Globalinis atšilimas – milžiniškas biznis

Maikas Lokvudas iš Rezerfordo laboratorijos Epltone, Anglija, ir Klausas Friolichas iš Pasaulinio radiacijos tyrimų centro Šveicarijoje, ištyrę palydovinius Saulės aktyvumo duomenis, nustatė: paskutinis aktyvumo apogėjus teko 1985 metams, o paskui jis nepaliaujamai mažėja. Iš to jie padarė išvadą: Saulė negalėjo sukelti globalinio atšilimo, nes jeigu šviesulys pastebimai veiktų planetos klimatą, tai dabar Žemėje turėtų prasidėti atšalimas.

Pranešimas nepaprastai aktualus. Neseniai buvo aptiktas globalinis atšilimas Marse. Ten nėra nė vieno žemiško faktoriaus, kurie paprastai kaltinami dėl temperatūros didėjimo. O jeigu Marso ir Žemės klimatas šiltėja sinchroniškai, tai tenka daryti prielaidą, kad priežastis slypi Saulėje.

Palydoviniai duomenys lyg ir paneigia šią hipotezę. Vadinasi, priežasties visgi teks ieškoti Žemėje. O čia jau seniai paruoštas kaltinamasis nuosprendis: globalinį atšilimą sukėlė šiltnamio – infraraudonuosius (šilumos) spindulius sugeriančios – dujos.

Tuo tarpu šiltnamio efektą sukeliančios dujos buvo reabilituotos dar prieš šimtą metų. Apgynė jas puikus ekperimentuotojas, žymus amerikiečių tos epochos fizikas Robertas Vudas. Jis pastatė du vienodus šiltnamius, tačiau vieną uždengė stiklu, sugeriančiu beveik visą infraraudonąją spektro dalį, o kitą – akmens druska, kuri praleidžia šilumos spinduliavimą praktiškai be jokių kliūčių. Temperatūra abiejuose šiltnamiuose išliko praktiškai vienoda.

Vudas puikiausiai susigaudė fizikos teorijoje. Dėl to lengvai paaiškino savo bandymo rezultatą. Regimoji Saulės spektro dalis – turinti kur kas daugiau energijos, negu šiluminė dalis – yra sugeriama šiltnamio grunto, kuris dėl to įkaista. Nuo grunto ir sušyla oras. Šiltas oras yra lengvesnis už šaltą ir natūraliomis sąlygomis jis pakyla, nusinešdamas šilumą su savimi. O šiltnamyje stogas neleidžia jam pasišalinti ir dėl to oro temperatūra šiltnamio viduje tampa kur kas aukštesnė nei išorėje. Tuo tarpu infraraudonoji spektro dalis įkaitina orą abiem atvejais: jei pasiekia gruntą, tai tiesiog prisideda prie regimos spektro dalies energijos, o jeigu ją sugeria stiklas, tai patsai stiklas paskui atiduoda šilumą tam pačiam orui.

Paskutiniu metu labai populiarus šiltnamio efekto pavyzdys – Venera. Ten atmosfera sudaryta praktiškai vien tik iš angliarūgštės ir vandens garų. Abi šios dujos aktyviai sugeria infraraudonuosius spindulius. Ir abi šias dujas, ypač angliarūgštę, Žemėje ir kaltina atšilimo sukėlimu. O jau Veneroje, kurios atmosferoje nieko daugiau nėra, rezultatas akivaizdus: paviršiaus temperatūra siekia maždaug 500 laipsnių Celsijaus. Netgi jeigu atsižvelgsime į tai, kad Venera yra arčiau Saulės, nei Žemė, ir atitinkamai gauna dvigubai daugiau šilumos – efektas vis tiek bus labiau nei pastebimas. Be jo temperatūra siektų apie 130 laipsnių.

Tačiau subtilumas čionai slypi kaip tik tame, kad Veneros atmosferą sudaro vien šios dvi dujos. Angliarūgštė yra du su puse karto sunkesnė už vandens garus. Dėl to ji kaupiasi apatiniuose atmosferos sluoksniuose, o vanduo – viršuje. Netgi įkaitusi iki Veneros temperatūros, angliarūgštė lieka sunkesne už vandenį ir negali pakilti aukščiau. Visa šiluma, susikaupusi iš Saulės spinduliavimo, pasilieka palei planetos paviršių ir jį įkaitina.

O pagrindinės žemiškos atmosferos dujos – azotas ir deguonis – turi labai panašų tankį. Vandens garai ir angliarūgštė – tik labai negausios priemaišos. Dėl to žemiškos atmosferos sudėtis yra vienalytė bet kokiame aukštyje. Įkaitusio oro srautai lengvai pakyla į dešimčių kilometrų aukštį, atiduodami visą šilumą kosmosui, nepriklausomai nuo to, ar šiluma susikaupė dujose, sugeriančiose infraraudonuosius spindulius, ar ant paviršiaus, kuris sugeria likusią Saulės šviesą. Šiltnamio efektas Žemėje iš principo neįmanomas bent jau iki to laiko, kol angliarūgštės kiekis nepadidės iki Veneros lygio, o tai sukeltų mirtiną pavojų žmonijai. Tačiau tokio lygio mes nepasieksime, net jeigu sudeginsime visą iškastinį kurą – nepakaks planetoje esančių iškasenų atsargų.

Turime akivaizdų prieštaravimą. Globalinio atšilimo negali sukelti žemiški faktoriai. Tačiau ir Saulės aktyvumas krinta. Iš kur atliekama šiluma?

Būtent iš Saulės. Iš jos magnetinio aktyvumo. Magnetinio lauko sūkuriai, išeidami į paviršių, apsunkina šilumos sklidimą iš vidaus ir atsiranda žemesnės temperatūros sritys – saulės dėmės. Kuo jų daugiau, tuo mažesnė energijos, sklindančios iš šviesulio, suma. Nuo 1985 metų aktyvumas mažėja, vadinasi, šilumos Žemei (ir Marsui – štai iš kur tenykštis atšilimas) tenka daugiau.

Vargu ar astrofizikai šito nesupranta. Vadinasi, sąmoningai apgaudinėja paprastus mirtinguosius, suteikdami savo tyrimams prasmę, visiškai priešingą realybei.

Globalinis atšilimas – kolosalus biznis. Netgi ne dėl to, kad mažinti angliarūgštės išmetimą į atmosferą reikalingos technologijos ir anglies pakeitimas nafta, o naftos – gamtinėmis dujomis. Svarbiausia, kad visos tos permainos ne pagal kišenę besivystančioms šalims. Jeigu jos prisijungs prie šiltnamio isterijos, tai išsivysčiusios valstybės labai ilgam laikui atsikratys naujų konkurentų. Vardan tokio tikslo galima ir mokslinę sąžinę paaukoti.

WWW

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą