Globalinė ekonominė sistema

Dėl mokslinės techninės revoliucijos ne tik atsirado naujos mokslui imlios technologijos, leidžiančios smarkiai padidinti darbo našumą, bet ir pasikeitė visa pasaulinė ekonominė sistema. Lemiamą reikšmę įgavo perteklinės pridedamosios vertės gavimas, kuri atsiranda sumažėjus gamybos sąnaudoms atskiroje įmonių grupėje. Šiose įmonėse laikas, išeikvojamas produktui pagaminti, yra mažesnis negu visuomeniška būtinybė (vidutinė), nulemianti kainą (arba pagaminamas unikalus paklausą turintis produktas). Aukštesnio našumo šaltinis sukuriamas, kaip taisyklė, naudojant naujas technologijas, o kartais – tobulinant gamybos organizacijos metodus. Bet kai tik moksliniai techniniai pasiekimai tampa pakankamai plačiai įdiegti (įsisavinti pagrindinės gamintojų masės), perteklinė pridėtinė vertė išnyksta. Ją lemia nestacionarinis efektas, t.y. ji priklausoma nuo aplenkimo laiko. Tačiau esmė ne proceso vienalaikiškume, o tame, kad maksimalaus pelno gavimui reikia nuolat diegti vis naujas ir naujas technologijas. Pats maksimalaus pelno gavimo, remiantis pertekline pridėtine verte principas taikomas ir visose visuomenės gyvenimo sferose. Atsirado „vartotojų visuomenė“, kurioje kuriami vis nauji ir nauji vartojimo produktai ir netgi poreikiai. Veikia madų, stabų, „žvaigždžių“, keičiančių viena kitomis lyg kaleidoskope, industrija.

Tuo pat metu formuojasi hierarchinė globalinė finansinė ekonominė piramidė, kurios viršūnėje įsikūrė JAV ir kitos išsivysčiusios šalys. Šita sistema veikia kaip dvigubas srautas: žemyn ėjo aukštų ir unikalių technologijų prekė, kas gamino perteklinę pridėtinę vertę; aukštyn kilo žaliavų ir standartinių technologijų pramonės gaminių sumažintomis kainomis srautas, o taip pat vyko aukštos kvalifikacijos personalo išsiurbimas. Ekologinės gamybos krizės sąlygomis, gamyba, didinanti užterštumą ir atliekų, įskaitant radioaktyvias, apimtis, iš išsivysčiusių šalių eksportuojama į trečiojo pasaulio šalis.

Didžiąją pelno dalį gauna išsivysčiusios šalys, disponuojančios aukštos kvalifikacijos personalu ir pažangiomis technologijomis. Paskui sekė vidutiniškai išsivysčiusios ir, pagaliau, silpnai išsivysčiusios. Tačiau beprecedentinio darbo našumo kilimo sąlygomis visos šalys, nors ir labai skirtingu laipsniu, gavo savo dalį gėrybių, kėlė pragyvenimo lygį.

Išsivysčiusiose šalyse, smarkiai pakėlusiose savo gyvenimo lygį (likusios žmonijos sąskaita), susiformavo vartojimo visuomenė ir užgimė „auksinis milijardas“ – savotiškas išrinktųjų ratas, sukaupęs milžinišką finansinę jėgą, kuri susikoncentravo Amerikoje. Kaip pasekmė, susidarė finansinio kapitalo atotrūkis nuo gamybinio. Vidutiniškai išsivysčiusios šalys pirmoje postindustrinės visuomenės veikimo stadijoje turėjo tam tikrus šansus pakelti savo statusą susidariusioje globalioje hierarchijoje. Atsirado nauji aukštų technologijų centrai. Vis didesnį svorį įgavo Azijos „tigrai“ (Pietų Korėja, Taivanis, Malaizija, Singapūras, Tailandas, Indonezija). Išaugo Meksikos, Argentinos, Brazilijos statusas. Bet visa tai vyko globalinės ekonominės sistemos, kurią valdo JAV, rėmuose.

Nuo 10 dešimtmečio pasaulinių ekonominių santykių sistema pradėjo striginėti. Krinta maisto produktų gamybos apimtys ir materialių gėrybių kiekis, tenkantis vienam planetos gyventojui. Auga atliekų kiekis, kyla vis naujų ir naujų sunkumų. Kad būtų išlaikytas vartojimo lygis piramidės viršuje, reikia perskirstyti materialias gėrybes. Piramidės apačioje, kur žmonės badauja ir gyvena skurde, daug paimti sunku, nors ir egzistuoja daug žadantis projektas nukreipti besivystančių šalių gyventojus į maitinimąsi vabzdžiais, kurie, kaip mano projekto autoriai, yra puikus baltyminis maistas. Globalia mažėjant bendrai materialių gėrybių apimčiai, kiekvienas gali išsaugoti savo dalį tik tuo atveju, jei atims ją iš kitų – stiprus ryja silpną ir visi eina prieš visus. Išrinktųjų ratas siaurėja. Viena po kitos 10 dešimtmetyje vyksta krizės vidutiniškai išsivysčiusiose šalyse: Meksika, Venesuela, Brazilija, Pietų Korėja, Pietryčių Azijos šalys. Eilės laukia Europa. Susidariusi situacija vaizdingai aprašoma amerikiečių rašytojo O‘Henrio apsakyme „Keliai, kuriuos mes renkamės“, kur jis sukūrė „Ryklio“ Dodsono paveikslą, kuris kilus mažiausiai grėsmei jo gerovei, nušovė savo geriausią draugą ir bendrininką.

Perspektyvoje galima kalbėti apie dvi pagrindines pasaulinės ekonomikos organizacijos linijas:

1. Globalizacija – globalios ekonominės sistemos, valdomos iš vieno centro, sudarymas.

2. Regionalizacija – daug centrų turinčios ekonominės sistemos susidarymas. Jai priklausytų 8-10 planetos regionų, tokių kaip Europa, Kinija, Pietryčių Azija, Indija, Rusija ir t.t. Tokia sistema yra adekvati dabartinei gamybinių jėgų būklei, ji sąlyginai stabili.

Tačiau palaipsniui valdžia vis labiau koncentruojasi viename poliuje ir visam pasauliui yra peršamas globalizacijos procesas. Kyla klausimas, kas gi lemia sąlygišką šio proceso stabilumą, proceso, kuris veda į turtų koncentraciją Amerikoje su laipsnišku gyvenimo lygio smukimu likusiame pasaulyje?

Analizuojant visuomeninių sistemų stabilumą, patogu naudoti homeostazės sąvoką. Homeostazė biologinėse sistemose – tai sugebėjimas atsispirti pokyčiams ir išsaugoti sąlyginį sudėties ir savybių pastovumą. Tai gyvų organizmų egzistavimo nepaliaujamai besikeičiančioje aplinkoje pagrindas. Homeostazės reiškinys pastebimas visuose lygmenyse – nuo vienaląsčių organizmų iki žmogaus. Egzistuoja fiziologinių reguliuojančių mechanizmų sistema, užtikrinanti organizmo temperatūros, kraujo sudėties, skysčių, kurie supa akių ir smegenų ląsteles ir daugelio kitų rodiklių pastovumą. Homeostazės sąvoka buvo plačiai naudojama ekologijoje, apibūdinant ekosistemų stabilumą. 6 dešimtmetyje žymus mokslininkas, kibernetikos kūrėjas Norbertas Vineris panaudojo šią sąvoką apibūdinti visuomenei ir visuomenės procesams. Jis detaliai išanalizavo taip vadinamos laisvos rinkos ir jos stabilumo savybes.

„Daugelyje šalių paplitusi nuomonė, kuri Amerikoje yra pripažinta oficialia dogma, kad laisva konkurencija pati savaime yra homeostatinis procesas, t.y., kad laisvoje rinkoje prekeivių, kurių kiekvienas siekia parduoti kiek galima brangiau ir pirkti kiek galima pigiau egoizmas galiausiai veda į stabilią kainų dinamiką ir padės pasiekti aukščiausią bendrą gerovę.

Ši nuomonė susijusi su labai „paguodžiančiu“ požiūriu, kad verslininkas, siekdamas užsitikrinti sau naudą, yra kažkokia prasme visuomeninis geradarys ir dėl to užsitarnauja apdovanojimų, kuriais visuomenė jį apiberia. Gaila, bet faktai byloja prieš šią primityvią teoriją. Rinka – tai lošimas, panašu į stalo žaidimą „Monopolis“. Ji griežtai paklūsta bendrai lošimų teorijai, kurią sukūrė fon Neimanas ir Morgenšternas. Teorija grindžiama prielaida, kad bet kurioje žaidimo stadijoje kiekvienas žaidėjas, remdamasis jam prieinama informacija, žaidžia pagal pakankamai protingą strategiją, kuri galiausiai turi užtikrinti jam didžiausią matematinę tikimybę išlošti. Tai – rinkos lošimas, kurį lošia pakankamai protingi ir visiškai neskrupulingi verteivos. Net esant dviems partneriams lošimų teorija yra sudėtinga, nors ji dažnai lemia tam tikros lošimo krypties pasirinkimą. Tačiau lošiant trims lošėjams daugeliu atvejų, o lošiant daugybei lošėjų – beveik visais atvejais lošimo rezultatas tampa labai neaiškus ir nestabilus. Skatinami savo asmeninio godumo, atskiri lošėjai sudaro koalicijas: tačiau tos koalicijos paprastai nesudaromos kažkokiu vienu konkrečiu būdu ir baigiasi daugybe išdavysčių ir apgavysčių. Tai tikslus mūsų verslo pasaulio ir tampriai su juo susijusio politinio, diplomatinio ir karinio gyvenimo vaizdas. Galų gale netgi gudriausio ir visiškai neturinčio principų maklerio laukia žlugimas. Tačiau tarkime, kad makleriams tai įkyrėjo ir jie sutiko gyventi tarpusavio taikoje. Tada prizas atiteks tam, kuris, pasirinkęs sėkmingą momentą, pažeis susitarimą ir išduos savo partnerius. Čia nėra jokios homeostazės.“

Bendra išvada, kurią galima padaryti atlikus Vinerio analizę – laisvosios rinkos ekonominės sistemos nestabilumas. Apie tai liudija ir konkreti pirmosios XX amžiaus pusės situacija, kai taip vadinamą laisvą rinką pakeitė mozaikinė stambių korporacijų, turinčių gigantiškus kapitalus ir rezervines galimybes, struktūra. 4 dešimtmetyje prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė, išeitį iš kurios nurodė anglų ekonomistas Džonas Keinsas, suradęs konkrečius išorinio reguliavimo būdus.

Praėjus pusei šimtmečio nuo Vinerio analizės, žinomas finansininkas Džordžas Sorošas, kalbėdamas apie taip vadinamą laisvą rinką, atkreipia dėmesį į galimą JAV visuomenės nestabilumą. Savo darbe „Kapitalizmo grėsmė“ jis rašo:

„Kapitalistinio visaleidžiamumo doktrina remiasi tvirtinimu, kad bendros gerovės labui geriausia tarnauja laisvas nuosavų interesų siekimas. Jeigu šitas visaleidžiamumas nebus pažabotas pripažinimu, kad bendri interesai turi viršenybę prieš asmeninius interesus, mūsų dabartinė sistema, kuri, nors ir netobula, kvalifikuojama kaip atvira visuomenė, bus pasmerkta žūčiai“.

Sorošas sukritikavo „tikėjimą magiška rinkos jėga“, paaiškinęs, kad esama defektų pačiuose rinkos teorijų pagrinduose, o būtent – negalima laikyti sąžiningu teiginio apie paklausos ir pasiūlos nepriklausomumą. Tai, kas pasakyta, faktiškai reiški, kad jeigu Amerika vadovautųsi laisvosios rinkos principais, tai ji būtų sugriuvusi. Tokiu būdu gaunasi, kad rinkos sistema, laisva konkurencija neturi homeostatinių savybių. Jos adekvačios tik labai žemam gamybinių jėgų lygiui ir faktiškai tinka XVIII – XIX amžiams. Mūsų laikmečio sąlygomis jos – viso labo graži vitrina.

Realiai homeostatinės savybės, globalios ekonominės Imperijos, globojamos JAV, stabilumas yra užtikrinami totalaus reguliavimo mechanizmu, kuris remiasi galinga finansinių-ekonominių resursų koncentracija, o taip pat informaciniu psichologiniu poveikiu, kontroliuojant pagrindinę pasaulio žiniasklaidą. Konkrečiu globalaus reguliavimo pavyzdžiu gali pasitarnauti aukščiau paminėtos ekonominės krizės, kurias Amerika organizavo 10 dešimtmetyje pusantroje dešimtyje šalių, taip pat – augančių skolų sistemos sudarymas, „smegenų išsiurbimas“ ir visa eilė kitų poveikių. Šiuo metu jėgų santykis yra toks, kad nė viena pasaulio šalis negali būti saugi prieš bankroto grėsmę. Skirtingai nuo Keinso reguliavimo metodų, išbandytų Vakarų šalyse, arba sovietinio planavimo sistemos, nukreiptos į ekonomikos pakėlimą apskritai, globalus reguliavimas didina JAV ekonominę jėgą kitų šalių ir tautų sąskaita.

Masinėje Vakarų propagandoje vartojama visa eilė pamatinių sąvokų: rinkos sistema, kapitalizmas, laisva konkurencija, galimybių lygybė, demokratija. Ekonominio augimo stabilumas užtikrinamas stichiniais rinkos mechanizmais, asmeniniais kiekvieno rinkos dalyvio interesais. Esmė čia ta, kad visos šios sąvokos, atkakliai kalamos į visuomenės sąmonę žiniasklaidos pagalba, vaidina informacinės priedangos vaidmenį, turint tikslą užtikrinti globalios sistemos funkcionavimą. Sistemos, kurioje super pelnai gaunami trečiojo pasaulio šalių sąskaita.

Pakankamai vaizdingai apie tokią situaciją rašė dar Norbertas Vineris:

„Ten, kur susirenka sukčiai, visada atsiranda ir kvailių, o jeigu yra pakankamas skaičius kvailių, jie tampa naudingesniu eksploatacijos objektu sukčiams. Kvailio psichologija tapo klausimu, vertu rimto sukčių dėmesio. Vitoj to, kad siektų savo galutinės naudos panašiai kaip fon Neimano lošėjai, kvailiai veikia taip, kad jo ėjimus galima numatyti tokiu pat laipsniu, kaipo žiurkės mėginimus rasti išėjimą iš labirinto. Vienu atveju tam tikra apgaulės, ar greičiau, teiginių, nesusijusių su tiesa, politika verčia jį pirkti konkrečią cigarečių markę; kitu atveju kita politika paskatins jį, kaip viliasi partija, balsuoti už konkrečius kandidatus – bet kokius kandidatus – arba sudalyvauti politinėje „raganų medžioklėje“.

Kad būtų nustatyti efektyviausi poveikio metodai, kaip nurodo Vineris, „egzistuoja radijo apklausų, išankstinių balsavimų, visuomenės nuomonės ir kiti psichologinių tyrimų mechanizmai. Tyrimų objektas – paprastas žmogus. Ir visada atsiranda statistikų, sociologų ir ekonomistų, pasiruošusių parduoti savo paslaugas šiems renginiams“.

Čia neegzistuoja laisva konkurencija, čia egzistuoja galimybė susivienyti protingiems sukčiams tuo tikslu, kad galima būtų kolektyviai eksploatuoti kvailius (arba žmones, kuriuos prievarta įstūmė į kvailių padėtį). Susiformavo kokybiškai naujos sąlygos, kuriomis pasaulinis viešpatavimas, neįmanomas grynai ekonominiuose rėmuose, tapo realybe globalioje informacinėje-ekonominėje sistemoje, kuriai priklauso ir informacinis poveikis, daromas žmonėms. Šitą valdžios sistemą, vedančią į daugumos planetos žmonių bankrotą, nuskurdimą ir badą, kartais lygina su monstru, kuris darosi nebekontroliuojamas. Galima sakyti, kad prasidėjo pasaulio slydimas nuožulnia plokštuma. Žmogiškoji katastrofa gali prasidėti anksčiau už ekologinę.

__________

Ištrauka iš V. Lisičkino ir L. Šelepino knygos „Globalinė blogio imperija“

Лисичкин В. А., Шелепин Л. А. „Глобальная империя Зла. Новая геополитическая расстановка сил.“

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą