ŠVIETIMAS
liepos 26, 2013

Globalizmas prieš išsilavinimą

Globalizmas prieš išsilavinimą

Kad sunaikintum tautą, reikia atplėšti ją nuo šaknų. Tai labai tiksliai apibūdina dabartinę epochą. Kalba eina apie globalizaciją. Tai, kad globalizacija užvaldo visus pasaulinius procesus, tapo jau visiems aiškiai matomu faktu. Tačiau nedaug kas susimąsto apie tai iš esmės. O veltui.

Šiame straipsnyje norėčiau aprašyti tai, kad globalizacijos metu vyksta su švietimu ir išsilavinimu. Tačiau prieš tai būtina keliomis tezėmis trumpai išdėstyti tuos paradigminius pagrindus, kurie tarnauja kaip globalizacijos idėjos pamatai. Tie, kurie pritaria globalizacijai, vienaip ar kitaip sutinka su šiais pagrindais. Nes prieš globalizaciją buvo idėjos apie globalizaciją, dėl to šiuos idėjinius pamatus būtina labai aiškiai suvokti. Štai jie.

1. Egzistuoja civilizacija (vienaskaita) ir barbariškumas. Viskas, kas ne civilizacija – tai barbariškumas. Vadinasi, visa žmonija skirstoma į civilizuotą ir necivilizuotą. Šis požiūris atsirado Vakaruose ir organiškai mums būdingas. Teoriškai jis susiformavo XVII-XVIII amžiais kaip liberalizmas, progresizmas, Švietimas (pats šis terminas sąlygoja tautų gradaciją į pažangias ir atsilikusias, kurias reikia šviesti). Dėl to kai vartojamas terminas „civilizacija“, nepamirškite, kad jūs su tuo nesusiję.

2. Vakarai pagal nutylėjimą laiko save civilizuotais, o visos kitos tautos jiems yra civilizuotos tik tiek, kiek žengia vakarietišku keliu ir kiek spėjo sukurti liberalią pilietinę visuomenę, pagrįstą individualizmo, kosmopolitizmo, komercijos, teisių ir laisvių, rinkos ir pan. principais, nors rinka egzistuoja visose visuomenėse kaip sudėtinė dalis ir tik Vakaruose tapo ji visos visuomenės pagrindu. Vakarų visuomenė – tai visuomenė-rinka, kur viskas turi savo vertės ekvivalentą. Visa ko pirkimas ir pardavimas – tai pasekmė to kiekybinio požiūrio į pasaulį, kuris įsitvirtino XVII amžiuje.

3. Iš viso to daroma išvada, kad visos tautos turi eiti vakarietišku keliu. O jeigu jos to nenori, tai…

Tam ir sugalvota globalizacija. Kadangi Vakarai įsitikinę, kad egzistuoja tiktai viena civilizacija (turėdami galvoje save) ir barbariškumas (visas likęs pasaulis, nenorintis sekti vakarietišku pavyzdžiu), pat „pasaulinė pažanga“ jiems yra tai, kad visas likęs pasaulis turi eiti paskui Vakarus. Jeigu jis to nenori, jam padės. Kaip padės – mes puikiai žinome. Vakarų vertybės diegiamos per prievartą ir ta prievarta gali prieiti net iki besipriešinančių sunaikinimo. Dėl to šios vertybės ir vadinamos „bendražmogiškomis“. Juk reikia kažkaip pateisinti agresiją. Šiandien vienintele supervalstybe liko JAV, kuri iš esmės yra Vakarų dalis, tačiau toji dalis, kuri pretenduoja į globalinį viešpatavimą.

Taigi, šių dienų globalizacija – tai vieno poliaus globalizacija, kai visame pasaulyje platinamos ir diegiamos liberalios, kosmopolitinės vertybės, kad tas pasaulis būtų įjungtas į globalią amerikietišką imperiją. Kad visa tai atrodytų padoriai, globalizacija pateikiama kaip tautų kova „už laisvę ir demokratiją“ bei kaip tautų troškimas tapti „civilizuoto pasaulio“ dalimi.

Labai svarbu, kad globalizacija reiškia visų valstybių desuverinizaciją, t.y. valstybių valdymą iš šalies, kas juridiškai apiforminama kaip šalių įstojimas į „civilizuoto pasaulio struktūras“ – PPO, TVF, Bolonijos sistemą ir panašiai. Visa tai – globalinio pavergimo įrankiai.

Dabar apie išsilavinimą. Ne paslaptis, kad švietimas – tai bet kurios valstybės ateitis. Koks jaukas naudojamas, pavyzdžiui, Ukrainoje? Tai – „europietiškos vertybės“ ir „europietiškas gyvenimo lygis“ – du jaukai, kurie giliai įstrigo mūsų sąmonėje dar nuo potarybinių laikų, kai žmonės žvelgė į Vakarus kaip į sektiną pavyzdį. Naudojantis šiuo stereotipu ir įtvirtinant jį liberaliosios propagandos pagalba, vykdomas ardomasis darbas, kurio tikslas – paversti mus paklusnia banda. Trumpai apibrėšiu pagrindines ardomosios veiklos kryptis švietime, veiklos, kuri vykdoma vadovaujantis „europietiškų standartų“ lozungais.

1. Mokymo kursai apkarpomi, o vietoje jų įvedamos beprasmiškos disciplinos. Tai daroma tuo tikslu, kad būtų sumažinta kvalifikacija, kad nesusiformuotų vientisas požiūris į pasaulį, kad būtų pasėtas chaosas studento galvoje. Ekonominis tikslas visiškai akivaizdus: šalis pavirsta resursų, pigios darbo jėgos tiekėja ir jūsų prekių realizavimo rinka.

2. Varoma liberalioji propaganda apie tai, kad studentas – tai laisvas individas, turintis daugybę teisių ir laisvių, taip pat pasirinkimo teisę ir panašiai, ir kad mokslas turi teikti pasitenkinimą, o ne sunkumus. Ko nors reikalauti iš studento – tai jo švenčiausių laisvių ir teisių pažeidimas. Jis pats gali pasirinkti. Dėl to didžioji dauguma ir pasirenka – mokytis nenorime. O tam, kad šis procesas atrodytų natūralus, būtina…

3. Nuolat mažinti reikalavimus studentams. Juk jeigu lygis bus nusmukdytas pernelyg greitai, diversija taps visiems pastebima. Dėl to reikalavimų kartelė nuleidinėjama labai lėtai, tačiau nuolatos – pagal visuomenės kvailėjimo laipsnį.

4. Vietoje to, kad būtų įsisavinami mokslai, „įsisavinami“ kokių nors programinių paketų interfeisai, kurie pakrikštijami „šiuolaikiškiausiais“, „pažangiausiais“, o iš esmės, pašalinus gražius pavadinimus, iš viso to liks spalvoti paveiksliukai. Kokia iš to nauda būsimai kvalifikacijai? Tikrasis viso tikslas – išugdyti standartinį kompiuteristą, kuris nieko nesusigaudo pasaulyje, egzistuojančiame už to interfeiso ribų. Ne paslaptis, kad bet koks daugmaž nestandartinis uždavinukas pastato tokį vartotoją į aklavietę. O to kaip tik ir reikia globaliniam elitui.

5. Įvedamas žinių tikrinimas testais, o tai geriausiu atveju paskatina bukai iškalti padrikus faktus, o blogiausiu – verčia atsakymus spėlioti, juolab, kad pateikiami vos keli atsakymų variantai. Tuo pat metu yra žinoma, kad principų išmanymas puikiai pakeičia daugybės faktų išmanymą. Tačiau viena iš šiuolaikinio „švietimo“ taisyklių – jokiais būdais nesuteikti žmogui vientiso pasaulio suvokimo, o užkimšti galvą faktologinėmis šiukšlėmis.

6. Nesiliaujantis visa ko kompiuterizavimas pateikiamas kaip tikslas, vertingas pats savaime, nors realiai jis pasitarnauja totalinės žmonių kontrolės įvedimui. Tolimesnė kryptis – čipizacija tuo pretekstu, kad šitaip gyvenimas taps saugesnis, efektyvesnis ir panašiai. Neverta abejoti, kad bus sugalvoti patys kilniausi lozungai. O kol kas pirmosiose mokyklų klasėse metami lauk vadovėliai, kuriuos pakeičia elektroniniai žaisliukai. Nuo mažiausių metų vaikuose būtina sunaikinto sugebėjimą mąstyti.

7. Per daugumą mokyklinių disciplinų propaguojamos kosmopolitinės, liberalios, provakarietiškos pažiūros. Tikslas – nuo ankstyvos vaikystės inkorporuoti individą į vakarietišką globalizuotą pasaulį ir pajungti visų šalių ateitį savo reikmėms per naujų kartų perprogravimą. Tarp tokių disciplinų galima paminėti politologiją, sociologiją, teisę, istoriją ir pan. Jos geriausiai tinka provakarietiškai propagandai. Tais pačiais tikslais rašomi atitinkami vadovėliai, dėl ko minėtas procesas įgauna absoliučiai teisėtą pobūdį. Ne paslaptis, pavyzdžiui, kad istorijos vadovėliai rašomi už iš užsienio gaunamus grantus, o neretai ir patys autoriai būna užsieniečiai. Ukrainoje tapo vos ne taisykle, kad istoriją rašo kanadiečiai (t.y. Kanados ukrainiečiai) ir amerikiečiai. Ar verta stebėtis, kad vaikai pradeda niekinti ir patys save, ir savo identitetą, o Vakarus dievina?

8. Veikia daugybė įvairiausių užsienio „bendradarbiavimo“ programų, kurių tikslas – atrinkti talentingus žmones ir pervilioti juos į užsienį.

Visa ši ardomoji veikla grindžiama tuo, kad neva taip daroma „civilizuotose šalyse“ (tipiškas sąvokų sukeitimas: duodama suprasti, kad tik europietiškos šalys yra „civilizuotos“).

Tokiu būdu švietimas globalizacijos prasme – tai protinio, o paskui ir fizinio valstybės pajungimo globalinio elito naudai mechanizmas. Sistemos tikslas – sunaikinti valstybės protinį potencialą ir valdyti jį iš išorės. Šiuolaikinis „švietimas“ štampuoja kreatyviai-pozityvius globalinius idiotus. Šitie individai moka „kreatyvinti“, „pozityvinti“, efektyviai save prezentuoti, kurti ryškius paveiksliukus, tačiau nesugeba sukurti nieko naujo, kadangi kūrybiniai sugebėjimai šitoje sistemoje yra tikslingai naikinami.

Žinoma, yra ir laimingų išimčių. Pasitaiko talentingų studentų, kurie nenori žudyti savyje žmogaus ir pasukti kretinizacijos keliu. Tačiau apskritai sistema nukreipta būtent į augančios kartos bukinimą. Beje, ir visa liberalioji propaganda remia paauglišką, pramoginį požiūrį į gyvenimą, įteiginėdama, kad reikia neapsikrauti sau smegenų, žiūrėti MTV ir paprasčiausiai būti debilu. Galutinis viso to produktas – standartinis idiotas. O valstybei tai reiškia prarastą kartą, krizę mažiausiai keliems dešimtmečiams į priekį ir kontrolę iš užsienio per „tarptautines demokratines struktūras“.

Ar yra ką priešpastatyti tokiam procesui?

Iš pirmo žvilgsnio – beveik nėra ką, kalbant apie visumą. Tačiau daug ką galima padaryti su atskirais žmonėmis. Kiekvienas žmogus pajėgia išlikti žmogumi ir nepasiduoti globalizmui. Tegu sistema išradinėja pačius rafinuočiausius būdus, kaip pavergti protiškai, tačiau kasdieniniame gyvenime mes turime pasirinkimo laisvę. Žmogus buvo sutvertas laisvas. Mes galime skaityti tikras knygas, domėtis tikraisiais menais. Gaila, ne visiems pakaks tam jėgų ir noro. Tačiau būtina išnaudoti visas galimybes, kad paaiškintume aplinkiniams, koks yra pasaulis ir kas slypi už „šiuolaikinių“ mokymo metodų ir „šiuolaikinių vertybių“.

Kadangi nesinori straipsnį užbaigti liūdna gaida, pasakysiu tik tiek, kad iš savo patirties įsitikinau: netgi pats paviršutiniškiausias paaiškinimas, kaip viskas yra iš tikrųjų, sudomino daugybę studentų, kurie intuityviai jaučia, kad juos apgaudinėja ir kad viskas yra kitaip, negu vaizduoja žiniasklaida. Taip kad šia prasme mes turime didžiulių resursų.

Būtina, pasitaikius galimybei, kaišioti modernizacijai pagalius į ratus. Reikia kartą ir visiems laikams atsikratyti minties, kad modernizacija apskritai yra gėris. Mums reikalinga pramonės, ūkio, bet ne moralės ir ne dorovės modernizacija.

Esmė netgi ne tame, ar galime mes kažką padaryti, o tame – kad mes privalome daryti. Kaip mūsų kareiviai aukojo savo gyvybes pergalės labui, net nežinodami, kada ji pagaliau ateis ir ar apskritai ateis, bet skatinami pareigos jausmo, taip ir mes privalome kovoti prieš globalizmą. Tai kova dėl išsigelbėjimo, kova, apginanti mūsų protėvių garbę. Tokia yra mūsų pareiga tėvynei.

Mes dar nieko nepraradome, kol neprarasta viskas.

Pagal

 

Comments are closed.