A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (6)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (6)

Kyla klausimas, ar globalinė finansinė oligarchija, užvirusi pasaulinės krizės košę, nepamėgins iš jos išsikapstyti, įvedusi kažką panašaus į globalinį fašizmą. Su aukščiausios kastos valdžia, su rafinuotomis kontrolės ir represijų priemonėmis, planingu „atliekamų gyventojų“ naikinimu.

Iš tiesų XX amžiuje dalis finansinės oligarchijos jau eksperimentavo su nacistų projektu. Kas gali garantuoti, kad panašūs bandymai nepasikartos po 100 metų? Tai nereiškia, kad tokie mėginimai bus sėkmingi, bet mėginimų gali būti. Gali būti sukurta kažkas totalitaraus: Amerika kaip viršnacionalinės valdžios karinė bazė, kontroliuojanti planetos gamtinius resursus, eskadrilės nepilotuojamų aparatų virš galvų, „plaukiojantys miestai“ išrinktųjų kastai, pridengti priešraketine gynyba ir lėktuvnešiais. Nepaklusnios tautos ir grupuotės, naikinamos specialiais virusais, sukurtais genų inžinierių…

Tačiau pirmiausiai reikėtų patikslinti dėl fašizmo. Man kaip istorikui – tai labai konkretus reiškinys, susijęs su Italija ir Musoliniu. III Reiche buvo ne fašizmas, bet nacionalsocializmas – visiškai kita konstrukcija. Kalbant apie aukščiau pateiktą viziją, tai globofašizmas (šiuo atveju vartoju šį žodį kaip metaforą, o ne sąvoką) kaip projektas jau įgyvendinamas, tai daro neokonservatoriai. JAV jau dabar (2006 metais – Versijos) tapo viršnacionalinės valdžios baze. Jau šiandien jie siekia įvesti pasaulio resursų kontrolę, jau šiandien mikroprocesoriai, genų inžinerija ir nanotechnologijos tarnauja JAV karinio pramoninio komplekso interesams.

1990 metais Valersteinas paskelbė straipsnį „Amerika šiandien, vakar ir rytoj“, kurioje nagrinėjo galimus JAV ateities variantus. Neofašistinį variantą – kai žemutiniai sluoksniai nuslopinami pasitelkus jėgą – jis palaikė mažai įmanomu dėl amerikietiškos tradicijos ir vertybių (tiesa, čia galima paprieštarauti jo paties fraze: „Vertybės tampa pakankamai elastingomis, kai kalba užeina apie valdžią ir pelnus“).

Antras variantas toks: socialinės santaikos ir sąlyginės demokratijos palaikymas Amerikoje ir Šiaurėje dėka likusio pasaulio išnaudojimo, pastarasis atsidurs pusiau vergiškoje būklėje. Jeigu nuo 1945 iki 1990 metų, kaip rašo Valersteinas, norint palaikyti aukštą pajamų lygį pusei amerikiečių vietoje dešimtadalio, reikalavo padidinti antrosios amerikiečių pusės eksploataciją, nesunku įsivaizduoti, ko prireiks tam, kad išlaikytum 90% gyventojų pakankamai aukštą gyvenimo lygį – žiauriausia likusio pasaulio eksploatacija ir sistemingas atbukinimas, informacinis-psichologinis savų masių bukinimas.

Prieš akis turime antrosios Romos ar antrųjų Atėnų modelį, kitaip sakant pasaulinę neovergovę. Tačiau šis modelis turi pažeidžiamą vietą. Tai – ne baltieji gyventojai, tiek vietiniai, tiek migrantai. Anksčiau ar vėliau „Antrosios Romos“ elitas bus priverstas apriboti apačių teises (vidutinės klasės jau nebebus) ir sustiprinti jų išnaudojimą. Galimas rezultatas – pilietinis karas, JAV subyrėjimas (tarkime, į musulmoniškus pietus bei rytus ir protestantiškai judėjiškus vakarus ir šiaurę).

„Neovergovinio“ varianto žlugimas gali paskatinti realizuotis „neofeodalinį“ variantą (abu terminai sąlyginiai) – kai globalinė sistema suirs į daugybę santykinai smulkių ir skirtingai tvarkomų politinių-ekonominių vienetų, o didžioji pasaulio dalis pavirs neobarbarų zona. Man šitas variantas atrodo labiausiai tikėtinas. Finansinės oligarchijos pastangos įgyvendinti globalinį fašistinį projektą greičiausiai sužlugs, kaip kartą jau atsitiko Hitleriui. Pasaulis pernelyg didelis ir sudėtingas, kad galima būtų jį valdyti iš vieno centro – šitą frazę vieno iš savo herojaus lūpomis ištarė T. Klensis, rašytojas, gana artimas amerikiečių isteblišmentui. Nors pats „globalinio totalitarizmo“ projektas – o dabartinė globalizacija kaip tik ir yra jo įgyvendinimo forma – gali užimti kelis dešimtmečius. Toks savotiškas Globoamerikos pasaulis…

Bet štai kur aš nesutinku su Valersteinu, tai kad tokia Globoamerika, eksploatuojanti pasaulį, viduje liks demokratiška. Anaiptol. JAV gyventojai jau seniai šnipinėjami elektroniniais būdais. Kas įdomu, jog raginimai įvesti elektroninę kontrolę sklido būtent iš neokonservatorių stovyklos, pakanka tiktai pasižiūrėti į projektą „Naujasis Amerikos amžius“. Jo rėmuose prasidėjo kalbos apie genetiškai sukonstruotų biologinio ginklo kūrimą, apie totalinio elektroninio sekimo sistemas…

O po rugsėjo 11 įvykių, kurie pagelbėjo daliai pasaulinės oligarchijos panašiai kaip Perl Harboras 1941 metais, apie demokratiją juolab nėra ko kalbėti. Be to, kaip rodo istorija, pasaulio ar stambaus regiono kontroliavimas, kaip taisyklė, baigiasi demokratijos sunaikinimu pačioje kontroliuojančioje šalyje. Klasikinis pavyzdys – Roma. Kai tiktai ji užgrobė visišką Viduržemio jūros regiono kontrolę, respublika buvo pasmerkta. Beje, Čalmersas Džonsonas knygoje „Imperijos liūdesys“ (2004) tiesiai šviesiai rašo, kad respublika Amerikoje baigėsi dešimtame dešimtmetyje ir į valdžią praktiškai atėjo kariškiai, kurie kuria pasaulinę imperiją ir ji brangiai atsieis amerikiečių tautai. Knygoje labai išraiškinga paantraštė: „Militarizmas, slaptumas ir respublikos pabaiga“. Amerikos „imperinė respublika“ XX amžiuje pavirto kvaziimperija. Šios imperijos galios, tiek karinės, tiek finansinės, pervertinti, beje, nereikėtų.

Grįždamas prie futurologinės problematikos, norėčiau pažymėti, kad kapitalizmą dabar keičia kur kas mažiau demokratiška visuomenė. Pakeis ar nepakeis – priklauso nuo žmonių pasipriešinimo. Kadangi lemiamą vaidmenį šiuolaikinėje gamyboje pradeda vaidinti dvasiniai, informaciniai faktoriai, tai būtent juos iš žmonių atims naujosios sistemos šeimininkai, kaip kad kapitalistai atiminėja žmonių sukurtą darbą. Visuomenė, kurioje iš žmonių atimami dvasiniai faktoriai ir informacija, turi būti iš principo kitokia nei kapitalistinė, ir daugelis jos bruožų jau ryškėja vėlyvajame, neobarbariškame, neofeodaliniame korporacijų kapitalizme.

Pirma – ji bus kastinė-hierarchinė, su griežtai apribotu priėjimu prie išsilavinimo, iš pradžių pasitelkus į pagalbą rinką, kuri atseit išplečia lavinimosi galimybes, o paskui tai bus įtvirtinta socialine prasme.

Antra – tai turi būti visuomenė su iš principo prastu masiniu išsilavinimu – nesistemingu, fragmentišku, mozaikiniu.

Trečia – tikrasis mokslas (visų pirma – teorija ir prognozavimas) greičiausiai pavirs tam tikrų kastų, pačių viršūnėlių užsiėmimu. „Apačioje“ pasiliks nekaltos, niekam nepavojingos empirinės „studijos“, „žaidimas stiklo karoliukais’ su labai stipriu iracionalumo atspalviu, o taip pat taip vadinamas „liaudiškas mokslas“. Ypač tai palies istorijos mokslą, kuris dabar sparčiai deteorizuojamas ir pergyvena krizę tiek Vakaruose, tiek pas mus.

Ketvirta – masėms bus pasiūlyti (jau pasiūlyta) bukinantys pasilinksminimai non-stop režimu, paverčiantys žmones minia debilų, nesugebančių gyventi be vedlių ir piemenų.

Penkta – ryšium su visu tuo, politika galutinai atmirs, jos vietą užims šou biznis. Su realia valdžia, su realiu šeimininkų sluoksniu šita veikla, šitas besistaipančių neaiškios lyties marionečių fasadas neturės nieko bendro. Kraštutiniu atveju, kaip S. Lemo romane „Edemas“, valdantysis sluoksnis apskritai pavirs neregimais pusdieviais, kurie gyvena izoliuotoje uždraustoje erdvėje ir pasitelkę techninius pasiekimus yra neregimi masėms ir dėl to kelia joms dar didesnę baimę.

Galima kalbėti ir apie kitą variantą; viešpačiai tobulina save, pasitelkę naujausius biotechnologijų, genų inžinerijos ir nano technologijų pasiekimus. Įsiveda į savo organizmus nano robotus, sukryžmina savo smegenis su kompiuteriniais tinklais. Naudoja naujausius savo protinių ir psichinių galimybių paaštrinimo metodus. Rezultate gauname valdovų rasę… Beje, viskas juda būtent šia kryptimi.

Nelaikau fantastiniu ir tokio pokapitalistinio pasaulio vystymosi varianto, kai viešpačių sluoksnis pavirs ne šiaip kita rase, bet kita rūšimi – biotechnologine, ir netgi išoriškai (ūgis, kūno sudėjimas ir panašiai) skirsis nuo „apačių“. Tarkime, ikikapitalistinėje epochoje elitas, kaip taisyklė, biologiškai skyrėsi nuo apačių, ir kalba eina ne vien apie elgesį ar drabužius, bet ir apie fizinį „eksterjerą“. Tiktai kapitalizmas, be to, tiktai XX amžiuje, o jei dar tiksliau – pokario laikotarpiu žymia dalimi suniveliavo viršūnių ir apačių išvaizdą, kuri dėka pagerėjusio maitinimosi, dėl higienos ir kitų faktorių daugmaž suvienodėjo. Procesą užbaigė demokratiška jaunimo mada, įsigalėjusi po 1968 metų.

Postkapitalistinis pasaulis šia prasme bus labiau panašus į ikikapitalistines visuomenes. Šiuo požiūriu demokratinis XX amžiaus kapitalizmas su būtinu antikapitalistiniu TSRS segmentu, kad ir kaip mes jį kritikuojame, gali būti pavadintas unikalia akimirka pasaulinėje istorijoje.

Bet visa tai nereiškia, kad reikia nuolankiai laukti, kol ateis nauji šeimininkai.

Kyla klausimas, kaip išeiti iš globalinės krizės, kas turi galvoti apie antikrizines priemones, juk šiandien mes matome, kaip degraduoja protiniai politikų ir elito narių sugebėjimai. Kaip krenta išsilavinimo lygis Vakaruose ir pas mus. O gausūs krizės reiškiniai, susidėdami į krūvą, gimdo didžiules problemas.

Išsilavinimo lygio kritimas – tai, žinoma, atskiras bendros krizės simptomas. Išsilavinimas prastėja nuo septinto dešimtmečio, nuo to laiko, kurį Vakaruose vadina „pasauline studentų revoliucija“. Rezultatai apverktini. Esu susidūręs su Amerikos studentais iš žinomų universitetų9, kurie niekad nėra girdėję tokių vardų kaip Robespjeras, Bismarkas, Šarlis de Golis. II Pasaulinio karo istoriją jie studijuoja pagal romanus ir meninius filmus. Mūsų studentai ir mokiniai irgi palaipsniui degraduoja.

Išsilavinimas šiuolaikiniame pasaulyje tampa priemone, formuojančią naujovišką visuomenės susisluoksniavimą. Juk būtent išsilavinimas dabartinėse sąlygose leidžia atpjauti nuo visuomeninio pyrago ištisus visuomenės segmentus ne tik dabartyje, bet ir ateityje. Švietimas šiandien gamina rytojaus nežiniukus, „informacinius skurdžius“, suvesdamas visą švietimo procesą iki paprastos dresūros – žmonių kvailinimo testais, kurie atpratina žmogų nuo svarbiausio dalyko: mokėjimo suformuluoti klausimus ir problemas. Švietimo ir išsilavinimo analizė turi užimti vieną svarbiausių vietų naujojoje disciplinoje, kurią dar reikia sukurti – kriziologijoje su jos praktinėmis rekomendacijomis.

Kol kas visa tai vyksta tiktai fantastiniuose romanuose. Pamenate, kaip Azimovo cikle „Akademija“ („Foundation“) matematikas Seldonas pranašauja: po kelių dešimtmečių išoriškai klestinti Galaktikos imperija nusiris į krizę, kuri tęsis dešimtis tūkstančių metų? Krizė neišvengiama, tačiau „tamsieji amžiai“ gali būti suspausti iki tūkstančio metų, jeigu bus praktiškai realizuotas antikrizinis „Seldono planas“. Plano realizavimui skirtinguose Galaktikos pakraščiuose sukuriamos dvi Akademijos – vieša ir slapta, ir daugybė mokslininkų-psichoistorikų kartų galiausiai išveda situaciją iš krizės.

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Visos serijos dalys:

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (1)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (2)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (3)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (4)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (5)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (6)

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!