Jau dabar Kinijoje egzistuoja miestų aglomeracija, turinti 100 milijonų gyventojų, o Londonas užtikrina daugiau kaip trečdalį Anglijos ekonomikos augimo. Sociologai,k ekonomistai ir politologai mano, kad tai tik naujojo pasaulio pradžia. Ir šis pasaulis priklausys miestams. Procesą lydi įvairiausio pobūdžio krizės, tarp jų: nacionalinių valstybių ir pačių tautų nykimas, atstovaujamos demokratijos sistemos krachas, ekologinės problemos. Tačiau niekas tiksliai nežino, kokios gali būti pasekmės, tiesiog todėl, kad anksčiau tokios civilizacijos niekada nebuvo.
Gigapoliai vietoje nacionalinių valstybių
Kjelas Nordstremas, Stokholmo ekonomikos mokyklos profesorius, pažymi, kad valstybės miršta kaip struktūros. Jo nuomone, po 50 metų vietoje 219 valstybių bus 600 miestų. Ir iš tiesų, jei pasižiūrėsime į šiuolaikines valstybes, pastebėsime spartų urbanizacijos procesą. Pavyzdžiui, Londono aglomeracijoje gyvena jau maždaug 20 milijonų žmonių, trečdalis britų. Seulo aglomeracijoje – 25-27 milijonai, pusė Pietų Korėjos gyventojų.
Tačiau pateikti skaičiai yra juokingi, lyginant su gigantišku Kinijos gigapoliu, pirmuoju šimtamilijoniniu miestu žmonijos istorijoje. Šitas gigantas formuojasi maždaug 200×300 kilometrų teritorijoje, kurioje išsidėstė Šanchajus (24 mln žmonių, gyventojų tankumas – 3800 žmonių viename kvadratiniame kilometre), Nankinas (8 mln), Chančžou (8 mln) ir dvi dešimtys mažesnių mistų su bendru 3 mln gyventojų skaičiumi. Bendras regiono gyventojų skaičius yra daugiau kaip 100 milijonų žmonių. Jo indėlis į šalies BNP sudaro 1 trilijoną dolerių arba 10% viso Kinijos BNP.
Nordstremas tvirtina, kad likusios teritorijos bus apleistos: „Šis procesas jau vyksta Rusijoje, Australijoje, JAV ir netgi Kinijoje. Dabar mes stebime multimiestų korporacijų užgimimą, jos pakeis multinacionalines struktūras. Matome, kaip miestai pradeda jaustis nepriklausomi nuo valstybės ir reikalauja laisvės. Londonas po Brexit’o pareiškė, kad norėtų likti Europos Sąjungoje. Šis miestas – tai trečdalis britų ekonomikos. Ir tasai trečdalis pareiškia, kad turi nuosavą požiūrį į tai, kas vyksta“.
Gigapolių pranašumai kapitalistinės ekonomikos požiūriu yra akivaizdūs: visi procesai juose vyksta greičiau. O greitis – svarbiausias turbokapitalizmo faktorius. Šiuo vardu šiuolaikinę pasaulio būklę pavadino Edvardas Liutvakas. Gamybos „tiksliai šio momento poreikiams“ sistema, nulinio sandėliavimo sistema, operatyvus prekių pristatymas klientui – visa tai paprasčiau įgyvendinti dideliame mieste, nei dešimtyse nedidelių, kuriuos skiria dideli atstumai. Gamyklos, sandėliai, netgi agrarinė gamyba – visa tai dabar naudingiau koncentruoti viename klasteryje.
Mistų-gigantų civilizacijoje smarkiai išaugs socialinių ryšių intensyvumas. Tai visuotinai pripažintas faktorius, spartinantis ekonomikos ir mokslo bei technikos vystymąsi. Būtent čia kuriamos darbo vietos, generuojamas BNP, čionai sutraukiami gyventojai. Miestai-gigantai, tapę gamybos, paslaugų, finansų centrais, neišvengiamai ims diktuoti savo sąlygas vyriausybėms. Ir tai reiškia nacionalinių valstybių žūtį.
Politinės sistemos krizė
Mozeso Naimo, kuris buvo žurnalo Foreign Policy vyriausiasis redaktorius ir Pasaulio Banko vykdomasis direktorius, nuomone, šiuolaikiniame pasaulyje, dėl didėjančio gyventojų skaičiaus bei išsilavinimo lygio, o taip pat dėl socialinių ryšių intensyvumo didėjimo, vyksta procesas, kurį jis pavadino „valdžios pabaiga“. Visa tai susiję su dabartine urbanizacija – žmonių susitelkimu į miestus-gigantus.
Visuomenė geriau susigaudo politikoje, o socialinių ryšių kiekis pastoviai auga. Dėl to pastoviai gausėja mikrovaldžios centrų, metančių iššūkį egzistuojantiems valdžios institutams. Tai gali būti įvairūs pilietiniai socialiniai judėjimai, religinės bendrijos, populiarūs tinklaraštininkai ir t.t.
Šis procesas pastebimas, pavyzdžiui, Rusijoje. Maskvoje ir Peterburge gerokai stipresnė protestų dinamika, aukštesnis pilietinis aktyvumas, lyginant su kitais regionais. Jeigu Maskvoje gyventų pusė Rusijos gyventojų, šalis politine prasme būtų visiškai kitokia valstybė. Kitas pavyzdys – Pietų Korėja, kurios sostinėje Seule kaip tik ir gyvena pusė šalies gyventojų. Pietų Korėja – viena dinamiškiausių politine prasme pasaulio šalių, piliečiai joje griežtai kontroliuoja valstybės veiksmus.
Šiuolaikiniai sociologai stebi laipsnišką pasitikėjimo atstovaujamos demokratijos institutais smukimą. Šis procesas apima išsivysčiusias šalis. Galbūt žmonijai reikia kitų, labiau demokratiškų valdymo sistemų, nei parlamentarizmas? Pavyzdžiui, tiesioginės demokratijos, kai sprendimai priimami susirinkimuose, per elektroninius forumus, referendumus? O gal priešingai – politinės sistemos krizė suformuos autoritarinius režimus? Šie klausimai lieka atviri. Mes stebime referendumų reikšmės augimą šiuolaikiniame pasaulyje ir tuo pat metu į valdžią iškyla politikai, kurie manipuliuoja visuomenės nuomone.
Etniniai konfliktai ar kosmopolitizmas?
Bet ar vien tuo pasireiškia nacijų krizė? Megapoliai kosmopolitiški. Juose koncentruojasi šimtai etninių ir konfesinių bendrijų, įvairiausių subkultūrų atstovų. Korėjiečiai, indusai, airiai, anglai, vokiečiai ar rumunai, gyvenantys Londone – kas jie tokie, bendrai paėmus? Jie ne anglai, ne korėjiečiai, jie – londoniečiai.
Tuo pat metu stambiuose miestuose kartais susiformuoja etniniai getai, prasideda etninė įtampa. Ir mes žinome, kur ji veda. Dalis visuomenių priima šį faktą gana sunkiai, apie ką liudija tautiniai judėjimai JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje. Tokiu būdu nacionalinių santykių srityje stebime du visiškai priešingus procesus: greta naujos kosmopolitinės civilizacijos formavimosi gausėja etninių ir rasinių konfliktų.
Šiuolaikinis kairysis mąstytojas Karlas Rotas pažymi: „Per paskutinius dešimtmečius šimtai milijonų žmonių pastoviai klajojo po gretimus kontinentus, bėgdami nuo skurdo ir pilietinių karų siaubo ar trokšdami uždirbti šeimų, likusių namuose, išlaikymui. Masinė migracija vyksta Kinijos viduje, iš Pietų ir Pietryčių Azijos į Persų įlankos šalis, iš Afrikos į Pietų Europą per Viduržemio jūrą, iš Rytų Europos į vakarinę kontinento dalį, iš Pietų bei Centrinės Amerikos į šiaurinę. Centrinėse šalyse migrantai sudaro nuo dešimties iki dvidešimties procentų samdomų darbuotojų. Laikui bėgant, viena ant kitos užplauks kelios migracijos bangos ir dabar formuojasi nauja daugiakalbė, sienų nepripažįstanti, pakankamai protinga buitinė kultūra. Tačiau internacionalizmo siekis šioje kultūroje dera su siekiu įtvirtinti etninį identitetą.
Ekologija, klasiniai ir socialiniai konfliktai
Kjelo Nordstremo prognozės iš dalies sutampa su Karlo Roto prognoze. Tačiau Rotas pranašauja gigapoliuose masinį skurdą ir socialinės bei klasių kovos pliūpsnius. Šitą procesą galima stebėti Atėnuose, kurie jau seniai tapo karštuoju tašku Europoje. Čia susikoncentravo 6 iš 12 milijonų Graikijos gyventojų, įskaitant šimtus tūkstančių nelegalių migrantų. Kinijoje tas pats procesas susijęs su stambiais streikais.
Karlas Rotas rašo: „Pasaulio bendruomenė XXI amžiuje subyrės į maždaug 400-500 lokalių centrų – globalinių miestų. Drauge su kaimo gyventojų nykimu iš pasaulinės ekonomikos, vyksta paties žemės ūkio kapitalizacija, stiprinanti stambiosios žemvaldystės struktūras. O tai savo ruožtu formuoja kaimo proletariatą, kurio atstovai priversti užsiimti įvairiomis nesavanoriško darbo formomis. Iš kitos pusės vyksta masinė nuskurdusių, žemės netekusių, proletarizuotų žmonių migracija į naujus „globalinius miestus“. Juose susikoncentruos masinis skurdas ir tie „globaliniai miestai“ taps centrais, kuriuose vėl įsiliepsnos klasių kova“.
Rotas įsitikinęs, kad šis procesas gali suformuoti žemutinių sluoksnių atstovų kontrvaldžios mechanizmus, o tiksliau tos žemurinių sluoksnių dalies, kuri negaus naudos iš gigapolių civilizacijos: šie žmonės gali sukurti teritorinių savivalda pagrįstų komunų federacijas, užgrobti ištuštėjusias žemes, pastatus ir t.t.
Kitas svarbus faktorius, keliantis prieštaravimus – ekologija. Kinijos miestai dūsta nuo smogo, šalies vyriausybė nepajėgi pakeisti situacijos. Kaip teigia Pasaulinis laukinės gamtos fondas, „Jangdzės upės delta yra pats stambiausias užterštumo židinys Ramiajame vandenyne. Georgijus Derlugjanas, dar vienas žinomas šiuolaikinis socialinių klausimų tyrinėtojas, užduoda klausimą: „Kol nauja industrializacijos ir urbanizacijos banga nepereis į stabilią padėtį, kas bus su ekologija? Kas užmokės už pasaulio ekonomikos ekologinę pertvarką, jeigu tai apskritai įmanoma? O jeigu, neduok Dieve, klimato kaitos prognozės visgi pasitvirtins? Kaip reaguos į, atrodytų, jau įveiktą ir pusiau užmirštą masinio bado grėsmę įvairūs pasaulio regionai, socialinės grupės, politikai ir kariškiai?“