinduolių, be užpakalinių galūnių rudimentų laikomos taip pat dantų užuomazgos pas embrionus, kurie niekad nepavirsta tikrais dantimis. Tačiau kruopštesni tyrimai parodė, kad ir šios embriono dalys yra pakankamai funkcionalios, jos vaidina svarbų vaidmenį formuojantis žandikaulių kaulams. Apie tai įdomiai rašoma Sergejaus Golovino knygoje „Mito evoliucija. Kaip žmogus pavirto beždžione“. Citata:

„Specialistų tarpe publikacija sukėlė kvatojimo ir pasipiktinimo audrą. Hekeliui, kaip Jenos gyventojui (tiksliausių optinių prietaisų tėvynė), buvo siūloma kompensuoti regėjimo problemas, pasitelkiant prietaisus, gaminamus jo gimtajame mieste, kad įsitikintų, jog jokios uodegos žmogaus embrionas neturi – jo stuburas visose vystymosi stadijose turi lygiai 30, jis tik truputėlį atsikiša atgal ankstyvosiose stadijose dėl nevienodo augimo greičio. Embriono galva irgi neproporcingai didelė, bet tai ne priežastis aiškinti, kad jis išgyvena dramblio stadiją. Taip pat ir odos raukšlės neturi nieko bendro su žuvies žiaunomis. Pati mintis, kad embrionas gauna deguonį žiaunomis iš vaisiaus skysčio gali kilti tik dėl nežabotos fantazijos ir absoliutaus neraštingumo. Žmogaus embrionas, pradedant pačia pirmąja ląstele, yra būtent žmogiškas organizmas, kuris sparčiai ir tikslingai vystosi pagal numatytą programą“.

Suprantama, šiuolaikiniuose universitetiniuose embrionologijos vadovėliuose nieko apie žmogaus gemalo žiaunas nerašoma. Užtat mokykliniuose vadovėliuose pilna tokio pobūdžio išsigalvojimų, tarkime, viename Australijos universitete dauguma penkto kurso studentų medikų tvirtai tikėjo tuo, kad žmogaus gemalas turi žiaunas. Nors embrionologijos, dėstomos trečiame kurse, vadovėlyje juodai ant balto parašyta, kad nieko panašaus neegzistuoja. Tai liudija apie tai, kad tikėjimas biogenetikos dėsniais tapo plačiai paplitusiu prietaru, kurį mums bruka mokyklinis išsilavinimas.

Šiuolaikiniai evoliucionistai įrodė ne tik šios teorijos klaidingumą, bet ir tai, kad žymusis piešinys, iliustruojantis šią prielaidą, neadekvačiai vaizdavo gemalus.

Pagal

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą