Globalinė blogio imperija

Postindustrinė visuomenė

Istoriškai vystydamasis, žmogus susikūrė sau dirbtinę aplinką, kurią lemia materialios visuomenės gyvenimo sąlygos, įskaitant gamybos priemones. Ją galima pavadinti materialia (arba ekonomine) aplinka. Antroji XX amžiaus pusė charakterizuojama kokybinėmis visuomenės materialaus gyvenimo permainomis, kuria lėmė mokslinė techninė revoliucija (MTR). Mokslas tapo betarpiška gamybine jėga, o į pirmą planą išėjo informacinės technologijos. Įvyko šuolis beveik visose gyvenimo srityse. Intensyviai auga didieji miestai su komfortiškais butais. Organizuota masinė standartinės buitinės technikos gamyba. Buityje paplito ir informacinė technika – televizoriai, kompiuteriai, spausdintuvai, video. Vystosi aujos ryšių priemonės – faksas, mobilūs telefonai, elektroninis paštas. Esminiu būdu kinta transportas: mažiau negu per parą keleivinis laineris pristato žmones į bet kurį žemės rutulio tašką. Plačiai diegiamos branduolinės technologijos ir raketinė technika. Duomenys, gaunami iš palydovų, naudojami kasdieniniame gyvenime. Dauguma mūsų realijų prieš 50 metų atrodė kaip fantastika.

Vykstant MTR formavosi naujo tipo visuomenė, kurią vadina ir postindustrine, ir technotronine, ir informacine ir tiesiog šiuolaikišku kapitalizmu. Postindustrinėje visuomenėje maksimalų pelną gauna tas, kas valdo naujausias technologijas, toli pralenkusias visas kitas. Tam reikia intensifikuoti okslinius tyrimus, paspartinti jų rezultatų diegimą, pakelti išsilavinimo lygį, tame tarpe organizuoti platų informacinį tinklą, užsiimti socialinio saugumo užtikrinimu, sukurti atitinkamą socialinę partnerystę tarp darbininkų ir vadybininkų. Naujose sąlygose į pirmą planą išeina personalo kvalifikacija ir raštingumas, suinteresuotumas sritimis, susijusiomis su naujosiomis technologijomis. Tai pelningiau negu pratęsti darbo laiką ir intensifikuoti patį darbą.

Klasikinis kapitalizmas buvo suinteresuotas darbo jėgos judėjimo laisve šalies ribose ir žaliavų grobimu iš kolonijų. Naujomis sąlygomis į pirmą planą išeina žmonių judėjimo laisvė tarp valstybių. Ir čia svarbu, kad mokslines idėjas ir aukštos kvalifikacijos specialistu pakankamai neblogai galima išnaudoti tik išsivysčiusiose šalyse, kuriose, be to, egzistuoja geresnės gyvenimo sąlygos. Intelekto importas tampa naudingu pajamų punktu. Platų užmojį įgijo „smegenų nutekėjimas“, kenkiantis besivystančioms šalims, prarandančioms intelektualų personalą ir dėl to priverstoms pardavinėti žaliavas ir produkciją, kurią pagamino tradicinė pramonė, žemesnėmis už faktines kainomis. Besivystančios šalys per 50 metų praktiškai nepagerino (vidutiniškai) gyventojų gyvenimo sąlygų. Tačiau egzistavo šiokia tokia viltis, kad visas pasaulis kopia į naujas aukštumas, ir kelią tiesia išsivysčiusios šalys, o paskui jas pasitempia ir besivystančios.

Postindustrinei visuomenei būdingi žymūs pokyčiai organizacinėse ir valdymo sferose. Technologijų lenktynėse svarbi aukšto lygio organizacija, tikslumas darbe, derinamas su lankstumu, galimybe greitai pertvarkyti gamybinį procesą. Vienas centrinių momentų – rėmimasis menedžmentu, moksline disciplina, tiriančia techniko-organizacinius ir socialinius gamybos valdymo aspektus. Visa tai leido smarkiai pagerinti gamybos organizaciją ir valdymo efektyvumą. Elektroninių biržų ir elektroninės prekybos sistemų sukūrimas žymiai padidino kapitalo apyvartos greitį.

9 dešimtmečio pabaigoje pasiektas maisto produktų gamybos lygis buvo visiškai pakankamas (teisingo paskirstymo sąlygomis), kad užtikrintų tinkamą maitinimąsi visiems pasaulio gyventojams. Pradedant 6 dešimtmečiu, smarkus maisto produktų gamybos padidėjimas buvo iš dalies nulemtas žemės ūkio naudmenų išplėtimu, tačiau svarbiausia čia – derlingumo padidėjimas ir žemės ūkio intensifikacija. 7 dešimtmetyje atsirado terminas „žalioji revoliucija“, susijęs su daugelyje šalių įdiegtomis aukšto derlingumo grūdinėmis kultūromis, taip pat su drėkinimu, žemės ūkio chemizacija ir mechanizacija besivystančiose šalyse.

Šiuolaikinė ekonomika tapo super sudėtinga ir čia galima kalbėti apie tam tikras analogijas su gyvu organizmu. Dėka didžiulio kiekio tarpusavio ryšių tarp įmonių, jų tarpusavio priklausomybės, nuolat tenka rinktis vieną iš galimų vystymosi krypčių, ir padarytas pasirinkimas darosi nebegrįžtamas. Staigios permainos ekonomikoje neišvengiamai kuria negatyvias pasekmes, progresas įmanomas tik vykstant laipsniškiems pertvarkymams. Gamybines jėgas šiuolaikinėje visuomenėje galima vaizdžiai sulyginti su vieningu organizmu, kur kraujotakos indų vaidmenį vaidina materialių gėrybių, prekių judėjimo kanalai, o nervų sistemos vaidmenį atlieka informacijos perdavimo kanalai.

Bendrai paėmus, postindustrinės visuomenės atsiradimas ir informacinių technologijų įdiegimas reiškė galingą proveržį visuomenės vystymesi. Pelno augimas daugeliu atveju užtikrinamas gamtos sąskaita, o ne didinant darbininkų eksploataciją. Iš principo pirmą kartą atsirado perspektyva aprūpinti visą pasaulį maisto produktais, drabužiais, gyvenamu plotu. Iki tam tikro momento postindustrinės visuomenės galimybės daug kam atrodė neturinčios ribų.

Sunkumų gausėjimas ir ekonominio vystymosi lūžis

Lygiagrečiai postindustrinės visuomenės laimėjimams, atsiranda ir plečiasi socialiniai prieštaravimai. A. Pečei (Aurelio Peccei) sudarė savotišką šiuolaikinės postindustrinės visuomenės prieštaravimų suvestinę:

„nekontroliuojamas žmonijos plitimas planetoje, visuomenės nelygybė ir nevienalytiškumas, socialinis neteisingumas, badas ir neprivalgymas, skurdo išplitimas, nedarbas, augimo manija, infliacija, energetinė krizė, jau esamas ir potencialus gamtos resursų deficitas, tarptautinės prekybos ir finansinės sistemos irimas, protekcionizmas, neraštingumas ir pasenusi švietimo sistema, jaunimo maištai, susvetimėjimas, miestų smukimas, nusikalstamumas ir narkomanija, smurto protrūkis ir policijos galių sugriežtinimas, kankinimai ir teroras, įstatymų ir tvarkos nepaisymas, branduolinė beprotybė, politinė korupcija, biurokratizmas, aplinkos degradacija, moralinių nuostatų žlugimas, tikėjimo praradimas, nestabilumo pojūtis“.

Plačiai atarinėjami tokie faktoriai, kaip gyventojų skaičiaus augimas, socialinė nelygybė, energetikos situacija, resursai.

Gyventojų skaičiaus augimas antroje XX amžiaus pusėje vyko dideliais tempais. Pasaulio gyventojų skaičius per 100 metų nuo 1850 iki 1950 metų padidėjo dvigubai, o kad jis dar padvigubėtų, prireikė jau 37 metų: 1987 metais planetoje gyveno 5 milijardai žmonių. Pagal JTO prognozes, per artimiausius 30-40 metų galima laukti dar vieno padvigubėjimo, vadinasi, teks padvigubinti fizinę pasaulio infrastruktūrą (miestus, gamyklas, kelius, uostus, taip pat visas aptarnavimo priemones ir rūšis). Per pastaruosius 140 metų JTO vertinimais, žmonių skaičiui padidėjus 4 kartus, biosferos apkrovimas išaugo maždaug 100 kartų.

Be paliovos didėjanti socialinė nelygybė privedė prie to, kad nežiūrint į iš principo egzistuojančią galimybę aprūpinti visus maistu, daugiau kaip 800 mln žmonių nuolat badauja. Badaujančių, ligonių, neraštingų, bedarbių skaičius auga. Trečiojo pasaulio ir buvusiose socialistinėse šalyse viešpatauja įvairios smurto ir pilietinių konfliktų formos. Susiformavo du poliai: išsivysčiusios šalys su 17 proc gyventojų ir esančios savotiškomis gerovės oazėmis, ir vis labiau atsiliekančios besivystančios šalys. 1991 metais naftos sunaudojimas skaičiuojant vienam gyventojui Amerikoje buvo 2614 kg, Kanadoje – 2415, Indijoje – 62, Etiopijoje – 14, Somalyje – 12, Bangladeše – 10. Žinoma, kad penktadaliui turtingiausių pasaulio žmonių („auksinis milijardas“ žmonių, gyvenančių išsivysčiusiose šalyse) tenka 83 proc pasaulinių pajamų, o likusiai 80 proc daliai žmonių tenka vos 17 procentų. Pavyzdžiui, resursų, skaičiuojant vienam gyventojui pagal aliuminio sunaudojimą vartojimas Amerikoje 34 kartus didesnis negu Indijoje, pagal naftą – 43 kartus, pagal gamtines dujas – 184 kartus. Ir šitas disparitetas toliau didėja.

Būdingas šiuolaikinio vystymosi bruožas – kolosalus energetikos augimas. Per paskutinius 140 metų energetinis potencialas išaugo maždaug 1000 kartų. Tačiau jau pradeda pasireikšti trūkumas tokių energijos šaltinių kaip nafta, dujos, akmens anglis, nėra beribiai ir hidro resursai. Eksploatuojant atomines elektrines reikia turėti galvoje galimas avarijas su toli siekiančiomis pasekmėmis ir nesunaikinamų radioaktyvių atliekų kaupimąsi. Termobranduolinės energetikos įvaldymo perspektyvos gali tik kuriam laikui atitolinti krachą, kadangi bendras energijos išskyrimas jau artėja prie ribos, kurią peržengus pradės augti vidutinė temperatūra ant planetos paviršiaus.

Jau dabar atsiliepia eilės resursų deficitas. Tai reikalauja tiek taupymo, tiek perdirbamos medžiagos kiekio ir jos apdirbimo gylio padidinimo. Statomi gigantiški karjerai atvirai gavybai, „nuvalgomi“ ištisi nedideli kalnai, kuriuose esama reikalingos žaliavos, išvedamos iš rikiuotės didžiulės teritorijos.

Didėja kenksmingų medžiagų išbarstymas ir šis procesas auga didžiuliais tempais.

Juntamas gėlo vandens trūkumas. Smarkiai išaugo jo pareikalavimas techninėms ir buitinėms reikmėms. Dėl paviršinių vandenų užterštumo ir labai didelių valdymo sąnaudų, pradėti naudoti požeminiai vandeningi sluoksniai, atskirose šalyse požeminių vandenų dalis sudaro iki 50 proc. Bet ir čia pradeda reikštis užterštumo ir atsargų išsekimo procesai.

Atsirado negatyvių tendencijų ir maisto produktų gamyboje. Pateiksim konkrečius duomenis. Nuo 1950 iki 1984 metų pasaulinė grūdų gamyba padidėjo daugiau kaip 2 kartus nuo 624 iki 1645 mln tonų. Kiekvieno planetos gyventojo aprūpinimas grūdais padidėjo 40 procentų. Tačiau nuo 9 dešimtmečio vidurio grūdų gamyba, skaičiuojant vienam gyventojui, pradėjo mažėti. Mažėja kukurūzų ir kviečių derlingumas. Trąšų naudojimas auga, tačiau efektyvumas krinta. Šiuo metu trūksta patogių grūdams auginti žemių ir vandens drėkinimui. Skirtingai nei praėjusiais metais, išryškėjo naujų veislių ir technologijų, leidžiančių didinti derlingumą, trūkumas. Kasmet 20 mln hektarų greičiu „tirpsta“ produktyvių žemių teritorija, daugiausiai dėl miestų ir pramonės zonų plėtimosi. Vis labiau ryškėja nepalankūs žemės ūkiui klimato pokyčiai.

Mėsos gamyba nuo 1950 iki 1987 padidėjo 4 kartus, paskui augimas sustojo, o vartojimas apskritai ėmė mažėti. Galvijų skaičiaus mažėjimui įtaką daro ir grūdinių kultūrų gamybos kritimas. Jeigu iki II pasaulinio karo pagrindinę gyvulių dalį varydavo į ganyklas, t.y. šėrė žole, tai šiuo metu didžiąją dalį raciono sudaro grūdai. Pasaulinė žvejyba nuo 1950 iki 1989 išaugo 5 kartus, o paskui pradėjo mažėti, skaičiuojant vienam gyventojui.

Toliau gali prasidėti absoliutus maisto produktų trūkumas, ir jau ne tik silpnai išsivysčiusiose šalyse.

Pasikeitė ir situacija pasaulinėje ekonomikoje apskritai. Anksčiau vyko nesibaigiantis BNP augimas: 7 dešimtmetyje – 5,2 proc, 8 dešimtmetyje – 3,4 proc, 9 dešimtmetyje – 2,9 proc. Nuo 1990 etų pasaulinės ekonomikos vystymosi tempas sudaro 0,6 procento per metus. Prasidėjo, kad ir labai nedidelis, gyvenimo lygio smukimas. Tokiu būdu 10 dešimtmečio pradžioje šiuolaikinė visuomenė peržengė nematomą ribą, skiriančią pakilimą nuo nuosmukio.

__________

Ištrauka iš V. Lisičkino ir L. Šelepino knygos „Globalinė blogio imperija“

Лисичкин В. А., Шелепин Л. А.

„Глобальная империя Зла. Новая геополитическая расстановка сил.“

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą