Grandiozinės operacijos „60-ieji“ rekonstrukcija

Išoriškai „7 dešimtmečio revoliucija“ panaši į milžinišką drobę su chaotiškomis scenomis. Mus visą laiką nori įtikinti, kad visa tai, kas tada įvyko, įvyko stichiškai. Bet mes visgi atsitrauksim nuo paveikslo tolėliau, kad suprastume: nieko atsitiktinio čia nebuvo. Štai mūsų įvykių rekonstrukcija.

1963 metai. Iškart du įvykiai. Pirmiausiai žūsta prezidentas Kenedis, patrioto pavyzdys „seno gero amerikiečio“ pavyzdys, buvęs torpedinio katerio kapitonas, karo su japonais didvyris ir politikos „Link naujų ribų“, Amerikos sieko įsisavinti kosmosą ir okeano gelmes, naujų energijos rūšių įsisavinimo autorius. Kenedis įkūnijo „skraidančių tvirtovių pilotų“ civilizaciją ir vystymosi kelią, kuris buvo visiškai antagonistiškas kompiuterių, narkotikų, psichinių iliuzijų ir finansinių spekuliacijų civilizacijai. Žudiko kulkos Dalase nutraukė ne šiaip prezidento gyvenimą, jos pakeitė patį Vakarų vystymosi vektorių. Ir, kaip dabar jau žinome, paskui Ameriką klaidingu atsisakymo nuo energetinio-techninio progreso keliu nuėjo visas likęs pasaulis.

Antra, iki 1963 metų CŽV ir armijos lėšomis LSD ir jam giminingi psichodelikai buvo įvairiapusiškai ištirti. Buvo nustatytos jų naudojimo sritys ir pagrindiniai efektai, kuriuos šie narkotikai sukelia, susikaupė didžiulė patirtis, kaip psichodelikais paveikti pačių įvairiausių psichologinių tipų žmones. Už valstybės pinigus Timotis Liris sukūrė psichodelinių sesijų vedimo sąlygas ir taisykles, sukurdamas kelionių į „kitas realybes“ technologiją. Narkocivilizacijos demonas pakankamai subrendo valstybiniame „mėgintuvėlyje“.

Trečias dalykas – tais pačiais 1963 metais baigiasi kompanijos „Sandoz“ patento LSD gamybai galiojimas ir nuo to laiko narkotiką gaminti imasi daugiau kompanijų. Amerikoje ir Europoje prasideda gerai organizuota LSD vartojimo epidemija.

Iš vienos pusės siautėja į sektą panaši Tarptautinė vidinės laisvės liaudies federacija, tonomis superkanti LSD ir platinanti narkotiką minioms „keliautojų į neištirtas šalis“. Šias mases į kitą realybę lydi vedliai, kuriuos išugdė Timotis Liris. Iš kitos pusės po Ameriką važinėja grupė „Linksmieji išdykėliai“, vadovaujama Lirio, poeto Ginsbergo ir rašytojo Keno Kizio. Šitie „išdykėliai“ buvo tarsi „Tarptautinės vidinės laisvės federacijos“ mobilus būrys, laisvai prasiskverbiantis į studentų miestelius, turtingus dvarus ir bohemos sluoksnius. Savo autobusu „Linksmieji išdykėliai“ vežėsi psichodelinę kultūrą, skirtą „vienaukštei Amerikai“. Ir štai jau 7 dešimtmečio viduryje daugiau kaip 5 milijonai amerikiečių tampa narkotikų vartotojais, o 15 milijonų rūko marichuaną.

Procesas spartėja, be to, įvykiai griežtai nuoseklūs. 1964 metai – į studentų miestelius ateina jauna, išlepusi karta, nemačiusi karo ir Didžiosios depresijos, išaugusi klestinčioje ir sočioje šalyje, kupina neįvykdomų reikalavimų gyvenimui. Būtent ši karta godžiai griebiasi LSD. Ir tuo pat metu prasideda Vietnamo karas.

1966-67 metai. Vietnamo karo eskalacija. Legalus psichodelikų vartojimas pasiekia apogėjų. Būtent tais metais išsiplėtoja „bitlomanija“ ir „rokomanija“, vakarų medijų, didžiulių pinigų ir organizuojančių struktūrų susivienijimo vaisius. Gatvėse pasirodo milijonai hipių – maitinanti terpė visiems „griaudėjančių šešiasdešimtųjų“ faktoriams ir visų pirma – narkotikams. Ir tuo pat metu masiškai spausdinami „Frankfurto mokyklos“ įkūrėjų, vakarietiškų tradicijų griovėjų – Markuzės, Raicho, Adorno – darbai. Tuo pat metu, greičiausiai, padaromi sprendimai, kurie staigiai stabdo ir nukreipia į kitą pusę mokslinį-techninį progresą (pasitarimas Dovilyje).

Viskas sutampa. Vienas prie vieno. Reiškiniai atsiranda tuo pačiu metu, rezonuoja tarpusavyje ir susprogdina amerikietiškojo protesto bombą antroje 7 dešimtmečio pusėje. Šis protestas išsilieja į masines nepaklusnumo kampanijas, į maištus ir milijoninius antikarinius maršus. Įsiplieskia juodaodžių ir indėnų riaušės. Maištaujama Niujorke, Čikagoje, Majamyje, San Franciske.

Jaunimo maištai ir demonstracijos sukrečia Ameriką. Jie priverčia JAV galutinai atsisakyti kurso link naujų ribų, kurį paskelbė Kenedis. Po jo nužudymo tą patį kursą bandė tęsti, nors ir pusinėmis priemonėmis, prezidentas Džonsonas, pavadinęs tai „Naujos visuomenės kūrimu“. Tačiau lakūnų ir kosmonautų civilizacija patiria krachą. Iš esmės keičiasi pati vystymosi kryptis: žvaigždėlaivių, stratoplanų ir naujų energijos rūšių trajektorija užleidžia vietą liguistai išsiplėtusių masinės informacijos priemonių, informacinių technologijų ir finansinių spekuliacijų trajektorijai. Valdžia iš technokratų ir pramonininkų rankų išslysta į finansininkų ir media magnatų rankas. Inžinieriai ir mokslininkai traukiasi, spaudžiami žmogaus sąmonės manipuliatorių, iliuzijų gamybos meistrų. Kūrėjas nugalėtas. Triumfuoja „naujasis klajoklis“, pasisavintojas, „trofėjų medžiotojas“.

Šis didysis Amerikos posūkis – tai nelauktas psichodelinės revoliucijos rezultatas. Narkotikai nužudė kosminius laivus, žvaigždžių desantus ir kolonijas Veneroje, apie kurias svajojo didysis ankstesnio Amerikos vystymosi kelio dainius – Robertas Ensonas Hainleinas.

Tik nesakykit, kad visa tai buvo atsitiktinis aplinkybių sutapimas!

Procesas sulėtėja, bet eina toliau

Atrodytų, revoliucinio 7 dešimtmečio buldozeris lekia pirmyn visu greičiu ir vos keli metai skiri Ameriką nuo Antonijo Gramši ir Frankfurto mokyklos svajonių išsipildymo. Atrodė, kapitalizmas jau griūva dėka kultūrinės revoliucijos, kurią suplanavo kairieji intelektualai ir įvykdė Timotis Liris. Tuoj tuoj pagal „Bitlų“ ir „Led Zeppelin“ muziką virš Amerikos suplėvėsuos raudonos ir dar dievai žino kokios vėliavos, o ant lozungais ir grafičiu išpaišytų Manheteno dangoraižių sienų iškabins Mao, Lenino, Trockio ir Če Gevaros portretus…

Ir staiga revoliucija baigiasi. Kaip pagal komandą! Ji sustoja, tarsi reaktorius, į kurį nuleido stabdančius strypus. Timotis Liris sėda į kalėjimą. Išyra „Bitlai“. Miršta nuo narkotikų Džimis Hendriksas, Dženis Džoplin ir Džimas Morisonas iš „The Doors“.kairiųjų intelektualų knygų daugiau nespausdina. Jaunimas kerpasi hipiškas kudlas, skutasi barzdas ir grįžta į normalų buržusazinį gyvenimą – mokosi, daro karjerą korporacijose, tuokiasi. Šie žmonės integruojasi į postindustrinę visuomenę. Išskyrus visiškai nepataisomus. LSD griežtai uždraudžiamas. Ir, atrodo, Amerika įveikė krizę tik dar labiau sustiprėjusi.

Tačiau nereikia manyti, kad viskas baigėsi. Rektoriaus visiškai juk nesustabdė. Narkomanija, tegu dabar ir neteisėta, auga ir plečiasi. Paskui ją stiprėja terorizmas ir narkomafija. Vystosi roko muzika, bet dabar ji subyra į atskiras sroves. Ir jeigu vieni puola į satanizmą, tai kiti – į socialinį protestą arba į agresyvų baltaodžių nacionalizmą. Rokas, beje, pasirodo esąs pernelyg jau protingas, todėl jau nebereikalingas: jį paprasčiausiai atmeta ir dabar jis egzistuoja kaip reliktas, nugrimzdęs į atvirą „juodąjį roką“, kur lenkiamasi blogio jėgoms. Dabar skamba kita muzika – nereikalaujanti mąstyti, degraduojanti sulig kiekviena karta. Tūkstantmečių sandūroje iš jos belieka kalantis ritmas, beprasmiški žodžiai – mantros ir techno triukšmai. Toliau degraduoja kultūra. Vystosi ydų industrija, vis labiau rafinuoti darosi lytiniai malonumai šeima žuvo kaip institutas. Žodžiu, procesas tęsiasi, bet dabar jau ne miško gaisro, bet lėto smilkimo forma.

Kaip ten bebūtų, revoliucija baigėsi. Ir tai buvo būtent antroji Amerikos revoliucija, kad ir kas ką besakytų. Tokia būtų projekto „Amerikos perkodavimas: iliuzijų realumo“ istorija, prasidėjusi dar 1943 metais.

Perprogramuota Amerika

Taip tik atrodo, kad Amerikoje niekas nepasikeitė. Iš tikrųjų pasikeitė viskas. Ankstesnė Amerika žuvo. Po iliuzijų revoliucijos Amerikoje gyvena visai kita tauta, su visiškai kitais papročiais, tradicijomis, vertybėmis. Dabartinis amerikietis skiriasi nuo amerikiečio iš 4 dešimtmečio taip pat, kaip mes skiriamės nuo Velso marsiečių. Tai, kas buvo laikoma barbariška ir baisu anoje Amerikoje (ir apskritai Vakaruose), šiandien yra savaime suprantami dalykai.

Daug apie tai nerašysime. Pateiksime tik kupiną kartėlio ištrauką iš „Vakarų mirties“, knygos, kurią parašė liepsningas amerikiečių konservatorius ir žymus politikas Patrikas Dž. Bjukinenas (Buchanan):

„Milijonai žmonių jaučiasi svetimi nuosavoje šalyje. Jie nusisuka nuo masinės kultūros su jos gyvuliško sekso ir hedonistinių vertybių kultu. Jie stebi, kaip dingsta senosios šventės ir nyksta ankstesni didvyriai. Jie mato, kaip šlovingos praeities relikvijos nyksta iš muziejų, užleisdamos vietą kažkam išsigimusiam, abstrakčiam, antiamerikietiškam; kaip knygos, kurias įsiminėme vaikystėje, palieka mokyklinę programą, užleisdamos vietą naujiems autoriams, apie kuriuos dauguma niekad nieko negirdėjo; kaip paniekinamos įprastos, iš senų senovės paveldėtos moralinės vertybės; kaip miršta šiuos žmones pagimdžiusi kultūra – kartu su šalimi, kurioje jie užaugo.

Vienos kartos gyvenimo laikotarpyje daugeliui amerikiečių pavyko pamatyti, kaip nuvainikuojamas jų Dievas, nuverčiami jų didvyriai, išniekinama jų kultūra; kaip iškreipiamos moralinės vertybės, kaip juos pradedama faktiškai išstumti iš šalies, o juos pačius vadina ekstremistais ir melagiais už tai, kad jie tebesilaiko protėvių kultūros…

Dvi tautos, dvi šalys… Senoji Amerika traukiasi, o naujoji įgauna pagreitį. Naujieji amerikiečiai – 7 dešimtmečio ir vėlesnės kartos – neprisirišę prie senosios Amerikos. Jie laiko ją melaginga, dviveide, reakcinga, konservatyvia šalimi, ir todėl nusipurto jos liekanas nuo kojų ir sėkmingai kuria naują Ameriką. Kultūrinė revoliucija jų požiūriu buvo šlovinga; iš kitos pusės, milijonams žmonių ši revoliucija – tai katastrofa, kuri atėmė iš jų gimtają šalį ir apgyvendino kultūrinėje dykumoje, etinėje kanalizacijoje. Šitie žmonės nenori gyventi naujoje Amerikoje ir už ją kovoti…

Taip, Lenino revoliucija patyrė krachą, tačiau 7 dešimtmečio revoliucija, prasidėjusi studentų miesteliuose, buvo sėkmingesnė… Iki 2000 metų neformali 7 dešimtmečio kultūra tapo pas mus viešpataujančia…

Reikia prisiminti, kad ši revoliucija triumfavo ne vien Amerikoje. Ne ji nugalėjo visuose Vakaruose. Civilizacija, pagrįsta tikėjimu, o kartu su ja kultūra ir moralė traukiasi į praeitį ir visur pakeičiama nauju tikėjimu, nauja morale, nauja kultūra ir nauja civilizacija…“

Jei netikite konservatoriumi Bjukinenu, atsiverskite super liberalą Fukujamą. Ten statistiniais duomenimis japonamerikietis vaizduoja visišką visuomenės suirimą. Ir Bjukineno būgštavimai suprantami, juk nuo 9 dešimtmečio revoliucijos reaktorius Amerikoje buvo pagreitintas. Suklestėjo idiotiškas „politinis korektiškumas“, kuris baigia pribaigti senają Ameriką. Kaip „rasistinė“ uždraudžiama knyga „Heklberio Fino nuotykiai“, užtat kažkokia pusprotė feministė plačiai skleidžia savo poemą „Vaginos monologai“. Politkorekcija griauna amerikiečių kalbą, įveda nuožmią cenzūrą, neregėtais mastais suklesti homoseksualizmas. Vėl plinta narkotikai, bet dabar jau ne LSD, bet cheminiai, lengvi, tokie kaip „ekstazis“, ir vėl – kartu su nauja, protą griaunančia muzika, lyginant su kuria 7 dešimtmečio rokas atrodo kaip Mocarto laikų klasika.

Tai kas gi nutiko „riaumojančiais šešiasdešimtaisiais“ ir kas vyksta iki šiol? Atsakymas paprastas: Amerika buvo perkoduota. Pasikeitė amerikiečių nacionalinis kultūrinis genotipas. Transformavosi vertybės, kultūros kryptys ir socialiniai stereotipai. Kūnas liko lyg ir tas pats, o štai su siela įvyko metamorfozė. Dabar Amerikos žemėje gyvena visai ne ta tauta, kuri čia gyveno prieš kokių 40 metų.

Atėjo „svetimi“. Golem-sapiensai. Šešėlio bendrija. Naujieji klajokliai. Štai ir Amerikos perkodavimo projekto rezultatas, juntamas visuose Vakaruose. Pakeitę Amerikos kodą, jie pakeitė viso pasaulio likimą…

„Matrica“: epilogas po daugelio metų

Kodėl mes pavadinome šį projektą „Iliuzijų realumu“? Praėjus 30 metų nuo revoliucijos pergalės, pasaulio ekranuose pasirodė amerikietiška trilogija „Matrica“. Ji skirta atlikti tą vaidmenį, kurį anksčiau vaidino šventieji tekstai, pradedant Biblija, baigiant Tora. „Matrica“ žymi projekto baigtį ir absoliučią jo sėkmę. Filmas apvainikuoja procesą, kurį 1943 metais pradėjo savo eksperimentais CŽV. Pradėjus iliuzijas versti realybe, ši grandiozinis projektas baigiamas realybės pavertimu iliuzija. Miražu. Vaiduokliu. Pasaulis praranda kūną.

„Matrica“ su jos didžiuli biudžetu – tik svarbiausias pavyzdys. Šiuolaikiniame pasaulyje yra begalė smulkesnių pavyzdžių. Neseniai pasaulyje nugriaudėjo eilinis skandalas. Amerikoje per TV parodė laidą, kurioje žymaus režisieriaus Stenlio Kubriko našlė papasakojo, neva iš tikrųjų Amerikos astronautai 1969 metais į Mėnulį neskrido, o misijos scenas filmavo jos vyras Holivudo studijose. O laidos pabaigoje priblokštas žiūrovas mato titrus: „Kubriko našlę vaidina aktorė Imerek, ekspertą X vaidina aktorius U…“ Ir suprask, kad gudrus, tiesa tai, ar mistifikacija…

Ratas apsisuko. Realybė ir iliuzija pasidarė nebeatskiriamos. Ateina pereinamasis laikas. Blausių atspindžių vaiduokliškuose veidrodžiuose laikas. Didžios bufurkacijos taškas. Ir mes plaksimės šiame trapiame pasaulyje, kur žmogus praranda suvokimą, kur jis gyvena iš tikrųjų. Raketos tikrai pakilo, ar tai tik videoklipas, o pačios raketos paprasčiausiai nesuveikė? Aš valga raudoną ikrą, ar man tik taip atrodo? Viskas netikra, vaiduokliška šiame kunkuliuojančiame pasaulyje… Informacinis poveikis, iškreipęs realų pasaulį iki neatpažįstamumo…

Mes patekome į pasaulį, kur vaiduokliai tapo žymiai realesni už tikrus žmones. Tačiau kas, velniai rautų, buvo šio superprojekto inžinieriais, pakeitusiais visos planetos likimą? Ir kam reikėjo perkoduoti Ameriką?

Apie tai – kitoje dalyje.

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Visos serijos dalys:

1968 – didysis lūžis

Riaumojantys 60-ieji: tik muzika?

Grandiozinės operacijos „60-ieji“ rekonstrukcija

Aukojimas ant „Naujojo pasaulio“ altoriaus

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą