Gyvename nuostabiais laikais

Mums neregėtai pasisekė. Mūsų akyse negrįžtamai ir efektingai, dundėdama ir griaudėdama žlunga Tarpininkų Civilizacija, pagrįsta neginčijama teise viską atiminėti ir dalintis – atiminėti tiems, kurie laiku užėmė teisingą poziciją, atsidūrę reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Tarpininkų civilizacija anaiptol ne aklavietė ir ne istorijos zigzagas, o neatskiriama ir būtina evoliucijos grandis žmonijos vystymosi istorijoje. Jos užgimimas, augringas vystymasis ir štai dabar – saulėlydis – nulemtas nenumaldomo ekonominių santykių tobulėjimo.

Tarpininkų civilizacija užgimė kartu su darbo pasidalinimu ir piniginiais prekiniais santykiais, vystėsi kartu su jais, tačiau užtikrintai atsikariaudavo sau vis naujas įtakos sferas ir privilegijas. Tarpininkai-vadybininkai, tarpininkai-žyniai ir visas kitas nuostabus jų kolegų gyvatynas savo asmeniniu pavyzdžiu pademonstravo žmonijai, kaip galima žertis pelną iš plėšimų ir užkariavimų, iš bendravimo su dievais ir netgi tenkinat natūralius gyventojų poreikius.

Tarpininkų civilizacija ėmė dominuoti ir įgijo absoliučią valdžią planetoje toli gražu ne iš karto. Iš pradžių teko ilgai ir nuobodžiai taikytis prie įvairių uzurpatorių, visokių ten karalių ir imperatorių, vykdyti jų nurodymus. O tai darant, paaiškėjo, kad tarpininkas gali ne tik perduoti informaciją iš apačios į viršų ir atgal, bet ir stebuklingu būdu interpretuoti tą informaciją savo naudai.

Toliau, paklūstant tarpininkų civilizacijos vystymosi logikai, visi suprato, koks pelningas gali būti tarpininkavimas, jeigu jis bus praturtintas administraciniais resursais.

Valstybė kaip pagrindinė tarpininkė tarp turtingų ir vargšų, išlaikytinių ir dirbančiųjų, tautos ir jos armijos, labai įtikinamai pademonstravo, kaip naudinga permesti pinigus iš vienos kišenės į kitą.

Kaip akmeninis kirvis yra akmens amžiaus įrankis ir simbolis, taip pinigai tapo visos tarpininkų civilizacijos įrankiu ir simboliu. Patys pinigai prekių mainų procese irgi yra tarpininkai, kuriuos XX amžiuje paleido iš narvo, išlaisvino nuo visų pančių, tokių kaip, tarkime, būtinas padengimas auksu ar sidabru, tada tarpininkų valdžia ir tapo absoliuti, o krachas – nebeišvengiamas.

Šiandien žodis „valdininkas“ asocijuojasi su žodžiu „vagis“, „prekeivis“, „verteiva“, trumpiau tariant – „sukčius“. O žodis „bankininkas“ – su žodžiu „banditas“. Tai visiškai natūralu ir teisinga. Tarpininkavimas nekuria naujų materialinių vertybių, o vien tik perskirsto tai, ką sukūrė kiti. Perskirstymo procese vyksta tų vertybių pasisavinimas ir pasisavinama kuo toliau, tuo daugiau. Visuomenė nuoširdžiai laiko tai vagyste ir plėšimu.

Visuomenės nuomonė apie tarpininkų-finansininkų avangardą iki šiol taip ir liko privačia nuomone, kurios niekas nesusistemino ir nekanonizavo. Ponas Marksas, aršiai demaskuodamas grobuoniškus fabrikantus ir gamybinį kapitalą, neparašė nė vienos eilutės apie finansinį kapitalą. Šitas faktas aiškiai ir nedviprasmiškai byloja apie absoliučią tarpininkų valdžią, apie kurią netgi klasių kovos teoretikai buvo linkę patylėti kaip apie mirusius – arba gerai, arba nieko.

Neturėdama jokių savų materialių resursų, kuriuos būtų galima į ką nors išmainyti, tarpininkų civilizacija pradėjo pramoniniu mastu štampuoti nematerialias prekes, kurti virtualias vertybes tiesiog iš oro ir keisti jas į labai netgi materialias gėrybes. Pradėję nuo prabangos atributų, kuriuos visgi dar galima buvo pačiupinėti, tarpininkai labai greitai pasinėrė į visišką virtualią realybę.

Tuo pat metu jų legionai vis augo ir gilyn, ir platyn. Ten, kur kažkada gyvavo dinastijos ir grupės, bendrijos ir asociacijos, atsirado jie. Sustiprėjo ir netgi galiausiai tapo pasaulinio masto lyderiais plėšimo ir savinimosi visa ko, kas blogai padėta, srityje, įskaitant ištisas valstybes ir valstybių konglomeratus.

Virtualios vertybės, kurias nuo A iki Z sukūrė šios veiklos dalyviai, kurios neturi jokio realaus pagrindo, išskyrus intensyvų smegenų plovimą, turi tokią pridėtinę vertę, apie kurią gamyba užsiimantys fabrikantai kapitalistai net nesapnavo. Kokie ten 300% pelno, apie kuriuos rašė Marksas! Virtualių statusų pelnai nuo pat pradžių buvo skaičiuojami tūkstančiais procentų. Kol kažkas nesulūžo.

Tarpininkų civilizaciją ištiko ta bėda, kuri ištinka visus parazitus gamtoje – jie iš principo negali pasisotinti. Problema ne ta, kad nesigauna pamaitinti vargšų, problema ta, kad niekaip negali pasisotinti turtingieji. Ir būtent patologiškas godumas tapo viena iš delegitimizacijos visuomenės akyse priežasčių, po kurios neišvengiamai seka ekspropriacijos ir likvidacijos etapai.

Visuomenės nuomonė apie tarpininkų parazitavimą turi labai realų ir materialų pagrindą – tarpininkai emitavo tokius virtualių vertybių kiekius, kad jų vertė viršijo visų planetos materialių resursų vertę. Žmonijos skrandžiui prasidėjo visų tų virtualių aktyvų, derivatyvų ir statusų nevirškinimas.

Naujausioje istorijoje pirmuoju sisteminės ligos simptomu tapo „dotkomų“ krachas, antruoju – nekilnojamo turto krizė, kurią teisingiau būtų vadinti absoliučiai virtualios to turto kainos krize. Dabar sprogimas įvykti turėtų kažkur per vidurį, kur vienodai pavojinga sprogstama medžiaga galima laikyti ir kvadrilijoną dolerių vertybiniuose popieriuose, ir 20 trilijonų JAV valstybės skolos, ir privačią pinigų emisiją, kurios išvis niekas neskaičiuoja ir nekontroliuoja.

Pridėkime prie to absoliutų valdžios desakralizavimą, praktiškai visuotinį, pasaulinio masto pasitikėjimo valstybės institutais žlugimą, ir priešrevoliucinės būsenos paveikslas bus pakankamai aiškus.

Dabar tarpininkai nuo ryto iki vakaro užsiima užkariautų pozicijų gynimu, pavirtę visuotinai neapkenčiamais retrogradais, ir ne vien finansiniais. Esu atlikęs tyrimą, kuriame eksperimentiškai įrodžiau, kad bet kokioje hierarchinėje organizacijoje didžiausiu pažangos stabdžiu tampa vidurinė valdymo grandis – administraciniai tarpininkai, kurių funkcija – perduoti informaciją iš apačios į viršų ir atvirkščiai.

Civilizacijos ir klasės, netgi labiausiai neapkenčiamos ir kiaurai supuvusios, tiesiog šiaip nepasiduoda ir neišnyksta. Jų pabaigą nulemia naujų gamybinių jėgų atsiradimas. Jėgų, kurios paverčia seniau gyvavusius gamybinius santykius (ir tuos santykius aptarnaujančias klases) praeities atgyvenomis.

Tokia atgyvena visą tarpininkų broliją paverčia XX šimtmečio pabaigos pasiekimai – šiuolaikinės komunikacijų ir duomenų verifikacijos priemonės. Galimybė žaibiškai susisiekti praktiškai su bet kuriuo planetos tašku ir apsikeisti aktualia informacija smogė pirmą smūgį gausiai tarpininkų plejadai, kurių funkcija buvo rinkti šią informaciją ir ją interpretuoti.

Informaciją dabar galima operatyviai įrašyti, užfiksuoti ir akimirksniu padaryti prieinama visai žmonijai. Buvo likęs tik šios informacijos verifikacijos (autentiškumo bei patikimumo nustatymo) klausimas. Ir čia paskutinį kontrolinį šūvį į galvą iššovė universali duomenų verifikacijos sistema, kuri plačiajai auditorijai žinoma kaip „blokčeinas“.

Tiems, kurie nežino: „blokčeinas“ – tai bet kokių duomenų įrašymo sistema, kuri formuoja juos tokiu būdu, kad padirbti (iškraipyti) dalį jų absoliučiai neįmanoma – kiekvienas sekantis įrašas prasideda nuo ankstesnio įrašo fragmento ir baigiasi sekančio įrašo fragmentu. Jeigu tokia sistema būtų buvusi panaudota, pavyzdžiui, metraščiuose, mes šiandien turėtume originalų, o ne tūkstančius kartų ištaisytą ir iškraipytą žmonijos istorijos variantą, šiuolaikiniai istoriniai „geriečiai“ pavirstų „blogiečiais“ ir atvirkščiai.

Dabar kiekvienas ūkinis objektas gali atsiskaityti su savo kontragentu tiesiogiai, be jokių bankų ir patvirtinti sandėrį be notarų. Atsiskaitymo piniginis vienetas bus saugomas visą savo egzistavimo istoriją ir pagal šią istoriją galima bus atsekti, kur, kada ir kokias prekių mainų operacijas tasai atsiskaitymo vienetas aptarnavo.

Ištisos kaimenės juristų, kurie užsiėmė įstatymų ir sutarčių traktavimu, darosi nebereikalingos, kai bet koks įrašas (sutartis) gali būti susaistytas su bet kuria transakcija ir abu šie dalykai tampa vienas nuo kito priklausomi. Bet kokie bet kokio valdininko veiksmai gali būti elementariai susaistyti su jo, kaip valdininko, pareigomis ir prisiimtais įsipareigojimais, o tada machinacijoms ir neveiklumui įrodyti nebereikės jokių papildomų įrodymų. Kur kas ką pridirbo matysis iškart, o ne kai „išplauks į paviršių“.

Mes dar nesuvokėme, kokį milžinišką istorinį klodą apvertė aukštyn kojomis naujausi pasiekimai komunikacijų sferoje. Mums vis dar teks susigaudyti ir išmokti taikyti tų pasiekimų teikiamas galimybes. Tačiau tarpininkai jau viską suprato ir ėmė nervintis.

Jie pernelyg protingi, kad viskas klostytųsi, kaip klostosi. Ir pernelyg galingi, kad gražiuoju susitaikytų su neišvengiamu pasitraukimu nuo scenos, kur jie dabar griežia pirmuoju smuiku. Pajutę globalinę grėsmę, jie jau pasirūpino ne mažiau globalios dirbtinės katastrofos organizavimu. Tai jų paskutinis ir lemiamas mūšis, po kurio bus kariaujama pagaliais ir akmenimis.

Jeigu išbrauksime iš grėsmių sąrašo šitą vis didėjančią globalinio konflikto riziką, visa kita atrodys pakankamai optimistiškai. Mūsų akyse vyksta tarpininkų civilizacijos žlugimas. Bet koks socialinių procesų tyrinėtojas galėtų pavydėti mums laikmečio, kuriame gyvename.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!